Savo senovinės technikos muziejuje jis sako jau nebeskaičiuojantis eksponatų šimtais – bendrą skaičių padidina tik tada, kai prisideda tūkstantis objektų. Dabar jų priskaičiuoja 24 tūkst. – automobilių, motociklų, fotoaparatų, kino technikos, įvairių prietaisų, pramonės įrangos, knygų, dokumentų...
Muziejus – privatus, tačiau J.Stonys purtosi save įvardyti kaip savininką. „Nedrįstu sakyti, kad man priklauso. Muziejus mano, bet aš esu Tėvynės“, – sako jis.
Ne tik muziejaus šeimininkas didelis patriotas, kaupiantis su Lietuvos istorija susijusius reliktus, bet ir pas jį dabar stovinčių eksponatų buvusių savininkų dalis. „Kai žmonės parduoda, jie nori, kad tas daiktas liktų Lietuvoje – atvažiuoja pažiūrėti, ar tikrai „nebizniaujam“. Patikrina. Ir gerai“, – pasakoja pats ir ekskursijas vedantis J.Stonys.
Atrodo, kad vien dėl jo ekskursijos galima apsilankyti muziejuje – ypač charizmatiškas 80-metis stebina jaunatviškumu ir šmaikščiomis istorijomis, nors pats kuklinasi apie save kalbėti. Bet Smalininkų seniūnas Ramūnas Alminas negaili gerų žodžių: „Yra, kurie dejuoja – jėgos, nuotaikos, sveikatos nėra. Tai reikia juos atvežti čia, kad kaip terapiją gautų. Pasisemi jėgų vien pažiūrėjus į žmogų, kuris jau daug pasiekęs, bet vis dar dirba.“
Muziejaus įkūrėjas per gyvenimą dirbo ir Kauno, ir Vilniaus universitetuose, prieš kelerius metus dar apsigynė ir filosofijos daktaro laipsnį. „Niekada nedirbau normalaus darbo, visą gyvenimą rašiau formules. Pats lengviausias dalykas pasaulyje yra matematika, o pats sunkiausias – fizinis lavinimas. Aš armijoj nesugebėdavau ant skersinio užsiverst. Žentas pakišdavo petį po mano užpakaliu“, – praeitį prisimena J.Stonys.
Gudrus inžinierius net karininkams mainais į laisvą laiką rašydavo projektinius darbus, su kuriais šie paskui stodavo į aukštąsias mokyklas. „Armijoje esu iššovęs tik septynis šovinius. Ir tai – karininkas apsižergė, kad bent į tą pusę pataikyčiau“, – juoką tarp lankytojų sukelia muziejininkas.
Kelia pavydą Berlynui
„Jaunimas ateina ir sako – „nuvežus į metalo supirktuvę, kiek pinigų būtų“, – ekskursijos pradžioje į vieną iš variklių rodo J.Stonys. – Pasakysiu aš jums mažytę paslaptį – nuvežus į Vakarų muziejus išeitų naujas „Mercedes“. Ne 3, ir ne 5 tūkst. eurų jis vertas.“
Senovinės technikos entuziastas pats kasdien veda ekskursijas žmonėms – apsilankius šeštadienio popietę, jis sako tądien jau turėjęs jų 6. Viena trunka maždaug 1–1,5 val. Jeigu gido nenorite, galite apsilankyti muziejuje savarankiškai ir patys jį patyrinėti. Tačiau muziejus tikriausiai prarastų pusę žavesio, jeigu apie jo eksponatus nepasakotų pats J.Stonys. Norint paklausyti jo istorijų, vertėtų dėl laiko susitarti iš anksto.
Muziejaus įkūrėjo pasakojimų apie stebuklus atvyksta pasiklausyti ir moksleiviai, ir baikeriai, ir technikos gerbėjai, ir verslininkai. Pastariesiems, sako, viską aprodyti sunkiausia. „Jie įeina į kiemą ir sako – ką tu man gero parodysi? Kiek kas kainuoja? Kai pasakau, kad čia kainų nėra, jie dingsta“, – lyg juokauja, bet rimtu veidu pasakoja J.Stonys.
Dažni svečiai šiame Smalininkų muziejuje yra ir muziejininkai iš Vakarų Europos, ypač – Vokietijos, nes nemaža dalis ekspozicijos čia vokiškos kilmės. Vienas muziejus Vokietijoje iš Smalininkų pasiskolins net 120 eksponatų, kad parodytų savo lankytojams.
Priėjęs prie 1920 m. gamybos senovinio traktoriaus, J.Stonys išduoda: „Atvažiavo vokiečių muziejininkai – man pasiūlė siaubingą kainą už jį. Siaubingą!“ Kiek – neatskleidžia. Tačiau patikina, kad širdis nesudrebėjo – net nekilo minties sutikti su pasiūlymu.
„Berlyniečiai turi tokias pačias stakles, – ranką ar galingo įrenginio, kurio amžius siekia pusantro šimto metų, deda jis. – Jie pasirašę, kad tai – seniausios Europoje metalo tekinimo staklės, varomos garo katilu. Atvažiuoja pas mus, pamato ir sako – „Iš kur jos ir pas jus? Čia juk kaimas, o mes – Berlynas. Kaip tai gali būti?“
Ieškoti eksponatų – ir su buteliu
Taip gali būti dėl to, kad J.Stonys įdomius egzempliorius kaupti pradėjo dar prieš 20 metų. Muziejų jis nusprendė atidaryti prieš 15 metų – šią savaitę kaip tik buvo jubiliejus.
Materialinės kultūros paveldas yra renkamas iš visos Lietuvos, o dvasinės (dokumentai, knygos) – iš viso pasaulio. „Stalino enciklopedijos – iš Odesos, prezidento Griniaus knyga – iš JAV“, – vardija muziejaus šeimininkas.
Jis prasitaria, kad jau dabar suplanuotos penkios kelionės, kur žmonės laukia jo, kad jis apžiūrėtų rastus senovinius daiktus. Paieškose J.Stoniui padeda dar 18 žmonių. „Jie visi patriotai, dirba dėl Tėvynės, nė vienas atlyginimo negauna“, – tikina jis.
„Sąžiningai kalbant, mes esam siaubingi sukčiai, – vaikščiodamas tarp unikalių eksponatų sako J.Stonys. – Mes nesiūlom kainos. Mokam tiek, kiek prašo.“ Dalis objektų čia yra pirkti, kai kurie – dovanoti, perduoti valstybės. Pavyzdžiui, 1980 m. kino teatrui „Lietuva“ nupirktas projektorius, kuris po kino teatro uždarymo atiteko šiam muziejui. Perduodant buvo iškeltos dvi sąlygos, sako J.Stonys: „Kad verslininkams nepapultų į rankas, ir kad neparduotumėm į užsienį. Jis gali kainuoti maždaug 20–30 tūkst. eurų. Mes nemokėjom nė cento – tam, kad išliktų Lietuvai.“
Būna ir pikantiškesnių eksponatų paieškų istorijų. „Nuvažiuojam į sodybą. Už stalo sėdi trys vyrai, visi jie mėlyni. Viskas siaubingai apversta, kalnai šiukšlių. Sako jie: „Pas mus viskas pragerta, nieko neturim.“ Mes duodam butelį, sakom: „Kol tą išgersit, leiskit mums pasižvalgyti.“ Viską perkasam – net spalius ant aukšto perkasam. Kai perkasam, jie dar dvi savaites po mūsų geria“, – pasakoja J.Stonys.
Pilna stebuklų
J.Stonys didžiuojasi, kad pas jį gausu išskirtinių eksponatų, kuriuos jis vadina stebuklais. Pavyzdžiui, pirmoji rašymo mašinėlė, pagaminta dar 1886 m. Tik dvi tokios yra JAV, dar trys – Rusijoje. „Aplink yra abėcėlė, rodyklę pridedu prie tos raidės, kurios reikia, atverčiu snapelį, duriu į skylutę, kitoje pusėj popierius – atspaudžia. Per tris minutes – viena raidė. A4 formato lapas – per pusę savaitės“, – aiškina jis.
Netrukus rodo Hitlerio laikų skalbimo mašiną, didžiausią variklių kolekciją Lietuvoje, Trakų rajone, rastą itin seną medinį arklą ar suvalkietišką kuparą, kuris iš pirmo žvilgsnio atrodo dekoruotas skarda. „Bet jis pagamintas 1859 m. – skardos dar tuo laiku nebuvo. Čia kalvis taip plonai iškalė, jo darbas“, – atskleidžia J.Stonys.
„Rodau dar vieną stebuklą – iš Amerikos grįžtančiųjų čemodaną iš 1811 m. Nacionalinis muziejus buvo atvažiavęs kaulyt – „Vilniuj tai matys visas pasaulis, o kas čia“, – pasakoja savininkas. Tiesa, priduria, kad tąkart nedavė, o dabar persigalvojo – jeigu paprašytų vėl, duotų.
„Čia Stalino pirktas traktorius iš amerikonų. Stalinas buvo profesionalus plėšikėlis – retas atvejis, kad pirktų. Vogdavo viską. Tai čia tikrai retas atvejis“, – apie ketvirtajame dešimtmetyje gamintą traktorių pasakoja J.Stonys.
Garaže stovi ir Antano Sniečkaus „Volga“. „A.Sniečkus buvo – dvasiškai ir fiziškai – ubagas. Bet CK turėjo mašinų. O Sniečkus buvo muzikantas – grojo KGB instrumentu, buvo milicija, buvo politbiuras“, – J.Stonys kiekvieną eksponatą gali palydėti pasakojimu ar bent trumpais komentarais.
Muziejuje tėra tik vienas restauruotas dalykas – senas „Moskvič“. Kitų daiktų restauracija užsiimti pernelyg brangu – jie eksponuojami tokie, kokie gauti.
„Bet visas mūsų transportas važiuoja į pakalnę. Į kalną – ne visai, – šmaikštauja J.Stonys. – Traktoriai visi iki vieno važiuoja, nes mes neatnešim jų su rankom. Su tralu parvežam, ir nuo tralo jis turi atrėplioti.“
Originalių objektų pilna ir namo viduje. Čia, pavyzdžiui, yra sena geležinė Rusijos pasienio lenta, Smalininkų bažnyčią susprogdinusio sviedinio skeveldros.
J.Stonys itin didžiuojasi turimais dokumentais. Galima pavartyti pirmojo po Nepriklausomybės 1918 m. leisto laikraščio „Lietuva“ originalus, Vyriausybės, Seimo ir Prezidentūros rašytus dienoraščius, tiražuoto Nepriklausomybės akto originalą.
Muziejuje įkurta ir bitininkystės mokykla, bet J.Stonys pripažįsta, kad kol kas ji dar nesudomino žmonių. „Mes labai sąžiningai pasiruošėm. Bet dabar visi spaudo mygtukus, niekam ta bitininkystė nerūpi“, – su nusivylimo gaidele balse sako jis.
Bet tai jo entuziazmo nemenkina. Planuose – ant tvenkinio krantų pastatyti 26 avilius, rengti įvairius mokymus, edukuoti apie skirtingas bitininkystės fazes. „Rodysim ir nuodų ėmimo procedūrą, kurią sugeba daryti tik 19 žmonių visoje Lietuvoje“, – išduoda J.Stonys.
Iš kur tiek energijos ir noro nenuilstamai dirbti? J.Stonys sako, kad nedirba: „Kinų filosofai rašo – stenkitės per visą gyvenimą nieko nedirbt. Tai pats geriausias variantas. O nieko nedirbti – tai daryti tą, ką mėgsti.“
