Kelias valandas pirmąją atlaidų dieną pabuvus Šiluvoje, 15min išgirdo kelis argumentus, kodėl šis miestelis patrauklus ne tik tikintiesiems.
Į jį traukia ir žygeiviai, ir architektūros, paveldo gerbėjai, ir norintys savo akimis išvysti užburiantį šeštadienį vyksiantį reginį – šviesų „jūrą“, ir tiesiog norintys susitikti su gimine ar įsigyti ypatingos duonos.
Vieniems tuščios kasos, kiti džiaugiasi
Apsilankius Šiluvoje pirmąją atlaidų dieną, prekyba pasirodė vangi. Gatvėje link pagrindinės aikštės gerokai erdviau nei prieš kelerius metus. Anksčiau tankiai susiglaudusių palapinių eilėje nemažai tuščių vietų, prie jų – vos vienas kitas pirkėjas.
„Labai blogai“, – sakė pakalbinta mėsos gaminiais prekiaujanti moteris. Jos kasa pirmosios dienos vidurdienį vis dar buvo tuščia.
„Juk atvyksta daugiausiai senukai, autobusais. Susirenka visas kaimas, pasako, kad važiuojam, suorganizuoja – ir visi važiuoja. To šiemet nėra. Tokios grupės nesusidaro, tuščia visai“, – skundėsi ji.
Atvykstančiųjų savarankiškai – gerokai mažiau. Ji vylėsi, kad bent savaitgalį prekyba pagyvės.
„Kur čia gali būti gera nuotaika – už elektrą susimokėti dar net nesusirinkau“, – sakė prekeivė, kuri už 7 dienų leidimą prekiauti sumokėjo 250 Eur.
Tačiau vos už dešimties metrų – jau visai kita nuotaika. „Verbūnų duonos“ gaminiais prekiaujanti šiaulietė Loreta jau dešimt metų važiuoja į Šiluvą per atlaidus – ir kasmet vis džiaugiasi. Ne tik prekyba, bet ir visa atmosfera.
„Tikrai gera diena. Nesitikėjom net, – 15min sakė ji. – Nes paprasčiausiai yra graži diena, yra nemažai žmonių. Paprastai pirmą dieną vadindavom repeticija, tų žmonių minimaliai būdavo. O dabar vien kunigų kiek atvažiavę.“
Loreta jau dešimt metų važiuoja į Šiluvą per atlaidus – ir kasmet vis džiaugiasi. Ne tik prekyba, bet ir visa atmosfera.
Nors kolegų prekeivių pirmąją dieną buvo mažiau, ji svarstė, kad tikriausiai dalis nusprendė prekiauti tik kelias dienas, tad artėjant savaitgaliui jų pagausės.
Loreta pasakojo maniusi, kad daug žmonių pabijos renginio dėl karantino, bet jos baimės nepasiteisino. O nevažiuoti šiemet net nesvarstė.
„Mes važiuojam kiekvienais metais – ar prasčiau, ar šalta, visada važiuojam. Čia ramybė tokia, man labai patinka. Gera atmosfera. Ateina kunigai – pasišneka, prisimena, kad anksčiau jau pirkę iš manęs, palaimina prekes, mane.
Labai ypatinga atmosfera, ramybė. Pati nueinu į bažnyčią anksti ryte ar vakare. Atgaiva tiesiog čia būti. Jeigu būna pasirinkimas, kur važiuoti – čia ar į kitą mugę, tai visada čia. Šiluva yra Šiluva.“
Loreta sakė negalinti skųstis prekyba, bet čia visgi labiausiai ją džiugina pirkėjų nuotaikos. Šiluvoje jie būna ypatingi, pasak jos.
Atgaiva tiesiog čia būti.
„Tie žmonės tokie šilti, paprasti – sako, oi, atsimenu, pirkau tą duoną. Visi spinduliuoja kažkokią šilumą. Visai kitokie. Mugėse būna, kad visi skuba, lekia. Bet čia žmonės kitokie“, – įsitikinusi Loreta.
Ji pasakojo, kad pirkėjus itin traukia specialiai šventiškai atlaidams papuošta juoda duona, o pati populiariausia – šventinė baltoji. „Ją žmonės perka kaip pyragą – puri minkšta, kvepianti. Žmonės sako – primena, kaip močiutė kepė tokią“, – nusijuokė ponia Loreta.
Kai kurie vos atvykę nusiperka ir tik kelias riekeles duonos bei nusineša jas į mišias. Kai kunigas šventina visus, pašventina ir duoną.
Ką žmonės dažniausiai perka per Šiluvos atlaidus? Ponia Loreta vardija tris dalykus: „Duoną jau yra būtina parsivežti. Ir pyragą, taip pat saldainių. Jaunimas gal kitaip galvoja, bet tėveliai, seneliai – būtinai iš Šiluvos atlaidų parsiveš pyragą.“
Jeigu nenorit pyrago, iš ko rinktis bus – saldainiai, medus, bižuterija, sakralinės prekės, dešros, kojinės, kumpiai, žaislai, puodeliai su religine ar net „Jack Daniel's“ viskį primenančia stilistika. Kiekvienam pagal tai, kas labiausiai šildo sielą.
Iš miško kirtėjų gyvenvietės – į maldininkų šventovę
Lietuvos Katalikų bažnyčia skelbia, kad Šiluvoje 1608 m. apsireiškė švenčiausioji Mergelė Marija – stovinti ant akmens ji pasirodė piemenėliams. Tai ir pakeitė miestelio gyvenimą, kuris anksčiau vadinosi Būda. Būdų visoje šalyje tuomet buvo priskaičiuojama daugiau kaip keturios dešimtys – taip buvo vadinamos vietos, kur buvo kertami ir apdorojami miško medžiai kunigaikščio iždui.
Miškingoje vietovėje šalia Dubysos buvusi Šiluva buvo labai patraukli vieta tokiems darbams – medžių užtektinai, o upe iš jų padarytas lentas, kitus produktus buvo lengvai galima plukdyti į Nemuną it tuomet – į Karaliaučiaus, Dancigo uostus.
Vėliau vadinta ir Šilu, ir Šidlava, galiausiai miestelis pradėtas vadinti Šiluva.
„1608 m. Mergelės Marijos apsireiškimas visiškai pakeičia kortas, – apie miestelio gyvenimą pasakojo A.Zmitra. – Nors reikia pasakyti, kad jau iki apsireiškimo Šiluva garsėjo kaip malonių vieta, ten atvykdavo piligrimų. Bet apsireiškimas viską pakeitė iš esmės.“
Šis jos pasirodymas 1775 m. buvo oficialiai pripažintas katalikų Bažnyčios ir laikomas seniausiu Europoje. Šiluva yra viena iš vos keliolikos vietų, kur Mergelės Marijos apsireiškimą yra oficialiai pripažinusi bažnyčia.
Miestelis greitai tapo maldininkų traukos vieta, ir dabar čia visas gyvenimas maždaug pusę tūkstančio gyventojų turinčiame mieste sukasi apie Bažnyčią ir tikėjimą. Maldininkai plūsta į Šiluvą ne tik per Šilines, bet ir visus metus, yra rengiamos Šv.Marijos dienos, ligonių dienos, šeimų dienos ir t.t.
Šis Mergelės Marijos pasirodymas 1775 m. buvo oficialiai pripažintas katalikų Bažnyčios ir laikomas seniausiu Europoje.
Atvykus į Šiluvą galima sutikti ir jos gatvėmis bevaikštantį vyskupą. „Šiluva – toks nedidelis miestelis – nuo šių metų turi oficialiai reziduojantį vyskupą. Tai išskirtinis atvejis“, – pabrėžė A.Zmitra.
Šiluvoje apsigyvenęs arkivyskupas emeritas Lionginas Virbalas sakė šiemet pastebėjęs daugiau Šiluvą lankančių savarankiškų keliautojų. „Atvažiuoja motociklais, dviračiais, automobiliais. Kadangi gyvenu Šiluvoje, nuolat matydavau – atvažiuoja, išlipa, nueina į Baziliką, koplyčią, apeina aikštę ir išvažiuoja. Tokių ko gero net ir padaugėjo, nes visi keliauja Lietuvoje“, – kalbėjo jis.
Tik ko šiemet beveik nebuvo – tai maldininkų grupių iš užsienio. Teatvyko tik dvi grupės iš Lenkijos, kai anksčiau būdavo jų sulaukiama net iš Azijos, Tolimųjų Rytų, į Šiluvą buvo pamėgę atvykti ir po Europą kemperiais keliaujantys vokiečiai, italai, prancūzai, belgai.
„Manau, reikia stiprinti ryšius su artimesniais kraštais – Lenkijos piligrimai labai mielai lankosi, Slovakijos. Italai irgi mėgsta. Jiems tikrai gražūs atradimai būtų Šiluvoje – pati vieta, jos reikšmė, visa aplinka“, – įsitikinęs arkivyskupas.
„Keliauti yra geras laikas. Pažinti vietą, vienas kitą. Tada kelionė virsta gyvenimišku patyrimu – ne tik pamatai kažką, bet ir patiri, išgyventi. Žinot tą Rytų posakį – „Iš kelionės tik asilas grįžta toks pats, nepasikeitęs“, – nusijuokė dvasininkas.
Įdomu ne tik tikintiesiems
Šiluva, anot Raseinių turizmo centro vadovo A.Zmitros, turi ir kitų dalykų, kurie patrauklūs ne tik katalikams. Miestelis įdomus ir istoriškai, ir urbanistine prasme, savo saugomais kultūros paveldo objektais.
Žinot tą Rytų posakį – „Iš kelionės tik asilas grįžta toks pats, nepasikeitęs“.
„Barokinė Šiluvos Bazilika taip pat traukia ne tik tikinčiuosius – atvykstama pasigrožėti ja ir vien dėl architektūros. Arba Antano Vivulskio statytos 44 metrų Apsireiškimo koplyčios“, – patikino A.Zmitra.
Pastaraisiais metais itin išpopuliarėjus piligriminiams žygiams, Šiluva taip pat yra puiki vieta tokiai kelionei. Ją kerta šv. Jokūbo kelias (ir Šiaulių, ir Kauno atkarpa), pati Šiluva sukūrusi dar keturis penkis maršrutus – žygiuoti į ją galima iš Tytuvėnų, Lyduvėnų, Betygalos, nuo Šiaulės kalno.
Atlaidų savaitės šeštadienį mieste tradiciškai vyks ir užburiantis reginys – žiburių procesija aplink Šiluvą. Šeštadienį vakare, po Mišių, bus keliaujama aplink Šiluvą nešantis įvairius žibintus. Išsilieja tarsi šviesų upė.
Atlaidų savaitės šeštadienį mieste tradiciškai vyks ir užburiantis reginys – žiburių procesija aplink Šiluvą.
Ir tos pačios Šilinės per daug metų yra įgavusios ne tik religinę prasmę Tai tampa tradicinis šeimos, giminės, bendruomenės susitikimo metas, pažymi Raseinių turizmo centro vadovas. Proga pamatyti senus draugus, giminaičius. Parsivežti namo tradicinių lauktuvių – duonos, saldainį ir pyragą.