R.Ilginė dvi Kuršių nerijoje esančias dirbtines salas prižiūri kartu su kolega, parko ekologu Žilvinu Grigaičiu.
Salos pagal projektą „Live Lagoon“ buvo suformuotos pernai. Tokį pat eksperimentą vykdo ir kolegos Lenkijoje bei Vokietijoje.
Kaip skelbia Kuršių nerijos nacionalinis parkas, pernai pasodinti augalai po šiltojo sezono buvo visiškai nupjauti iki šaknų. Sala žiemojo plūduriuodama Gintaro įlankoje, o pavasarį daugiamečiai augalai pradėjo skverbtis link saulės ir šiuo metu augalų aukštis siekia iki 1,5 metro. Visai tai – natūralioje, kartais atšiaurioje Kuršių marių aplinkoje, dėl saulės ir vandens, be papildomo žmogaus įsikišimo.
Tokios salos populiarios Europos šalyse, formuojamos deltose, kanaluose, prisideda prie vandens kokybės gerinimo, suteikia žavesio, jose glaudžiasi paukščiai.
Kaip 15min sakė R.Ilginė, tokios salos atlieka keletą funkcijų.
„Kuršių marių atžvilgiu per dideli tokie norai, tačiau mažesniuose telkiniuose tokios salos vykdo kelias funkcijas – tai vandens kokybės gerinimas, kitas dalykas – paukščiai randa priebėgą. Jau antrus metus antys sukosi lizdą. Tai gana patrauklus elementas. Prieš žiemą salą reikia nušienauti ir išvežti biomasę“, – pasakojo botanikė.
Plūduriuojanti sala yra inkaruota. Viena įkurdinta ties Juodkrante, netoli Gintaro įlankos, kita atokiau, kur daugiau vėjų, bangų, sąlygos ekstremalesnės.
Dar viena sala neseniai atsirado Klaipėdoje, Jono kalnelyje, ši dar nėra dailiai sužaliavusi, nes augalai nespėjo pasistiebti į saulę.
Nuplaukia valtele
Pasak ekologo Žilvino Grigaičio, Kuršių mariose salelės savo dydžiu skirtingos. Ant jų būtų galima užlipti, žmogaus svorį atlaiko, tačiau laipioti gamintojas nerekomenduoja. Abi saleles specialistai prižiūri priplaukdami valtele, ravėdami piktžoles, dilgėles. Salos pagrindą sudaro kokoso plaušas bei šiek tiek durpių. Plaušas sugeria ir laiko savyje vandenį.
Kaip pasakojo ekologas, salose pasodinti augalai, kurie augimui naudoja azotą ir fosforą, jo perteklių šaknimis išgaudami iš marių vandens. Taip švarinamas vanduo, ypač mažesniuose telkiniuose, mat azoto ir fosforo perteklius skatina vandens žydėjimą.
„Pasodinti visi vietiniai, šlapiamėgiai augalai, kurie auga išmirkusiose vietose, pelkėse. Daugiausia viksvos, vilkdalgiai ir panašūs. Salos yra korėtos, augalų šaknys prasiskverbia į vandenį ir siurbia maistines medžiagas bei vandenį“, – sakė Ž.Grigaitis.
Užaugo pomidorai
Šiemet arčiau Gintaro įlankos esančioje saloje, kurią specialistai per keletą minučių pasiekia valtele, buvo pasodinta keletas pomidorų daigų. Parko kolektyvas netrukus skanaus derliaus vaisius.
„Planavome pernai, nespėjome. Šiemet eksperimentą padarėme. Pusė augalų veda vaisius ir tie vaisiai raudoni, lauksime derliaus. Manau, vienas didelis stiklainis surinkus išeitų. Ko gero, visi projekto partneriai išbandysime šitą maistą po kokio mėnesio, nes dar ne visi prinokę. Pasodinome keturis ar penkis daigus, ne visi prigijo. Kitąmet gal bandysime įvairesnių, kol kas neturime didelio plano“, – pasakojo ekologas.
Kuršių nerijos nacionalinio parko direktorė Aušra Feser juokauja, kad kitąmet visą salą reikės užsodinti pomidorais.
„Tai parko idėja, vis siūliau – pabandykit paeksperimentuoti. Tarėmės, kas būtų įdomu. Pomidorai vandeniniame tirpale puikiausiai gali užaugti. Reiks pjauti derlių į daug dalių“, – šypsosi A.Feser.
