Prie Musės ir Neries santakos įrengtas ir upės srovės varomas Padalių – Čiobiškio keltas yra vienintelis toks Lietuvoje, o jo paprastumas labiausiai žavi lankytojus.
Birželio 15 dieną istorinis keltas per upę perkels rekordinį skaičių žmonių – Čiobiškio apylinkėmis vyks jau antrą kartą čia rengiamas pėsčiųjų žygis „Čiobiškio žygis’19 su Gjensidige“, kuriame dalyvaus apie 3 tūkstančius aktyvaus laisvalaikio mėgėjų.
Vienintelį bemotorį keltą Lietuvoje prižiūrintis trečios kartos keltininkas G.Dzeventauskas sako, kad toks kelto užimtumas bus jau trečią kartą – pernai rudenį juo taip pat kėlėsi Čiobiškio žygio dalyviai, apie tūkstantis žmonių persikėlė tada, kai buvo minimas kelto 80-metis.
Keltas – šeimos istorijos dalis
Kelto istorija prasidėjo 1935 metais. Iki tol du upės krantus jungė tiltas, tačiau prastos būklės statinį teko išardyti.
„Žmonės buvo įpratę keliauti iš vieno kranto į kitą. Tada mano senelis su draugu sugalvojo tokią avantiūrą – padaryti perkėlą.
Jie pasiėmė trijų tūkstančių litų paskolą. Anuo metu tai buvo labai dideli pinigai, nemaža investicija. Bet to, pragyvenimas kaime buvo sunkus. Žmonės gyvendavo iš to, ką užaugindavo ir ką parduodavo. Tačiau seneliui užteko išminties pradėti šią veiklą“, – pasakojo G.Dzeventauskas.
Krovinio pargabenimas – rimtas iššūkis
Pirmasis keltas buvo pagamintas už 35 kilometrų esančioje Jonavoje, nes niekur arčiau nepavyko rasti staliaus. Be to, pastatyti tokių gabaritų laivus gali ne kiekvienas dailidė.
„Jų gabaritai buvo gana dideli – 10 metrų ilgio, tris metrai pločio. Artimiausia vieta buvo Jonava, kur žmogus turėjo perkėlą ir stalių dirbtuves“, – pasakojo G.Dzeventauskas.
Iššūkis buvo ir krovinį pargabenti, o laivų pargabenimas – rimtas žygis.
Buvo priimtas sprendimas laivus gabenti ir vandeniu, ir sausuma: krovinį traukė arkliai, teko stumti ir rankomis.
Po karo buvo suniokotas
Karo metais keltas tarnavo visiems ir tenkino visų poreikius, o jo keliamoji galia buvo didesnė, nei dabar.
„Tačiau po karo rusų kareivis įmetė granatą į vieną iš laivų, ir jis buvo išdraskytas. Sovietmečiu privačios nuosavybės nebuvo galima turėti, todėl senelis eilę metų įkalbinėjo kolūkio pirmininką, kad šioje vietoje reikia padaryti perkėlą. Galiausiai kolūkio pirmininkas sutiko ir atnaujino šią perkėlą“, – pasakojo G.Dzeventauskas.
Mūsų šeimoje pagrindinis akcentas ir buvo tai, kad senelis turėjo keltą. Tad mūsų svajonė buvo jį atsipirkti iš kolūkio.
Nuo kelto pradžios iki pat dabar daug kas keitėsi. Pirmieji keltai buvo mediniai, o dabartinis – metalinis – atvežtas 1978 metais.
„Kai Lietuva tapo nepriklausoma, kiekviena šeima prisiminė savo senelius – ką jie veikė, ką turėjo, kuo užsiimdavo. Mūsų šeimoje pagrindinis akcentas ir buvo tai, kad senelis turėjo keltą. Tad mūsų svajonė buvo jį atsipirkti iš kolūkio“, – kalbėjo keltininkas.
Likimo ženklas: kartą visiškai atsitiktinai G.Dzeventausko tėvas nusipirko vietinį Kaišiadorių laikraštį, kuriame buvo skelbimas apie tai, kad aukcione parduodamas keltas.
„Atsitiktinumas yra tai, kad tėvas į senelio sodybą važiuodavo kelis kartus per metus, ir laikraštį nusipirko būtent tą dieną. Lemtis ar likimas, kad tas keltas išliko to paties įkūrėjo rankose, o ne atiteko kažkam kitam ar nebuvo supjaustytas ir išvežtas į metalo laužą“, – kalbėjo G.Dzeventauskas, keltininko profesiją perėmęs iš tėvo ir senelio.
Nebus žmonių – nebus ir kelto
Kelto principas – jį stumia vandens tėkmė. Būtent tai – paprastumas – labiausiai žavi kelto lankytojus, o kiekvienas atvykęs žmogus – šventė ir keltininkui.
Vienu metu keltu gali persikelti iki 40 žmonių, jo keliamoji galia – 10 tonų.
„Dabar keltas pakeitė savo paskirtį. Seniau jis buvo susisiekimo priemonė, o šiuo metu – kaip lankomas paveldosauginis objektas. Atrodo, kad žmonės daug visko matę, tačiau tai, kad šis keltas plaukia naudodamas upės energiją ir yra ekologiškas, kartais žmones net šokiruoja. Juk atrodo, kad niekas negali judėti be variklio, be mechanizmo“, – pasakojo trečios kartos keltininkas.
G.Dzeventauskas Lietuvoje yra vienintelis amatininkas, kuris teikia paslaugą. „Kai į ministeriją nusiunčiau paraišką, man paskambino jau kitą rytą. Pasirodo, kad tapau pirmuoju amatininku-paslaugos teikėju“, – sakė G.Dzeventauskas.
Tiesa, keltas nėra G.Dzeventausko šeimos pajamų šaltinis. Iš Kauno į senelio sodybą persikėlusi šeima užsiima ir papildoma veikla – nuomoja baidares. Tačiau išsaugoti keltą Gediminui – labai svarbu.
„Visiems dėkoju, kurie atvažiuoja. Nes jei neatvažiuos žmonės, neliks ir kelto. Jis taps nereikalingas“, – sakė G.Dzeventauskas.
Apie pėsčiųjų žygį
-
„TrenkTuro“ organizuojamas pėsčiųjų žygis Čiobiškyje vyks jau antrą kartą. Dalyviai gali rinktis iš trijų maršrutų: 14, 22 ir 31 kilometrų.
-
Trumpiausias ir žygeiviams su vaikiškais vežimėliais pritaikytas 14 km maršrutas vingiuoja per nuostabaus grožio gamtiškas Čiobiškio apylinkes ir miškus, pakeliui aplankant visus žymiausius lankytinus objektus: daugiau nei 500 metų skaičiuojantį Čiobiškio ąžuolą, išpuoselėtą Janionių piliakalnį, Neries ir Musės upių santakoje XVIII a. pastatytą ir šiuo metu renovuojamą Čiobiškio dvarą, kadaise priklausiusį garsiąjai Pilsudskių giminei.
-
Vidurinysis 22 km maršrutas, kaip ir trumpiausiasis, veda per visas gražiausias ir žymiausias Čiobiškio vietas, o jį pasirinkę dalyviai papildomai išvaikščios pusantro karto daugiau miškų ir pamatys du kartus daugiau Neries krantų, atras Liaukiškių žvyro karjerą, įkurdintą Budelių kraštovaizdžio draustinyje,.
-
Ilgiausiasis 31 km maršrutas sutampa su 22 km maršrutu, o papildomai žygeiviai į kitą Neries krantą persikėlę Padalių-Čiobiškio keltuku aplankys Budelių piliakalnį su viena įspūdingiausių Neries slėnio panoramų.
