Kas tie beigeliai?
Tie, kurie nors viena ausimi yra girdėję apie žydų virtuvę, žino ir tai, kas yra beigeliai. Kitiems paaiškinsime: beigelis yra didriestainis – apvalaus arba pailgo žiedo formos pyrago kepinys, paprastai kepamas iš kvietinių miltų. Jis gali būti tuščiaviduris arba su įdaru. JAV beigeliai dažnai pertepami sūriu „Philadelphia“, Izraelyje jie primena mėsainius ir vadinami „beigel toast“. Pastarųjų čia nerasite. Tačiau „Beigelių krautuvėlėje“ Vilniuje galima paskanauti ne tik beigelių, bet ir kitų litvakiškos virtuvės patiekalų: lekech – medaus pyrago (jis yra tradicinis šabo desertas, valgomas po vakarienės), imberlach – morkų ir imbiero saldainiai, primenantys cukatas, dar vieną saldumyną – teiglach ir panašiai.
Pastaruosius pagaminti sugeba net ne kiekviena žydė. „Beigelių krautuvėlės“ vyriausioji kepėja Riva Portnaja 15min pasakojo jų receptą išmokusi iš mamos. Tačiau neslėpė – net ir mintinai mokant jį pagaminti burnoje tirpstančius, o ne „besimalančius“ imberlach jai pavyksta ne visada.
„Sugadinti juos galima per sekundę, svarbus net oras. Aš, kai juos gaminu, prašau visiškos tylos. Būna, kad pakenkia net skersvėjis – pagauna ir cik – viskas sukrenta“, – sudėtingą skanėsto procedūrą pristatė žydiškos virtuvės žinovė. Tradiciškai imberlach yra deimanto formos, o spalva – tamsiai oranžinė.
„Daugiausia laiko užima džiovinimas ir paruošimas. Tai yra dviejų dienų procesas“, – pasakojo R.Portnaja.
„Dauguma lietuvių tik dabar pradėjo naudoti imbierą, o kiek aš pamenu, mano babūnė visada jo turėjo. Iš kur jo gaudavo, neįsivaizduoju. Bet mes niekada gripu nesirgdavome“, – pasakojo R.Portnaja.
Dauguma „Beigelių krautuvėlėje“ esančių patiekalų pagaminti pagal jos močiutės (babūnės) receptus, kuriuos dar vaikystėje išmoko anūkė.
Dauguma bent viena ausimi esame girdėję, kad žydų mityba – košerinė. Tačiau ne visi supranta, kas tai yra.
„Žydų virtuvėje tikintys žmonės niekada nemaišo pieno su mėsa. Todėl visi patiekalai gaminami ant aliejaus ir be jokio pieno produkto“, – paprasčiausią principą paaiškino R.Portnaja.
Išvertus pažodžiui, košerinis reiškia „grynas“, „tinkamas naudoti“ – būtent toks tinkamas maistas ir nurodytas Toroje. Košerinio maisto naudojimas apima ne tik produktų derinimą, bet ir pačius produktus: religingi žydai nevalgo jokio patiekalo iš kiaulės, triušio, erelio ar pelėdos mėsos, šamo, eršketo ir bet kokių kiautuotųjų vėžiagyvių, vabzdžių ar šliužų bei roplių. Svarbu ir tai, kad gyvulys, kurio mėsa valgoma, būtų tinkamai paskerstas.
Sudėtingas procesas ir košerinio maisto paruošimas – ir čia galioja daug taisyklių. Vis dėlto nemaža dalis Lietuvoje gyvenančių žydų šiuo metu atlaidžiau žiūri į religines tradicijas ir nebūtinai kasdien maitinasi pagal košerinės mitybos principus. Juolab kad toks maistas pakankamai riebus (taigi, ir nesveikas).
Vis dėlto šabas – šventa diena, kada net ir nepraktikuojantys žydai stengiasi prisiminti savo senelių puoselėtas tradicijas ir bent jau kartą per savaitę paskanauti tikro žydiško maisto. Dauguma jų būtent tądien užsuka ir į „Beigelių krautuvėlę“, kurios darbuotojai priruošia šabui tinkamų patiekalų.
Tačiau ne tik patys žydai mėgsta čia užsukti: „Mūsų klientai – ne vien žydai. Nors esame sulaukę daugybės žydų – tiek iš Lietuvos, tiek iš įvairiausių pasaulio kampelių“, – sakė „Beigelių krautuvėlės“ projekto vadovė Dovilė Rūkaitė. Ji pati taip pat yra žydų kilmės, tad visos tautos tradicijos jai labai įdomios. Ypač – gastronomija.
Būtent per ją D.Rūkaitė ir atsidūrė Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenėje – pirmiausia kaip savanorė, o vėliau – kaip etatinė darbuotoja, vadovaujanti atskiriems projektams. Tokių kaip ji – ne vienas. Visus juos vienaip ar kitaip įtraukia turtinga ir įdomi bei su Lietuvos istorija labai glaudžiai persipynusi žydų istorija ir galimybė ją pažinti bei sukurti tokias galimybes kitiems – per projektus.
„Beigelių krautuvėlėje“ galima paskanauti tikrų litvakiškų patiekalų. Jie skiriasi nuo to, ką galite rasti Izraelyje ir Maroke, kur taip pat gyvena žydai
„Žinoma, ir iš Izraelio jūs galite atsivežti daug litvakiškų patiekalų, kadangi ten yra didelė litvakų diaspora. Ten tikrai rasi, pavyzdžiui, gefilte fish (šalti žuvies kukuliai) – ir pusryčiams, ir vakarienei su tais pačiais raudonais krienais. Bet jie ten ją daro kitaip. Kaip ir Lenkijos, Baltarusijos žydai – jų gefilte fish – su cukrum. Odesos žydai deda varškę. O Lietuvos žydai – sūrią su pipirais“, – viena per kitą pasakojo D.Rūkaitė ir R.Portnaja.
Būtent tai – galimybę ne tik paragauti, bet ir sužinoti daugiau apie žydų virtuvę ir kultūrą – ir siūlo „Beigelių krautuvėlė“.
„Mums padeda Vilniaus aplinka, mes ne vieni beigeliais prekiaujame Vilniuje, juos žmonės žino. Tačiau išskirtiniai esame todėl, kad šalia maisto parduodame ir nostalgiją. Be to, beigeliai tikrai košeriniai. Kai prieš metus, 2016 m. vasario 2 d., pradėjome veikti, sulaukėme pirmųjų klientų pretenzijų. Ateidavo vidutinio amžiaus žmonės ir sakydavo, kad „jūs niekada nekepsite tokių beigelių, kokius kepdavo mano kaimynė Sara!“. Jie taip nuoširdžiai su tokiu lengvu pykčiu pirkdavo tuos mūsų beigelius. O paragavę ateidavo ir kitą dieną, ir antrą...“, – veiklos pradžią prisiminė D.Rūkaitė.
Per metus „Beigelių krautuvėlė“ sugebėjo tapti itin patrauklia ir gerai žinoma vieta, į kurią praėjusią vasarą užsukdavo ir nemažai turistų. Daugiausia – žydiškų šaknų Lietuvoje turinčių žmonių iš įvairiausių pasaulio kampelių.
„Moteris iš Naujosios Zelandijos verkė prie imberlach. Kita – iš Belgijos – ašarojo prie teiglach (meduje virtas saldumynas – aut. past.). Jei kažkas užsuka ir prašo „beigel toaste“, kurio mes neturime – žinome, kad žmogus iš Izraelio. Statistikos nevedame, tačiau istorijas „kolekcionuojame“. Pavyzdžiui, vieną liepos popietę čia atėjo trys žmonės: du vyrai ir moteris. Jaunas vaikinas, maždaug 20 metų, buvo apsirengęs taip, kaip Jeruzalėje vaikšto religingi žydai, kitas – pasaulietiškai. Jie visi trys kalbėjo lietuviškai. Pasirodo, jie visi gimę Joniškyje. Mergina gyvena Kaune, vyresnis brolis Niujorke, o jaunėlis – Jeruzalėje. O visi susitiko čia, pas mus. Ką čia bepridursi“, – pasakojo D.Rūkaitė.
„Beigelių krautuvėlė“ pamažu tampa neoficialiu Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės turizmo centru. Nors Vilniuje veikia ir oficiali tokia įstaiga, ji dirba ne itin sėkmingai. Todėl norėdami gauti naujausią informaciją apie tai, ką pamatyti, paragauti, su kuo pabendrauti, greičiau ją gausite būtent „krautuvėlėje“ Pylimo g. 4.
Reikia paminėti, kad ji įkurta neturint tokio tikslo – 2014 m., tuomet tik „popieriuje“ gimęs projektas buvo tolerancijos kampanija prieš antisemitizmo ir neapykantos apraiškas viešojoje erdvėje. Tačiau galiausiai virto realiai egzistuojančia jaukia vieta.
Dabartiniai vaikai net nežino, kas „tas žydas“
Tačiau šis projektas – ne vienintelis, suteikiantis progą atrasti, pažinti ir priimti žydų tradicijas, kultūrą ir istoriją, kuri labai glaudžiai susijusi su Lietuva. Deja, daugelis mūsų apie žydus žino „kažką“. Ir tas „kažkas“ nebūtinai yra tiesa.
Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky pasakojo, jog pastaraisiais metais jaučiamas susidomėjimas žydų kultūra. Daug ne žydų ateina į renginius sinagogoje, net į religines bendruomenės šventes, tokias kaip Chanuka.
„Žydai dabar iš tiesų „ant bangos“. Bet aš galvoju, kad nieko šiaip sau nebūna. Mūsų įdirbis duoda rezultatų. Taip pat ir valstybės paminėjimas apie žydus pakankamai dažnai sužadina norą sužinoti, kokia tai yra žmonių kategorija.
Dabartinė karta žmonių yra tie, kurie savo gyvenime nėra susidūrę su žydais. Jeigu anksčiau mokyklose žydų tautybės vaikai, galbūt, kentėdavo nuo antisemitizmo, tai dabar, matyt, susiduria su kita problema: jų draugai nesupranta, kas jie tokie yra. Jie negali suprasti, kad jie ne lietuviai.
Mano anūkei draugai sako: „Kas tu tokia? Žiedė?“ Jie tiesiog nėra girdėję tokio žodžio kaip „žydas“. Jei namuose apie tai nekalbama, iš kur jiems žinoti...“, – kalbėjo F.Kukliansky.
Puoselėti tradicijas šeimose taip pat nėra lengva, kadangi daug jų šiais laikais mišrios. Vis dėlto šiuo atveju didžiulį vaidmenį vaidina bendruomenė, kuri rūpinasi ne tik kultūriniu savo narių gyvenimu (rengiami koncertai, susitikimai su mokslo, verslo ir kitų sferų atstovais – žydais iš įvairių pasaulio šalių), bet ir socialiniu bei materialiniu.
Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė yra įkūrusi darželį, veiklą jau pradėjo ir mokykla. Yra net dienos centras senjorams – šią įstaigą, švelniai vadinamą dar vienu „darželiu“ itin noriai lanko pagyvenę bendruomenės nariai. Viena iš bendruomenės funkcijų – remti savo narius tiek finansiškai, tiek globa. Tiesa, pašalpos mokamos tik žydų kilmės asmenims ir jų šeimos nariams (vaikams, sutuoktiniams).
„Bendruomenės lėšomis remiame neįgalius, senyvo amžiaus savimi pasirūpinti negalinčius bendruomenės narius, nukentėjusius nuo nacių, taip pat – gelbėtojus, kurie padėjo žydams“, – sakė F.Kukliansky.
Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės skaičiavimais, šiuo metu Lietuvoje yra maždaug 5 tūkstančiai žmonių, save laikančių žydais. Į bendruomenę priimami tie, kurie atitinka keletą kriterijų.
„Pagal žydų įstatymą, žydas yra tas, kurio motina žydė. O mes naudojame palengvintus kriterijus (juos naudoja ir Izraelio valstybė): jeigu tavo senelis arba vienas iš senelių buvo žydas, mes tą žmogų priimame į bendruomenę“, – sakė F.Kukliansky.
Tačiau Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė išskirtinė tuo, jog į įvairias savo veiklas įtraukia daug ne žydų, bet kitų tautybių žmonių. Nemaža dalis jų prisideda įgyvendinant įvairius projektus – vietos ir tarptautinius, kurių sumanytojai, rengėjai ir įgyvendintojai yra Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė.
Visuomenei atviri ir daugelis bendruomenės renginių. Jau minėtos šventės, taip pat – hebrajų kalbos kursai. Tiesa, jie organizuojami nereguliariai (atsiradus mokytojui ir norinčių grupei).
„Mokytojas kalba tik hebrajų kalba, tačiau kitos kalbos jam ir nereikia – visa metodika tuo ir paremta, kad šios kalbos mokomasi bendraujant tik hebrajų kalba“, – sakė pašnekovė.
Bendruomenės, kuri veikia kaip nevyriausybinė organizacija, iniciatyvos apima ir paveldosauginius projektus. Štai šiuo metu Vilniuje, stoties rajone, pradėta rekonstruoti viena iš sinagogų – vadinamoji Gėlių sinagoga. Bendruomenės narių ir darbuotojų dėka atgimsta tokie objektai, kurie vėliau tikrai taps turistiniais.
Tai, kad maldos namai – itin patrauklūs turistams, įrodo Vilniaus choralinė sinagoga. Tačiau pasakojimas apie ją – jau kitoje istorijoje, kurios ieškokite netrukus.
Šis tekstas – projekto #šaliamūsų dalis. Portalas „Pasaulis kišenėje“ sausį jau publikavo keletą straipsnių, kuriuose supažindina su įvairių Lietuvoje gyvenančių tautų tradicijomis, papročiais, taip pat turistiniais objektais:
- Pažintis su karaimais, kuriems turime būti dėkingi ne tik už kibinus
- Pažintis su Lietuvos sentikiais: kaip jiems pavyksta išlaikyti 300 metų tradicijas XXI amžiuje?
- Pažintis su totoriais – per koldūnus, valgomus su krienais, ir Lietuvos istorijos pamoką Raižių mečetėje
- Vilnius – lenkų pamėgtu maršrutu: kokias istorijas pasakoja garsiausios senamiesčio vietos
