Rojaus kelias šią vasarą išties kvepia rojumi. Žaluma net ir vidurvasarį net tviska, o pakeliui į Pamarį ar prie jūros atsiranda vis daugiau vietų, kur smagu sustoti.
Norėjo gražios vietos sau
„Keltininkas“ savo duris atvėrė visiškai neseniai – šios vasaros pradžioje. Naujovė, tad gal ir todėl čia traukia sustoti ir apsižvalgyti. O gal dėl to, kad iš terasos ir nuo po grybo formos skėčiais stovinčių staliukų veriasi panorama į Nemuną, kuriuo praplaukiant ir garsiąją „Raketą“ galima pamatyti. Bet greičiausia čia taip jauku dėl šios bistro savininkų.
Iveta ir Darius Balseriai dar neseniai save vadino vilniečiais, kur vyras turėjo verslų, o žmona nuo 2004 metų dirbo Turizmo ir informacijos centre, anksčiau šeima gyveno Jurbarke. Būtent kraustydamiesi į sostinę ir pardavę namus Jurbarke, Balseriai ir nusipirko seną sodybą Šilinės kaime.
„Norėjome turėti gražią vietą, kur galėtume pasikviesti svečių, nes vietos – pasižiūrėkite! Ar kas gali būti gražiau? Labai ilgai ieškojome šitos vietos, turėjome bendrasavininkę, nes gyvenome Vilniuje, čia tik sutvarkydavome. Paskui taip pasisuko gyvenimas, kad grįžome“, – pasakoja Iveta, prisimindama, kad įrenginėti šią vietą jie pradėjo 2017 metais.
Buvęs mokyklos ūkinis pastatas su prisišliejusiu keltininko nameliu, kuriuose dabar veikia elegantiškas bistro, buvo apleisti – Darius tikina, kad teko įdėti išties daug darbo, kad juos prikeltų. Bet vis tiek gyvenimą netoli Nemuno vadina atostogomis, kurių išėjo, kaip prisipažįsta, pervargęs nuo nuosavo pervežimų verslo: „Tada neturėjau nei savaitgalių, nei švenčių, skambindavo ir dieną, ir naktį. Tai išėjau atostogų.“
Pavadinimas „Keltininkas“ atsirado neatsitiktinai, dėl buvusių namelio gyventojų. „Keltininko profesija ir tarpukariu, ir vėlesniais laikais buvo labai reikalinga. Labai reikėjo į Gelgaudiškį – į bažnyčią, į krautuvę, – į kitą Nemuno krantą, kur tarp medžių galima įžiūrėti Gelgaudiškio bažnyčios bokštus, rodo Iveta. – Gyveno daugiau nei 800 gyventojų, tai pradžios mokyklą atstatinėsime.“
Gaivins ir seną mokyklą
Senoji Šilinės mokykla savo laiko dar laukia – Balseriai nusiteikę ją sutvarkyti ir prikelti naujam gyvenimui, nepamiršdami ir senosios jos dvasios. „Norime atkurti labai autentiškai, atiduoti duoklę tam istoriniam laikotarpiui. Bistro viduje irgi interjeras yra tarpukario tema, geometrijos daug – grindys, baldai iš to laiko, kas naujai gaminta, kas atkurta, restauruota. Tai ir bendras vaizdas turėtų kalbėti tarpukario tema. Mūsų gyvenimo tikslas yra toks, kad mes tą tarpukario dvasią kuo tiksliau perteiktume tiems, kurie atvyksta į mūsų kraštą.
Norime atkurti labai autentiškai, atiduoti duoklę tam istoriniam laikotarpiui. Bistro viduje irgi interjeras yra tarpukario tema.
Aplink yra pačios gražiausios vietos – pilys, dvarai, parkai, šiuo metu tai tvarkoma, bet vietų, paruoštų turistų lankymui, kol kas labai mažai, galima sakyti, tik Panemunės pilis, Raudonės pilies bokštas. Tai norisi, kad čia būtų bent viena klasė, kur žmonės matytų, kaip tarpukariu buvo, kokias vaikai knygas skaitė, kaip jie mokėsi, koks laisvalaikis buvo, juk tarpukariu mokykla buvo šeimų laisvalaikio ir užimtumo centras, nes jie ir šventes šventė, ir teatro vaidinimus rengė, ir žiobrinės ant šlaito vyko. Mokykla buvo ta vieta, kur rinkosi šeimos“, – apie savo viziją kalba Iveta.
Medžiagą būsimam projektui Balseriai jau renka. Anot Ivetos, kalbininkas Arnoldas Piročkinas, kilęs iš šių vietų, čia baigė kelias klases, todėl jis pasidalijo prisiminimais, kaip čia mokėsi, kaip su baidoku plytas vasaromis plukdydavo į Kauną. „Daug informacijos, tiek gražių dalykų“, – tikina Iveta.
Pastate ketinama įrengti konferencijų centrą.
Balseriai gyvena šalia bistro esančiame name. Darius pasakoja jį nusipirkęs per penkias minutes – kaimynai nusprendė išsikraustyti ir pareiškė, kad nori savo namą parduoti jiems. Kiek pasiderėjęs jis sutiko pirkti, tad atėjęs pas žmoną pranešė paprastai: „Žinok, namą nusipirkom.“
Tai norisi, kad čia būtų bent viena klasė, kur žmonės matytų, kokias vaikai knygas skaitė, kaip jie mokėsi, koks laisvalaikis buvo.
Įprasto meniu nėra
Įprasto meniu šioje vietoje nėra. Iveta sako, kad kasdien čia galima užsisakyti tądien gaminamą karštą patiekalą – troškintų šonkauliukų, vištienos ar kugelio. Taip pat – paragauti vietos sūrininkų sūrių.
Šeimininkai neslepia, kad klientų jiems netrūksta. Gal net patys šiek tiek stebisi – atsidarė jie visiškai neseniai, net reklamai dėmesio neskiria, nes to ir nereikia.
„Penktadienį, šeštadienį, sekmadienį būna didžiausias srautas. Ir ko labiausiai reikia, tai karštų patiekalų. Tai mes naktį iš penktadienio į šeštadienį pašauname duonkepėje kugelį su karkom, kaip čia tradiciškai būdavo, gal labiau šventiniu laikotarpiu, ne kasdienis valgis. Bet lepiname lankytojus, tegu paragauja to, ką iš tiesų valgydavo anksčiau.
Maistas čia būdavęs labai paprastas – mėsa, rauginti kopūstai, morkos, o mūsų duonkepėje kepami šonkauliukai yra su druska, pipiru, morka, bulvės, be jokių prieskonių, nebent raugintą kopūstą dar pridedam. Kadangi vyras sau gamina obuolių sidrą, tai turim natūralaus obuolių acto. Mūsų visi patiekalai natūralaus, nors dabar būdinga dėti daug prieskonių, mes norime, kad kumpis ar lašinukas būtų natūralūs“, – apie maistą bistro pasakoja Iveta.
Maistas čia būdavęs labai paprastas – mėsa, rauginti kopūstai, morkos, mūsų duonkepėje kepami šonkauliukai yra tik su druska, pipiru, morka, bulvės, be jokių prieskonių.
Tiesa, sūriai – su įvairiais prieskoniais. Tarkim, čili pipirais, įvairiomis žolelėmis. „Keltininko“ torte irgi, anot Ivetos, tik įprasti produktai – grietinė, miltai.
Klausiami apie investicijas, Balseriai šypsosi – esą investicijos didžiulės, o kada jos atsipirks, jeigu atsipirks, nežinia. Tačiau jie tikina mėgstantys savo darbą, todėl daug ką daro „iš idėjos“.
Turi net kosmoso
Toliau kelias už Jurbarko sukasi keliomis kryptimis – jeigu pasuksite į Tauragę, jos pilyje galima aplankyti krašto muziejų „Santaka“. Jis pristatomas kaip moderniausias regiono muziejus, kuriame – analogų Lietuvoje neturinčios vaizdo projekcijos „Amžių bokšte“, azoto dūmai bokšto rūsyje, stilizuotas kosmosas bokšto skliaute. Tiesa, pastarojo dėl gedimo pamatyti gali ir nepavykti, nors savo tinklalapyje muziejus apie tai ir neskelbia.
Ekskursijų vadovas Imantas Tamašauskas pirmiausia veda į gamtos ekspoziciją, kurioje istoriją pasakoja ir gyvūnų bei paukščių iškamšos. Imantas skuba užtikrinti, kad nė vienas gyvūnas nebuvo sumedžiota tam, jog jo iškamša galėtų pasipuikuoti muziejus – esą visi nugaišo arba žuvo kitomis aplinkybėmis.
Ši gamtos ekspozicija atkurta muziejuje tik pernai rugsėjo vidury.
„Čia atrodo, kad yra paprastas medis, o iš tikrųjų čia yra seniausias tokio dydžio objektas Lietuvoje, amžius būtų maždaug 22 mln. metų senumo, – rodydamas medžio kamieno dalį, pasakoja Imantas, pridurdamas: – Gintaras Lietuvoje yra senesnis už šį medį, bet jo gabalėliai nedideli. O tai gana didelis objektas. Jis ne lietuviškos kilmės, atvykęs iš Lenkijos Belchatuvo miesto, kur yra anglių kasyklos, sakoma, kad apie 150 m gylyje rado keletą tokių medžio luitų. Nors iš pažiūros nesunkus, sveria jis maždaug pusę tonos.“
Turi muziejus ir savų senienų – Sungailiškių karjere rastą mamuto kaulą. Mamutas čia gyveno apie 30 tūkst. metų prieš Kristų, ledynmečiu. Tokie kaulai nėra didelė retenybė, jų randama visoje Lietuvoje.
Muziejuje siūloma nusileisti ir į vieno bokšto požemius – paslapčių kambarį, kuriame galima patirti įspūdingą kelionę po praeities Tauragę. Arba – į bokštus pakilti. Viename įrengta archeologijos ekspozicija, kurios puošmena – reta kepuraitė.
Antrame bokšte siūloma šiek tiek kosmoso – atsisėdus į sėdmaišį ar atsigulus stebėti projekcijas skliaute. Tiesa, kol kas paslauga įstrigo, nes dėl elektros tiekimo sutrikimų sugedo tam skirtas kompiuteris.
Vėduoklės irgi kalba
Kitas taškas keliaujant į Pamarį – Šilutės Hugo Šojaus dvaras-muziejus. Čia pasitinka išsipuošusi muziejininkė Roma Šukienė ir tuoj pat įspėja, kad teksią padirbėti. O tas „darbas“ toks išties neįprastas, nes ponia Roma pasiryžusi kiekvieną svečią išmokyti ir kaip kaklaskarę užsirišti, ir vėduoklių kalbos. Jau nekalbant apie tai, kad ji tiesiog užburia savo pasakojimu apie XVIII, XIX ir XX a. pradžios Mažosios Lietuvos dvarų kasdienybę.
Vis dėlto pamokos yra svarbiausia. Visiškai nesvarbu, kiek metų praėjo nuo tos dienos, kai dvarų ponioms ir ponams tokių įgūdžių išties reikėjo. Štai sėdėti reikėjo mokėti, nes damų sijonai būdavę pūsti su vytelių karkasu, tad norėdama jo nesulaužyti dama sėsdavosi ant kėdės krašto, kojas suglaudusios.
„O norėdamos išmokti tinkamai gerti kafiją, po viena pažastimi pasikišdavo knygą, o po kita ir rankų negalėdavo atitraukti. Pamėginkite taip paimti kafijos ir atsigerti“, – moko ponia Roma, pati puikiai įvaldžiusi šią techniką.
XIX a. tiesiog nepadoru buvo damai neturėti meilužio, jeigu neturite meilužio, tai niekam ir nesat tikusios! O vėduoklė, kad aš pasišnekėčiau su juo.
Tais laikais merginas varžė ir korsetai, todėl buvo reikalingos vėduoklės – nereta dažnai apalpdavo. Moterys iš korsetai, kaip sako R.Šukienė, buvo išlaisvintos išradus rentgeno aparatą, nes peršvietus vidaus organus gydytojai pamatė, kad moterų apatiniai šonkauliai nėra tinkamai išsivystę ir vidaus organai ne tose vietose, kur turėtų būti. Tai buvo 1905 metai.
„Moterų rūbai tampa lengvesni, tad vėduoklės nebereikia, juk jau nealpsta. Bet vėduoklė gražus aksesuaras, gaila atsisakyti, tad atsiranda vėduoklių kalba. Parduodant vėduokles, buvo įdedama instrukcija, kaip ta vėduokle naudotis. Ir aš jus pamokysiu, kaip ja naudotis. Tiesa, XIX a. tiesiog nepadoru buvo damai neturėti meilužio, jeigu neturite meilužio, tai niekam ir nesat tikusios! O vėduoklė, kad aš pasišnekėčiau su juo. Įsivaizduokite, juk man reikia pasišnekėti, o čia su kitais vyrais ir damomis vaikšto ir mano vyras. Jeigu garsiai kalbėsiu, mano balsas gana skardus, tai jis viską girdės. O jeigu ar vėduokle mojuosiu, jis nieko negirdės ir nieko nematys.
Kalbėsiu taip, kaip kalbėta vėduoklėmis visoje Europoje. Jeigu ateidavo vyriškis ir dama lėtai lėtai išskleisdavo vėduoklę ir lėtai lėtai vėduodavosi, tai reiškia „kalbėkite kalbėkite, man jūsų draugija maloni“. Jeigu nemalonu bendrauti, dama greitai išskleisdavo vėduoklę ir greitai vėdindavosi, tai reiškė, kad prašome mane palikti“, – tokios tos vėduoklių kalbos paslaptys.
O štai vyrai puošdavosi kaklaskare. Jos užsirišimo būdų yra ne vienas. Demonstruodama vieną iš jų, ponia Roma nusijuokia patvirtindama, kad tokiu kaspinu puošėsi ir katinas Leopoldas iš vaikystės animacinio filmuko.
Muziejuje be tokių smagių edukacijų pasakojama ir Šilutės krašto bei Hugo Šojaus ir jo vaikų istorija. Šiuo metu ten galima apžiūrėti ir parodą iš Aleksandro Vasiljevo kolekcijos.
Vaišinama šiame dvare kafija ir burnoje tirpstančiu pyragu ar puceliais. Bet skonio nupasakoti neįmanoma, teks patiems užsukti pamėginti.
Žurnalistų turą į Mažąją Lietuvą organizavo Nacionalinė turizmo skatinimo agentūra „Keliauk Lietuvoje“. Straipsnio turiniui tai įtakos neturi.
