„Jis šiek tiek primena kartuves. Tad žmonėms suprasti, kad čia švyturys, būna nelengva“, – neslėpė Č.Žemaitis. Jis įsitikinęs, jog antro tokio švyturio Lietuvoje nėra.
Išskirtinis objektas – XVII a. Klaipėdoje stovėjusio miesto švyturio analogas. Iš ąžuolo masyvo sukurtas švyturys veikia panašiu principu, kaip pakeliami tiltai, viduramžiais vedę į pilis: geležinis varpas, į kurį sudėtos malkos uždegamos, rankiniu būdu iškeliamas į kelių metrų aukštį.
Šturmų švyturio šviesa sklinda toli – Žemaičiai sako, kad Nida, Preila ir Pervalka, esančios anapus marių ir nuo Šturmų kaimo nutolusios keliolika kilometrų, jį tikrai mato. Jei varpas prikraunamas ąžuolinių malkų, jos dega tris valandas.
Be švyturio savojo Šturmų uosto Asta ir Česlovas nebeįsivaizduoja. Nors neatmeta, kad kada nors čia atsiras ir dar vienas švyturys – tik nebe medinis, o akmeninis.
Vietoje švediško iškilo lietuviškas
Apie švyturį Žemaičiai pradėjo galvoti dar net neturėdami nuosavybės pamaryje. Vos tik įsigiję ūkį, kuriame ruošėsi kurti verslą – restoraną ir viešbutį, jie sugalvojo pavadinimą „Šturmų švyturys“. Po to kelio atgal nebebuvo – švyturio šiai vietai būtinai reikėjo.
„Restorane ant židinio yra paveikslas su švyturiu. Ant jo užrašyta data: 200... – tuščią tarpą palikau skaičiui įrašyti, nes nebuvo aišku, kada pastatysime.
Tuomet atėjo krizė, nunešusi mano planus pastatyti akmeninį švyturį, kuris turėjo stovėti vietoje rūkyklos. Tačiau švyturio vis tiek norėjome – taip atsirado medinis“, – pasakojo Č.Žemaitis.
Į keliones po Prancūziją, Vokietiją, Skandinaviją išsiruošusi šeima visuomet sustodavo apžiūrėti pakeliui matytų švyturių, taip pat pirkdavo knygas apie juos.
Šiaurės, Baltijos jūros yra pavojingesnės nei pietiečių, tad ir švyturiai čia tiesiogine žodžio prasme tarnavo žmonėms, gelbėjo jų gyvybes.
„Mane visada labiausiai domino Šiaurės šalių švyturiai – jie su stipresniu charakteriu, griežtesne architektūra.
Mano nuomone, jie iš tiesų gelbėjo žmonių gyvybes, rodydami jiems kelią į namus – mūsų jūros – Šiaurės, Baltija – yra pavojingesnės nei pietiečių.
Tad nusprendęs statyti švyturį Šturmuose, norėjau, kad jis būtų panašus į Stokholmo švyturį, skirtą kelto „Estonia“ tragedijai atminti. Buvau atsivežęs jo graviūrą. Ją parodžiau Simui (architektas ir laivadirbys S.Knapkiui, – aut. past.). Sutarėme, kad statysime“, – pasakojo Č.Žemaitis.
Tačiau po kurio laiko S.Knapkis „Šturmų švyturio“ šeimininkams parodė Ch.Hartknocho graviūrą, kurioje buvo matyti 1684 m. Klaipėdoje prie išėjimo į jūrą stovėjęs medinis švyturys. Švediškas buvo gražesnis, tačiau medinis – artimas šiam kraštui.
„Kadangi visą aplinką buvome nusprendę kurti autentišką, ir švyturį nutarėme daryti medinį. Nors ir negražus, sunkiau pakeliamas, bet mūsų kraštui būdingas“, – apie neįprasto švyturio atsiradimą pasakojo Č.Žemaitis.