3,5 km per Ilgelio pelkę besitęsiantis takas užburia vaizdais, kvapais ir garsais. Čia nesigirdi automobilių gausmo, sutiksi vos vieną kitą pasivaikščioti išėjusį turistą, neretai – užsienietį. Tad aplinkui vien gamta.
Traukti šiuo taku kartu su Trakų miškų urėdu Vygantu Mierkiu – vienas malonumas. Urėdas čia žino kiekvieną tako posūkį, kiekvieną medelį, kviečia paragauti dar tik pradedančių nokti spanguolių.
Šis takas, kitaip nei daugelis panašių Lietuvos regioniniuose parkuose, nėra nutiestas už Europos Sąjungos pinigus. Trakų miškų urėdija viską padarė pati.
Takas atidarytas lankytojams 2005 metų rugsėjį, o jo einant galima pamatyti gražiausias ir sunkiai prieinamas draustinio vietas. Tako maršrute – 10 informacinių stotelių. Pirmoji įkurta centrinėje Varnikų botaninio zoologinio draustinio dalyje. Pats takas supažindina su draustinio pietine dalimi.
Nuo pirmos iki trečiosios stotelės takas veda pietų kryptimi (apie 2 km), vėliau suka į rytus iki ketvirtos stotelės ties Piliškių ežeru (apie 800 metrų), po to – į šiaurę (apie 0,55 km iki penktosios stotelės), galiausiai šiaurės vakarų kryptimi grįžtama iki pirmos stotelės. Paskutinio etapo nuotolis yra 0,9 km.
Kaip sako urėdas V.Mierkis, tiesiant taką tyčia nestatyta pavėsinių su suolais ir stalais, nėra ir šiukšliadėžių. „Norime, kad žmonės ateitų pasigrožėti gamta, pasivaikščiotų, o ne sėdėtų ir alų gertų“, – su šypsena pasakojo urėdas.
Takas po kojomis šiek tiek virpa, pėdos jaučia po juo tyvuliuojančią pelkę. Bet urėdas ramina: ši pelkė tikrai nepavojinga, ja galima šiek tiek pasivaikščioti ir nulipus nuo medinio tako. Tik kojas sušlapsite, nes visur – vanduo. Ir gyvačių esą praktiškai nėra, pamatyti angį jau daugelį metų yra retenybė.
Pažintinis takas apima du reljefo ir kraštovaizdžio tipus: ledyno pakraščio suformuotą kalvotą reljefą su jame augančiu senu mišku ir jaunu žmogaus sodintu mišku bei organogeninį reljefą su liekaniniais ežerėliais (Ilgelio pelkė).
Draustinyje auga daugybė įvairiausių augalų, taip ir įtrauktų į Lietuvos raudonąją knygą. O takas, kaip sako urėdas, padeda nukreipti lankytojų srautus ir saugoti gamtą nuo nekontroliuojamo lankymosi šiose unikaliose vietose.
