Žingsniuodamas nuo mašinos link medinės pirties, jautiesi, tarsi atvykęs į atokų kaimą, nors iš tikro esi liaudies buities muziejaus Rumšiškėse teritorijoje.
Žolelių arbata, varškės sūriu su medumi pasitikę Vereta ir Valdas prajuokina jau pirmąją minutę, vos tik pasiteirauju, ar tai – šeimos kuriamos pramogos, tai yra ar jie yra vyras ir žmona.
„Lai lieka paslaptyje, o tai atbaido klientus – kiti dar gali turėti kokių vilčių“, – nusijuokia Vereta.
Pasak jos, pirtininkauti Valdas pradėjo mėnesiu ar dviem anksčiau už ją.
„Iš likučių jis savo rankomis čia viską sutvėrė“, – patikino pirtininkė.
„O Vereta atėjo interviu iš manęs paimti“, – pažinties momentą nupasakojo Valdas.
Meilė pirčiai – mūsų genuose
Ar medinis statinys, kuriame jie įkūrė lietuvišką pirtį, buvo pastatytas Rumšiškėse, o gal iš kur atkeltas – istorija nutyli.
„Kaune, tėvų pirtelėje, turėjau mažą pirties klubelį, į kurį rinkosi ne tik draugai. Priimdavome visus norinčius pasipirtinti. Norėdavo daugiau žmonių į ją ateiti nei tilpdavo, tad ilgainiui suvokėme, kad reikia didesnės pirties. Pradėjau ieškoti, kur ją statyti. Bet kokia vieta man netiko. Nemuno sala, Ąžuolynas, Lietuvių liaudies buities muziejus...“ – istoriją, vedančią link Dvaro pirties, ėmė pasakoti pirtininkas.
Meilė pirčiai yra kiekvieno genuose.
Tuomet jis susipažino su grupe pirtininkų iš Vilniaus ir kartu jie nusprendė įkurti Lietuviškos pirties bičiulių draugiją. Interesai sutapo: Valdui reikėjo pirties klubui, o draugijai – vietos, kur galėtų įvykti pirmoji pirties diena. Lietuvos liaudies buities muziejaus direktorė pirtininkus priėmė su entuziazmu.
„Pakalbėjom, išsiskirstėm. Po pusmečio sakau: „Chebra, darom. Kas darot? Niekas? Gerai, aš darau. Yra prieštaraujančių? Nėra“. Ėmiausi iniciatyvos“, – prisiminęs šyptelėjo pašnekovas.
Jis įsitikinęs, kad meilė pirčiai yra kiekvieno genuose. Ateina laikas ir tiesiog supranti, kad tau to reikia.
Prikėlė žemėn smegusį pastatą
Taigi pirminė mintis kuriantis Rumšiškėse buvo ta, kad pirtis tarnaus klubui, kuris tuo metu vienijo gal 20 narių. Bet kai prasidėjo statybos...
„Čia tiek kainavo viskas pastangų ir lėšų, kad pamažu gimė mintis organizuoti pirties edukacijas. Reikėjo, kad kaip nors atsipirktų didžiulės investicijos“, – paaiškino Valdas.
„Tas namukas čia tarsi 40 metų stovėjo, toks neužbaigtas, neįrengtas. Viskas smego į žemę. Kartą panaudotas filme „Ekskursantė“ – Sibiro scena čia filmuota“, – ką teko prikelti iš pelenų, patikslino Vereta.
Pasak Valdo, namukas muziejaus teritorijoje stovėjo tarsi eksponatas. Ir stovėjo jis pasviręs – 40 cm skyrėsi grindų aukštis. Įėjus į vidų norėdavosi už ko nusitverti – vertė iš kojų.
Kaip patikino Vereta, ne tik ištiesinti pastatą reikėjo, bet ir krosnį jame pastatyti.
„Tai buvo mano pirmoji krosnis. Po to tapau krosnininku, – nusijuokė Valdas. – Mano norai labai sutapo su pirties aprašu, pagal kurį atkurtas šis pastatas. Apraše buvo paminėtos 4 krosnys: dvi – garams, viena – šildymui, ketvirta – vandeniui. Todėl įrengiau dvi krosnis. Mintis buvo tokia: jei srautas lankytojų eitų į pirtį, kad muziejuje ji galėtų veikti vos ne kaip vieša pirtis. Bet čia taip nevyksta.“
Vereta pajuokavo, kad pirtis tapo tarsi eksperimentine laboratorija. Pradedi joje burti – burtininku tampi, pradedi rašyt – rašytoju, lipdyti – keramiku.
„Stebuklinga čia vieta. Kuo norėtumėte būti?“ – besišypsodama paklausė ji.
Nuo siuvyklos ir lentpjūvės – iki pirties
Jei renovacija pareikalavo nemažų išlaidų, iš kur pirtininkai tam atrado lėšų?
„Iš stalčiukų, – pajuokavo Valdas. – Turėjau savo įmonę.“
„Triusikus siuvo, o po to rąstinius namus statė, – įkandin nusijuokė ir Vereta. – Valdas yra universalus: iš daugybės sričių perėjo į kitas daugybę sričių. Viskas persipynę.“
Pirtininkas paaiškino, anksčiau užsiėmęs tekstile – klasikinių darbužių siuvimu, turėjęs savo siuvyklą. Valdė jis ir lentpjūvę, vadovavo brigadėlei vyrų, stačiusių rąstinius namukus.
„Visokių tų verslų pas mane buvo. Spėdavau, vienas kitam nekliudė. O kai atsirado pirtis, laiko ėmė trūkti. Brigadėlės vyrai išvarė į norvegijas, o iš siuvyklos atsirado kelios įmonėlės – iš pradžių darbuotojos nuomojosi iš manęs darbo vietas, o po to, kai išmoko vadybos, įsteigė savo firmeles. Dabar esu pirtininkas ir krosnininkas. Jau 11 metų“, – didžiulį pokytį savo gyvenime įvardijo pašnekovas.
O kas buvo pirmasis svetimas žmogus, kurį jis priėmė į Dvaro pirtį?
„Mane priėmė“, – atsakė Vereta, ir abu su Valdu garsiai nusikvatojo.
Tarpinė pirtis tarp rusų ir latvių
Įdomu, o kaip į pirtį muziejuje žvelgia muziejaus lankytojai? Ar nesupainioja jos su kaimo gyventojų troba?
„Muziejaus lankytojai pastebi mūsų pirtį, bet jie užsuka nepasiruošę. Jei į muziejaus lankymo bilieto kainą būtų pirtis įskaičiuota, manau, dar reikėtų įkalbėti apsilankyti“, – atsakė Valdas.
Valdo teigimu, į jų pirtį užsuka labai įvairūs žmonės. O dar tiksliau – labai geri žmonės. Turi pora ir nuolatinių klientų. Dažnai įvyksta domino efektas, kai atvažiavęs su viena kompanija, klientas vėliau suburia kitą ir atvyksta pirties programos pakartoti.
„Turim žmogų, kuris ateina į procedūrą vienas. Turime klientų, kurie atvažiuoja iš Rygos. Pas latvius liaudies medicina visuomet buvo legali, tad ir jų pirtis labai susijusi su žolininkyste, burtais, senąja religija. Tokia naujųjų laikų pagonybė“, – palygino Valdas.
Anot Veretos, Latvijos pirtininkai linkę „apšildyti, apiburti“, – kapitalinio išvanojimo negausi.
„Vienas latvių žiniuonis, mūsų mokytojas, sakė, kad Latvijoje yra 12 atvejų, niekur neužrašytų, kai moteris pastojo po pirties. Nekaltas prasidėjimas. Štai rusai į pirtį žiūri labiau kaip į fizinį, medicininį potyrį – masažas, šiluma, kontrastas. O mūsų, lietuvių, variantas – toks tarpinis tarp latvių ir rusų: truputėlis ir burtų, ir sveikatinimosi“, – teigė Vereta.
„Rusai apie lietuvius net sako: „Pas jus pirtyje vos ne meldžiasi“, – papildė Valdas.
Pirtininkai pasidalijo vienu burtu, skirtu trokštantiems amžinos meilės. Jei po vanojimo ant kūno aptikai užsilikusį vantos lapą, saugok jį. Kai meilės „taikinys“ atsiras akiratyje, iš šio lapo reikia išvirti arbatą ir ją tam „taikiniui“ sugirdyti. Visą iki lašo! Ir meilės objektas bus jūsų. Tereikia būti tikram, kad „taikinys“ yra tikrai tas, kokio jums reikia.
Svaigstama nuo garo, o ne alkoholio
Išsikalbėjus apie tobulus klientus, Vereta patikino, laukianti visų. Buvę gal keletas atvejų, kai pirtininkai po edukacijos jautėsi nekaip. Taip gali nutikti, jei klientai atvyksta, pavyzdžiui, pavartoję alkoholio. Tuomet jie net nesuvokia, kur yra, pirtyje tokiems išbūti sunku fiziškai, o ir maistas bei gėrimai „per gerklę ima lipa“.
„Kai nusiteikia žmonės, kad vyksta į pirtį pabaliavot, pašvęst, o tuomet išgirsta, kad alkoholis čia nevartojamas, iš pradžių būna priešiški: „O ką čia veikti tuomet?“. Išbandę visi susivokia. Būna, atvažiuoja pirmą kartą, paklausiu: „Neturite net alaus?“. „Taigi sakė, kad čia draudžiama“, – atkerta. Paaiškinu, kad mes nieko nedraudžiame, leidžiame rinktis. Jei norisi pirties, tuomet alkoholio geriau nereikia. Tokiais atvejais negauni to, už ką susimoki. Gimtadienio metu jei kokio šampano simboliškai išgeria, niekas tikrai lauk neveja“, – nusijuokė Vereta.
Vienas vyras, anot Valdo, atsisveikindamas pasakė: „Atsiprašau, mes nežinojome, kur važiuojame. Kitą kartą atvažiuosime kitaip nusiteikę.“ Ir atvažiavo.
Anksčiau nusiteikusių pabaliavot būdavo daug, o dabar jų – labai mažai.
„Per 10 metų pasikeitė ėjimo į pirtį kultūra. Anksčiau nusiteikusių pabaliavot būdavo daug, o dabar jų – labai mažai. Egzotika tampa tas gėrimas pirtinantis. Kad ir kas ateitų, išeina su kitokiomis akimis. To tikimės, norime ir siekiame“, – pabrėžė Valdas.
Anot jo, mažas kiekis alaus po pirties – tik į naudą.
Taigi svaiginamasi Dvaro pirtyje ne alkoholiu, o garu bei gardžiai kvepiančiomis vantomis.
Klesti „kyšiai“
Su pirtimi, pasak pirtininkų, nelabai dera ir maistas. Galima paskanauti nebent gaivių vaisių, išgerti arbatos.
„Pirty tereikia palaikyti energiją. Dažniausiai prisiveža žmonės padėklus maisto ir vargsta po pirties – viskas lieka“, – šyptelėjo Vereta.
Valdas atskleidė, kad yra tokių žmonių, kurie į pirtį atvyksta su mažiausiai dviem karštais patiekalais. Vėliau virėjas ima ir pasiteirauja, ar neskanu buvo, nes niekas nieko nevalgė.
Štai pirties klubo narių susitikimo metu ant stalo nugula sūdyti lašinukai, agurkėliai, duona. Kitam stalo gale – žuvis.
„Bet taip yra dėl to, kad susirinkus klubo nariams, visi vanoja – tam reikia turėti daug energijos. Po darbo, jei išalkęs, neturėsi jėgų – nepavanosi“, – patikino Vereta.
„Ir kyšiai pas mus klesti. Pavyzdžiui, Vilijos agurkėliai“, – nusijuokė Valdas.
Porininkė netrukus paaiškino, kad atvykus didelei kompanijai, neįmanomas individualus vanojimas, tad vienas po kito klientai ima sukti į pirtininkų kambarėlį – kas ypatingo dėmesio pirtyje „užsiperka“ višta rūkyta, kas medumi.
Nieko „kyšininkas“ nesako, padeda „kyšį“ tyliai, veidą parodo – įsimink, neva, kurį labiau pavanoti.
Kai karšta, po pirties – atvėsi
Laikas pirtin. Joje – daug ritualų. Vienas būtiniausių – vandens pašildymas karštais akmenimis. Svarbiausia – suvokti patį pirties šventumą. Tikra lietuviška pirtis pirmiausia yra dvasinė praktika, o ne vien nusiprausimas.
„Aš tai kaifuoju atlikdamas pirties edukacijas“, – prisipažino Valdas.
Jo balsas ritualų metu skamba lyg „iš įrašo“. Pasiteirauju, ar kartais pirtininkas laisvu laiku neveda kokios radijo laidos. Į tai Valdas atsako dar vienu juokeliu: „Buvo beveik priėmę į mažo kaimuko aktorių būrelį.“
Spėjome patirti tik apie 10 proc. poniškos programos – pirmąjį apšilimo garą su akmens milimu, vandens sušildymu, lengvą vanojimą, vėliau – pėrimą įvairiomis kvapniomis vantomis, ledukus ant kūno, šiek tiek atvėsinančius įkaitusią kaktą ir rausti pradėjusius žandus.
Valdas galiausiai atsiprašė, kad sugundė ir paliko be nieko, bet ir to nieko mums tikrai užteko.
Išnirus iš karšto garo, būtina panirti į kūdrą: nuo rūpesčių išsivaduoja mintys, nuo slegiančios įtampos atsipalaiduoja pečiai.
„Gal rasiu čia beplaukiodama savo princą – girdit, kaip įnirtingai kvarksi“, – pajuokauju.
Pirtis, rodos, visuomet asocijuojasi su šaltuoju laikotarpiu. Pirtininkai pripažįsta, kad vasara nėra pirties sezonas, tačiau paneigia mitą, kad kai už lango šilta, šildytis labiau viduje – netraukia.
„Jei plius 30, išeini iš po pirties į lauką, šalta pasidaro – norisi apsirengti. Kas patyrė, tas žino: kai lauke – daugiau nei 25 šilumos, vėsumą įmanoma pajusti tik po pirties. Vasarą pirtis gal nėra tokia patraukli dėl to, kad tiesiog yra daugiau visokių pramogų, pavyzdžiui, jūra, sodybos. O žiemą šalta, drėgna, tamsu, tai pirtis tampa puikiausia pramoga“, – paaiškino Vereta.
Ruošia kitus pirtininkus
Lietuvos liaudies buities muziejuje Rumšiškėse veikiančioje Dvaro pirtyje turiningai praleisite laiką gali grupės iki 20-ties žmonių. Konkretus leidžiamas dalyvių skaičius priklauso nuo pasirinktos programos. Jos, vedamos dviejų pirtininkų, trunka 3–4 valandas ir atsieis kompanijai nuo 290 iki 390 eurų.
Tik mažos grupės gali tikėtis individualaus, ponišku vadinamo, vanojimo.
Įsivyravus pandemijai, pora žiemą pasiūlė ir „Bebriši pirtį“, kai „bebrų“ – programos dalyvių – skaičius yra neribojamas. Apšilimas vyksta labirinte dundant būgnui, atvėsimas – bebrų užtvankoje. Jei pageidaujama, galima lįsti į krioklį. Vėliau laukia aistringas vanojimasis vantų koteliais prieš vėją. Pabaigai – trynimasis vietiniu sapropeliu ir nardymas kūdros eketėje.
Kitos programos metu siūloma susipažinti su vanojimo abėcėle ir pabandyti išvanoti vieniems kitus. O štai „Aksominė pirtis“ subalansuota moterims, bet tinka ir vyrams, kurie nėra užkietėję pirtininkai ir mėgsta švelnesnį garą.
Vereta su Valdu ne tik laukia niežtinčių nugarų, šilumos išsiilgusių kaulų, laikino informacijos bado, tai yra, ramybės, trokštančių galvų, bet ir konsultuoja, moko kitus pirtininkus.
