15min, bendradarbiaudama su nauju kelionių Lietuvoje informacijos portalu idomiausiosvietos.lt, tęsia kelionę, kurios tikslas – paskanauti Lietuvos regionų įdomių patiekalų ir atrasti kitus Lietuvos paveldo lobius.
Dar reikėtų pridurti, kad suvalkiečiai nelabai mėgsta vadintis suvalkiečiais. Šiam pavadinimui dar ir šimtmečio nėra. Vietiniai jau ir šalies valdžiai kartais atsargiai užsimena, jog daug gražiau skambėtų Dainava, o ne kažkokie suvalkioti žmonės.
Duonos sriuba – negali sakyti, kad neskani
Albina Bieliauskienė iš Kazlų Rūdos neseniai atšventė 87-ąjį gimtadienį ir minėjo 60-ies metų vestuvių sukaktį. Moteris kartais savo šeimynykščiams pagamina nuo vaikystės pažįstamos duonos sriubos.
Taip ją vadindavo vietiniai – duonsriubė. O zanavykai tarė kiek kitaip – duonzupė. Tai vis tas pats patiekalas. Išvirė ir mums.
Moteris jau pjausto bulves ir pasakoja, kad duonsriubė nebūdavo koks didžiulis skanėstas, tačiau skųstis buvo nevalia. Padėta – valgyk.
Pamatysit, kai jums ateis senatvė, tai nebus taip įdomu. Būna, kad ir sukčių užeina, apgauti bando.
„Tik tiek, kad pavalgydavom. Man ji niekada nebuvo skani, bet neturėjome teisės peikti. Būdavo, kad virdavo sriubą iš duonos tešlos. Ta jau visai neskani būdavo“, – pamena moteris
Sriuba iš tiesų labai paprasta – bulvės, morkos, pakepinto svogūno. Galiausiai į sriubą supilamas pagrindinis ingredientas – kubeliais pjaustyta duona.
Albina žavi savo humoro jausmu. Ragina visus eiti į kitą kambarį, užuot fotografavus: „Pamatysit, kai jums ateis senatvė, tai nebus taip įdomu. Būna, kad ir sukčių užeina, apgauti bando.“
Pasakojo, kad buvo užsukusi jauna moteris sakė, kad už elektrą yra permokėta. Tiesia 200 eurų, o moteris turi neva atiduoti 150.
„Netikri man tie pinigai pasirodė. Imu telefoną – dukrai skambinu. Ta viešnia sako – palaukit, gal mes mašinoje turime lygiai. Išeina. Paskui dukros klausiu, ar ten yra kokia mašina? Nebuvo“, – pasakojo nuotykį Albina.
Sriuba ne tokia jau baisi pasirodė. Duonos gabalėliai šiek tiek aptirpo ir davė tirštumo. Tikrai bado nebūtų, jei tokios gautum pasrėbti.
Besrebiant kartu su Jonu Bieliausku klostosi kalba apie duoną. Tokios dabar jau niekas nekepa. Anksčiau, būdavo, iškaitini krosnį, pakloji kelis kopūsto lakštus, uždedi tešlos ir čiūkšt – pašauni. Vienu kepimu – keturi kepalai.
Pienių vynas vėl svaigina
Alfonsas ir Magdutė Sidabrai gyvena viename Kazlų Rūdos penkiaaukštyje. Tačiau tai jiems netrukdo kiekvienais metais pasigaminti bent kelių kibirų pienių vyno.
Tai nėra mistinis gėrimas. Kibirui šio gėrimo reikia dviejų kilogramų pienių žiedų, nuskintų nuo gegužės 5 iki 20 dienos. Reikės ir dar šio to, tačiau apie viską nuo pradžių.
Bendram suvokimui – Alfonsas ir Magdutė šiemet prisirinko 12 kilogramų pienių žiedų. Tai reiškia, kad pavyko pagaminti apie 60 litrų vyno.
Tai nereiškia, kad abu jį ir išgeria. Viskas iškeliauja dovanoms, o Alfonso įkaušusio mažai kas gyvenime yra matęs. Vyras sako, kad šiame gėrime esmė yra pienėse slypinti žmogaus sveikata, o ne alkoholis.
Šiame gėrime esmė yra pienėse slypinti žmogaus sveikata, o ne alkoholis.
Taigi, du kilogramus pienių žiedų užpilame dešimčia litrų šilto virinto vandens – iki 30 laipsnių.
Laikome, kol iš pienių visas gėris susigers į vandenį. Tuomet – nukošti.
Supjaustome gabaliukais penkias citrinas. Reikėtų labai kruopščiai jas nulupti, kad neliktų baltų odelių. Sudedame į pienių tirpalą citrinas, šimtą gramų mielių, porą kilogramų cukraus.
Palikti, kol nusistovės ir nuskaidrės – porai mėnesių. Tuomet jau galima skaidrų vyną nupilti ir vartoti. Darbo yra žymiai daugiau, nei gaminant kokį uogų vyną. Žinoma, iš pirmo karto gal ir nepavyks. Tuomet galite tiesiog susidžiovinti pienių šaknų ir išgerti arbatos.
Dvigubas sūris be jokios apgaulės
Kur toliau? Vienkiemyje, už dešimties kilometrų nuo Kazlų Rūdos mūsų laukia saldžiųjų sūrių gamintoja Šarūna Spangelevičienė. Jei kas ją pažįsta, tai yra ragavę ir saldinio sūrio. Visi su didžule pagarba apie moters sūrius atsiliepia. Nejau čia koks stebuklas?
Atvykstame į vienkiemį, esantį ant paties Šešupės kranto. Šarūna jau turi pagaminusi sūrio, nes kitaip ir neįmanoma. Jei reikėtų rodyti visą procesą, užtruktume apie šešias valandas, net jei visus produktus jau ant stalo turėtume.
„Čia yra dviguba politika. Visi verda saldinį sūrį paprastai – kaitina rūgusį pieną, o paskui įpila saldaus. Sutraukia ir sunkia“, – pradeda pasakojimą gardžiausių sūrių gamintoja, iki šiol savo amato taip niekam ir neperdavusi.
Pirmas žingsnis ir jos toks pat. Į gautą varškę ji sudeda porą pakelių gero sviesto, kiaušinių, cukraus, reikiamų prieskonių. Tuo metu vėl kaičia saldų pieną – tik nenugriebtą – su visa „smetona“.
Jau paruoštą varške deda į užkaitintą saldų pieną ir nuolat maišo. Tuomet tarsi pajaučia, kada reikia sustoti ir pradėti sunkti sūrį. Dar kartą sunkia ir jau gauna tą sūrį, kurį tiekia svečiams.
Aprašyti gamybos procesą būtų galima ir tiksliau, bet ar padėtų. Šarūna turėjo jau ne vieną mokinę, kuri numojo ranka ir ėjo gaminti savaip – pigiau. Niekas recepto iki galo taip ir neperėmė.
Moteris, kiek leidžia sveikata, vis dar gamina sūrius pagal užsakymą. Receptą nusižiūrėjo nuo mamos. O ši – nuo savosios.
Štai jums mūsų kelionės maršutas. Žymėkite ir jūs savo keliones www.idomiausiosvietos.lt,, taip padėsite atrasti Lietuvos paveldo lobius kitiems.
Projekto partneriai: VšĮ „Paveldo projektai“ ir Europos socialinio verslumo ugdymo ir inovatyvių studijų institutas
