Paulavos respublikos toli ieškoti nereikia – vos keliasdešimt kilometrų nuo Vilniaus, Šalčininkų rajone, šalia Merkio upės, stūkso kažkada buvusių didingų rūmų, arklidžių ir kitų pastatų liekanos. Būtent čia 1769-1795 metais respublika ir gyvavo. Vienintelė to meto Europos miniatiūrinė valstybė, turėjusi Lietuvos ir Lenkijos Seimo patvirtintą Konstituciją, nuosavą herbą, vėliavą, kariuomenę ir pinigus.
Paulavos respublikos toli ieškoti nereikia – vos keliasdešimt kilometrų nuo Vilniaus, Šalčininkų rajone, šalia Merkio upės, stūkso kažkada buvusių didingų rūmų, arklidžių ir kitų pastatų liekanos.
Paulavos respubliką sudarė Merkinės dvaras su 34 valstiečių ūkiais ir Turgelių palivarkas, iš viso 3 tūkst. ha plotas.
Valstiečiai čia turėjo daug laisvės – galėjo laisvai prekiauti, už piniginę rentą dalijamos žemės.
Respublika buvo kaip tikra valstybė – su savo įstatymais, teismu, kariniu parengimu ir net pinigais. Kaip pasakoja šio krašto entuziastas, kažkada čia išrinktas į Seimą, o dabar – Šalčininkų r. savivaldybės ligoninės direktorius, chirurgas Zbignevas Semenovičius, P.K.Bžostovskis ne tik leido valstiečiams laisvai tvarkyti savo turtą, bet ir įsteigė mokyklą, vertė jiems knygas, rašė pjeses, skatino šviestis. Kiekvienas Paulavos respublikos gyventojas privalėjo mokėti skaityti ir skaičiuoti.
Nepamiršo ir asmens higienos, čia veikė vaistinė, kurios paslaugos būdavo nemokamos. O namuose privalėjo stovėti lovos, kuriuose valstiečiai miegodavo. Tokiu būdu dvarininkas bandė atpratinti žmones miegoti guoliuose ar ant šiaudų.
Respublika nebuvo didelė – apie 3 kv. km ploto, joje gyveno apie tūkstantis žmonių. Tačiau gyventojai savo charakterį parodė per susirėmimus su kazokais.
Iš karo tarnybai tinkamų vyrų buvo sudaromi kariniai daliniai, jie kasdien mokėsi karybos paslapčių. Šie mokymai baigdavosi išties neįprastai – šokių pamoka! Tad laisvieji Paulavos respublikos valstiečiai dar mokėjo ir šokti.
Respublika nebuvo didelė – apie 3 kv. km ploto, joje gyveno apie tūkstantis žmonių. Tačiau gyventojai savo charakterį parodė per susirėmimus su kazokais.
Pastarieji čia įžengė prasidėjus 1794 metų T.Kostiuškos sukilimui, tikėdamiesi lengvo grobio. Tačiau Paulavos gyventojai jiems įnirtingai pasipriešino – kalbama, kad kazokų atakas jiems pasisekė atremti net kelis kartus.
Vis dėlto jėgos nebuvo lygios – P.K.Bžostovskis buvo priverstas išvykti ir iškeitė savo valdas į dvarelį Saksonijoje, vėliau persikėlė į Italiją. Po karo jis grįžo, kunigavo Turgeliuose, vėliau gyveno Rukainiuose, kur ir mirė 1827 metais.
Žlugus Abiejų Tautų Respublikai, nuo žemės paviršiaus buvo nušluota ir Paulavos respublika. Tiesa, dvaras gyvavo iki pat XX amžiaus vidurio, tik karo metais sudegė, kaip įtariama, nuo ten įsikūrusių vienuolių paliktos degančios žvakės.
Pokario metais dvaro likučiai atiteko sovietiniam ūkiui, kuriam ne itin rūpėjo išsaugoti istorinį palikimą.
Pokario metais dvaro likučiai atiteko sovietiniam ūkiui, kuriam ne itin rūpėjo išsaugoti istorinį palikimą.
Šiandien Paulavos respublika – tikras vietos gyventojų pasididžiavimas.
Teritorija sutvarkyta, didelėje laukymėje stūkso buvusių rūmų, arklidžių sienų fragmentai. Nutiesti takai, pastatytas paminklinis akmuo Paulavos respublikai atminti, įrengtos kelios informacinės lentos, kuriose galima pasiskaityti, kokius laikus mena šios vietos.
Ir kas gali paneigti, kad jeigu ne tragiška Abiejų Tautų respublikos istorija, šis mažytė valstybė būtų įgavusi tikros galybės. Kaip sako Z.Semenovičius, taptų lietuviškuoju Monaku ar Lichtenšteinu. Vien tokia mintis kelia šypsena?
Neturėtų, juk prieš beveik 250 metų mažąją Paulavos respubliką buvo pripažinęs Stanislovas Augustas Poniatovskis, Lietuvos didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius.
