Nuo maisto pažintį su šia egzotiška tauta, kurios atstovai glaudžiai susiję su Lietuva ir jos istorija, pradėjome neatsitiktinai. Karaimiška virtuvė lietuviams dovanojo daug įdomių ir skanių patiekalų, taip pat daržovių. Mažai kas žino, jog būtent Trakuose gyvenę karaimai pirmieji pradėjo auginti agurkus, kurie vėliau tapo populiariais ir ant lietuvių stalo.
Svarbiausias principas, kalbant apie karaimišką virtuvę, yra tai, jog dauguma jų patiekalų yra „du viename“. Pavyzdžiui, iš riebios tešlos (miltų su sviestu) pagaminta kiubėtė, kurios įdaru tradiciškai yra kapota (ne malta!) ėriena, aviena, veršiena ar jautiena su daržovėmis (bulvėmis, pupelėmis, baklažanu), gali būti ir pirmas, ir antras patiekalas. Viršutinė pyrago dalis suvalgoma su sultiniu, o visa kita dalis tokia soti, kad suvalgius apie desertą gali galvoti tik daug pavalgyti mėgstantis žmogus.
„Karaimų šeimose paprastai augdavo ne vienas ar du, o kur kas daugiau vaikų. Dirbdavo dažniausia tėvas, o mama sukdavosi namuose. Todėl ruošdamos maistą moterys mąstydavo praktiškai: ir dėl išlaidų, ir dėl laiko stokos“, – pasakojo vienos iš dviejų Trakuose veikiančių karaimiškos virtuvės įkūrėja Ingrida Špakovskaja.
Kavinė įkurta jos prosenelių žemėje, kurie buvo vieni iš Trakuose įsikūrusių karaimų. Kavinės pastatą savo rankomis pastatė ir įrengė I.Špakovskajos vyras, kuris – taip pat karaimas. Tik ne Lietuvos, o Kijevo.
„Visą gyvenimą sakiau, kad netekėsiu už karaimo, bet, va, taip netikėtai ėmiau ir radau būtent karaimą!“ – juokėsi energingoji kavinės šeimininkė, ją pavadinusi karaimiško patiekalo vardu „Kiubėtė“.
Karaimų tautos istoriją primenančių dalykų šioje maitinimo įstaigoje galima rasti ne tik valgiaraštyje. Vienoje iš kavinės erdvių su lankytojais „sveikinasi“ ir I.Špakovskajos protėviai – seneliai, jų tėvai, tolimesni giminaičiai. Kavinės šeimininkai pasirūpino ir tuo, jog norintys galėtų išvysti atkurtus ir tradiciniais karaimiškais raštais (geometrinėmis figūromis, augalų ornamentais) išmargintus tautinius rūbus, taip pat – šarvus. Juk karaimai garsėjo savo karingumu.
Vis dėlto įdomiausias čia, matyt, maistas. Nors I.Špakovskaja – profesionali maisto technologė, baigusi šios srities mokslus ir visą gyvenimą dirbusi viešojo maitinimo įstaigose, tačiau daugelis patiekalų, kuriuos galima užsisakyti „Kiubėtėje“, jai žinomi iš vaikystės.
„Juos išmokau iš savo močiutės. Juk kas vaikus daugiau mokys – mamos užsiėmusios, o močiutės visada turi laiko ir kantrybės mokyti. Iš jos ir išmokau“, – pasakojo moteris.
Šeimos paslaptimi karaimai laiko ir tradicinį alkoholinį gėrimą „Krupniką“. Paragavus jo belieka spėlioti, iš ko pagamintas. Jei paragausite jo „Kiubėtėje“, pamėginkite atspėti: kokie prieskoniai taip kvepia ir iš kur tas saldumas? O jei sumanysite pasigaminti jau minėtą kiubėtę, nepamirškite, kad tiek į ją, tiek į kibinus reikia dėti ne maltą, bet kapotą mėsą, taip pat – ne kiaulieną.
Kaip ir žydai ar musulmonai (nors nėra nei vieni, nei kiti), tradicijas puoselėjantys karaimai šio gyvulio mėsos nevalgo. Taip pat svarbu pabrėžti, kad tikri kibinai gaminami tik iš mielinės tešlos.
Jeigu kibinas pagamintas ne iš mielinės tešlos, o jo įdaras – malta, o ne kapota mėsa, dažnai – net ne jautiena ar aviena, bet kiauliena, tai iš esmės yra pyragėlis su mėsa, o ne kibinas, – sakė karaimė.
Kavinėse nerasite dar vieno ypatingo karaimų patiekalo, gaminamo specialiai vestuvėms. Jis kepamas taip pat iš mielinės tešlos, tačiau jo puošyba išskirtinė: rožytėmis ir pynutėmis (pastarosios – vienas iš atpažįstamų karaimų virtuvės požymių – aut. past.). Paprastai kepami du pyragai – vienas nuo jaunojo, kitas – jaunosios. Pyragai skiriasi savo forma: jaunosios pyragas yra pailgas, o jaunojo – apvalus.
Vieninteliai iš pasaulio karaimų išsaugojo kalbą
Kai kalbame apie karaimus, visada į galvą ateina Trakų vaizdinys. Iš tiesų, ir anksčiau, ir dabar šis miestas yra Lietuvos karaimų bendruomenės centras, nors čia gyvenančių karaimų šiuo metu net mažiau nei, tarkime, Vilniuje. Iš viso Lietuvoje yra apie 250 karaimų. Paskutinis oficialus jų surašymas buvo 1997 metais. Tuomet karaimais save laikančių žmonių Lietuvoje gyveno 257.
Lietuvos karaimų istorija mūsų šalyje prasidėjo prieš 620 metų. Rašytiniuose šaltiniuose nurodoma, kad tuomet po vieno žygio į Aukso ordos stepes Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas turėjęs išvesti iš Krymo kelis šimtus karaimų šeimų ir įkurdinti jas Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje.
Manoma, kad Vytautas, netoli Azovo sumušęs vieną iš ordų, galėjo išsivesti karaimus. Kelių šimtų karaimų šeimų (apie 380) ir kelių tūkstančių totorių atkėlimas buvo ne vienkartinis: pirmąsias jų šeimas vėliau papildė naujos – taip karaimai kūrėsi Lietuvoje. Daugiausia – aplink Trakus. Ilgainiui nemažos karaimų bendruomenės gyveno ir Šiaurinėje Lietuvoje – apie Biržus, Panevėžį. Pora karaimų šeimų Panevėžio rajone ir Pasvalyje tebegyvena iki šiol. Viena šeima įsikūrusi Kaune. Tačiau daugiausia, kaip jau minėta, gyvena Trakuose ir Vilniuje.
Kaip ir totoriai, karaimai yra tiurkų tauta. Tačiau neišpažįsta islamo. „Manęs dažnai klausia: „Tai kas jūs esate – žydai, musulmonai?“ Nei vieni, nei kiti. Karaimų religija atsirado kaip pasipriešinimas to meto judaizmui.
Esminis dalykas, kurį pabrėžė nuo judaizmo atskilę karaimai, buvo tai, kad kiekvienas žmogus turi teisę skaityti Senąjį Testamentą ir suprasti, kas ten parašyta. T.y. nebūtina remtis kuo nors, kas jau perinterpretavo originalą taip, kaip jam atrodė. Todėl karaimų religija yra grynas Senojo Testamento tikėjimas. Tik juo mes vadovaujamės“, – pasakojo Lietuvos karaimų kultūros bendrijos pirmininkė Karina Firkavičiūtė.
Ilgą laiką karaimų tauta sugebėjo išvengti mišrių santuokų. Tik nuo sovietmečio jų pagausėjo. Sakoma, jog tuometė valdžia tai darė sąmoningai, nes būti kitokiu (vadinasi, ir turėti savo etninę tapatybę) tuomet nebuvo galima.
Šiuo metu mišrių karaimų santuokų daugiau nei vienataučių. Tačiau net ir tokias šeimas sukūrę karaimai nenutautėjo – didžioji dalis jų jaučiasi karaimais ir laikosi pagrindinių tradicijų.
„Nors bendrijai priklauso visi Lietuvoje gyvenantys karaimai, kai kurie nėra aktyvūs. Vis dėlto, bendrijos veikla gyva. Turime jaunimo ansamblį, kuriame yra apie 10 žmonių. Vaikai auga, ansamblio sudėtis keičiasi: mažuliukai, kurie anksčiau buvo tik scenos papuošalu, dabar jau patys šoka ir dainuoja“, – pasakojo bendrijos vadovė, pažymėjusi, kad dažnai į bendruomenės susitikimus, pamaldas ir šventes ateina net keturių kartų atstovai: anūkai, vaikai, tėvai ir seneliai. „Būti bendruomenėje nėra privaloma. Žmonės čia ateina savo noru, jiems tai natūralus dalykas“, – pažymėjo pašnekovė.
Pasak K.Firkavičiūtės, visas ciklas – tiek šeimyninių, tiek religinių papročių – yra išlikęs.
„Kas dar yra labai svarbu, kad yra išlikusi ir gimtoji karaimų kalba“, – sakė Lietuvos karaimų bendruomenės vadovė. Mūsų šalyje gyvenantys šios tautos atstovai – vieninteliai iš pasaulio karaimų iki šių dienų yra išlaikę savo gimtąją kalbą.
Tiesa, ja susikalbėti gali vos keletas jaunesnių bendruomenės narių. Jei namuose nebėra ją mokančių, pradžiamokslį galima gauti vasarą rengiamose stovyklose arba „sekmadieninėse“ mokyklėlėse.
„Mes suprantame, kad karaimų kalbos mokėjimas – kiekvieno sąmonės reikalas. Tai nėra ta kalba, kuria nuėjęs į parduotuvę paprašysi duonos. Ja gali pasikalbėti nebent su savo vyresniais giminaičiais. Todėl valia jos išmokti – individuali. Mes negalime priversti žmonių tai daryti“, – sakė K.Firkavičiūtė.
Ji pati – viena iš keleto jaunesnio amžiaus bendruomenės narių, karaimiškai išmokusi namuose. Abu jos tėvai karaimai.
Lietuvos karaimų kalba priklauso tiurkų kalbų grupei. „Mes turkus suprantame, o jie mus sunkiau. Kartą, bendraudama su vienu turku, kažką pasakiau karaimiškai. O jis nustebo: „Šis žodis iš turkų kalbos išnyko XV amžiuje!“ – prisiminė K.Firkavičiūtė.
Ji pati gimė Vilniuje, tačiau savo namais laiko ir Trakus. „Kaip ir visus kitus, taip ir karaimus palietė emigracija“, – neslepia. Vis dėlto savo namais ji laiko Trakus. „Mes visi, kad ir kur gyventume, turime giminaičių Trakuose ar net savo kampą čia, kuriame galime prisiglausti“, – tikino pašnekovė.
Svarbiausios tradicijos, susijusios su reikšmingiausiais gyvenimo įvykiais
Norint pažinti bet kurią tautą, geriausia pažvelgti į jos papročius. O jų karaimai turi daug. Ypač įdomios kalendorinės šventės ir svarbiausių gyvenimo įvykių apeigos: gimimo, vestuvių, laidotuvių tradicijos.
Tikrų karaimiškų vestuvių šiais laikais nebūna daug – vienerios per dešimt metų.
„Tradiciškai apeigos būdavo taikomos tik tokiu atveju, jei abu jaunavedžiai – karaimai. Tačiau šiais laikais daromos tam tikros nuolaidos. Jeigu vienas iš besituokiančiųjų – tikras karaimas, o kitas turi bent pusę karaimiško kraujo, sutuokiama pagal karaimiškus papročius, t.y. atliekamos sužadėtuvių ir vestuvių kenesoje apeigos“, – pasakojo K.Firkavičiūtė.
Susituokti kenesoje karaimui ir kitatikiui neįmanoma, kadangi karaimų religijoje nėra tokio ritualo, kuris leistų priimti kitatikį į karaimų tikėjimą. „Pas mus nėra tokio dalyko, kaip krikštas. Tu turi gimti karaimu“, – kalbėjo pašnekovė.
Šiemet kenesoje įvyko tikros karaimiškos vestuvės. Tai nutiko po dešimties metų pertraukos.
Iki šiol gyvi ir karaimiškų laidotuvių papročiai. „Pagal tradiciją velionį reikia palaidoti kuo greičiau. Prie velionio turi būti sugiedamos visos 150 psalmių, taip pat dvi specialios raudos. Viena iš jų skiriama konkrečiam žmogui. Nusakomi jo nuopelnai bendruomenei, šeimai, kuo jis buvo ypatingas. Tokios tradicijos laikomasi – yra dar bendruomenėje žmonių, kurie nori ir gali velionį apdainuoti“, – pasakojo K.Firkavičiūtė. Atsisveikinti su velioniu ir jį apraudoti dažniausiai susirenka šeima.
Karaimų bendruomenės nariai laidojami dviejose kapinėse – vienos yra Trakuose, už miesto, kitos, naujesnės, kuriose pradėta laidoti nuo XIX a., Vilniuje.
„Kitaip nei krikščioniškame pasaulyje, karaimai šiaip sau nevaikšto į kapines. Ten einama tik per laidotuves. Tiesa, turime į Vėlines panašią dieną. Ji dažniausiai būna vasarą – liepos–rugpjūčio mėnesį. Tai – pirmoji Didžiojo pasninko diena, po kurios būna mėnesio pasninkas. Tad pirmąją jo dieną po pamaldų visa bendruomenė eina į kapines aplankyti mirusių artimųjų kapų - aptvarko juos, padeda gėlių. Bet karaimų kapinės nėra turistinis objektas. Tai – uždara erdvė“, – pabrėžė Lietuvos karaimų bendruomenės vadovė.
Turistams kol kas apžiūrėti nepavyks ir Trakų kenesos – maldos namų. Pamaldos joje vyksta per didžiąsias karaimų šventes. Todėl pastatas dažniausiai net nešildomas ir būna užrakintas ir apžiūrėti jį galima tik iš išorės.
Tačiau turistų laukia Seraja Šapšalo karaimų tautos ekspozicija, saugoma Trakų muziejuje.
Šis muziejus įkurdintas už karaimų bendruomenės surinktas lėšas statytame name. Šiuo metu name yra tai, dėl ko jis ir buvo statomas – muziejus, kurio dalis patalpų skirta karaimų istorijai. Tarp eksponatų – ne tik Lietuvos karaimų tautos istoriją liudijantys daiktai: monetos, ginklai, buityje naudoti įrankiai, tautiniai rūbai. Ten rasite ir Krymo karaimams priklausiusio turto, kitų rytietiškų eksponatų.
Daugiau informacijos apie muziejų ir galimybę užsisakyti jame ekskursiją, rasite čia. Na, o jei susidomėjote pačia bendruomene ir jos nariais, kviečiame užsukti į bendruomenės interneto puslapį.
Trakai – tik viena iš vietų Lietuvoje, kurios susijusios su karaimais ir laukia vietinių ir užsienio turistų dėmesio. Daugiau apie jas bus galima sužinoti aktyvaus laisvalaikio ir turizmo parodoje „Adventur“, kelionių agentūros „Superkeliones.lt“ stende. Paroda vyks 2017 m. sausio 20-22 d.
