Karjerų žygis prasidėjo pačiame Naujosios Akmenės centre. Čia, miesto aikštėje, visi registravosi, ėmė žemėlapius ir traukė žygį. Po vieną, pulkeliais, jauni, seni, su šunimis.
Kiekvienas rinkosi pagal savo pajėgumus arba galimybes. Vieni ėjo 15, kiti – 25, o dar kiti – 45 kilometrus.
Žygis – komercinis, tačiau tikrų žygeivių buvo gerai įvertintas.
Jį organizavo „Trenkturas“, atsižvelgdamas į tai, jog Akmenės apylinkės iš tiesų yra pasakiškai gražios, tačiau žygeivių visiškai neišnaudotos.
O kas gi čia gražaus? Pirmiausia – miškai. Jų šiame rajone tikrai daug, tačiau miškais sunku ką nors nustebinti. O štai tiek karjerų turi retas rajonas. Ilgiausią distanciją pasirinkusieji pamatė Karpėnų, Menčių bei Alkiškių karjerus.
Žemėlapyje matyti, kad kai kuriose vietose žygeivių keliai susikerta, tačiau sukčiauti nepavyks – trasoje yra vietos, kuriose reikia gauti antspaudą. Nebus antspaudo – nebus ir diplomo bei medalio.
Sukčiauti galima tik kai kuriems žurnalistams, kurie nori nufotografuoti kuo daugiau keliautojų ir ilgiausią trasą bando įveikti dviračiu.
Sukčiauti galima tik kai kuriems žurnalistams, kurie nori nufotografuoti kuo daugiau keliautojų ir ilgiausią trasą bando įveikti dviračiu. Taip pat tiems, kurie čia atėjo tik pasivaikščioti savo noru. Juk neuždrausi – čia laisva šalis.
Sukčiavimas turi minusų ir pliusų – žygio diplomo ir medalio nebus, tačiau ilgoji distancija dviračiu bus įveikta dvigubai greičiau. 8 valandą žygį pradėję žmonės finišą pasiekė apie 17 valandą.
Dviračiu šią distanciją su visais pasikalbėjimais ir fotografavimais pavyko įveikti per keturias su puse valandos. Lietuva iš tiesų labai graži, kai ją matuoji žingsniais ar dviračiu.
Žygeiviai nepamatė Šaltiškų molio karjero, kuris yra vadinamas Marsu. Jis tiesiog buvo per toli, nebent žygeiviai būtų tikri ekstremalai. Reikia pripažinti, kad įspūdingai atrodo ir visi kiti Akmenės karjerai.
Jie visi primena svetimas planetas arba Mėnulį. Skardžių aukščiai ir aplinkos koloritas neįprasti lygumų gyventojams. Skardžiai tokie dideli, kad ant jų einančių žmonių beveik nesimato.
Oliverio kolekcijoje – beveik 40 panašių žygių. Jis visada eina su kariškais batais, nuo kurių niekada nesumuša nuospaudų.
Visuose galima pamatyti 720 tonų sveriančius ekskavatorius, kurie neturi ratų. Jų strėlė siekia 70 metrų ilgio. Kaušas semia per 18 tonų grunto. Tai sunkiausi žygeiviai Lietuvoje, nes kai reikia pajudėti iš vietos, jie žingsniuoja.
Tarp dalyvių – užkietėjęs žygeivis Oliveris Clare'is. Jis yra Šveicarijos kariškis, tačiau gana neblogai kalba lietuviškai. Labai myli Lietuvą ir stengiasi dalyvauti mūsų šalyje vykstančiuose žygiuose.
Oliverio kolekcijoje – beveik 40 panašių žygių. Jis visada eina su kariškais batais, nuo kurių niekada nesumuša nuospaudų.
Visada renkasi kiek įmanoma sunkesnę distanciją. Žygiuoja vienas, nes plepėjimas su pakeleiviais atima daug energijos: „Žygyje aš taupau jėgas, ne tik kojas.“
Nemažai keliautojų žygiavo su savo augintiniais. Juos reikėjo kas porą kilometrų lakinti, nes diena pasitaikė tikrai vasariška ir be lietaus. Keturkojams ir didžiausias žygis nebuvo rimtas iššūkis, išskyrus taksus ir kitus trumpakojus.
Dabar reikėtų įnešti aiškumo, kas šiame žygyje laimėjo ir pralošė. Daugiausiai pralošė tie, kurie rinkosi antrą distanciją. Karpėnų karjere jie tiesiog pasuko į mišką ir apsuko ten dešimties kilometrų ratą iki Latvijos pasienio. Tuomet pagalvoji – o kodėl to kilometražo nebuvo galima prasukti Kamanų rezervatu? Oi, tiesa – draudžiama be palydovo.
Žinoma, šią kilpą privalėjo praeiti ir ilgiausios distancijos žygeiviai, tačiau toks jų likimas. Tas pats likimas buvo gailestingas žygeiviams ir saugojo nuo visokių nelaimių. Nestabilūs skardžiai nenugarmėjo, o medikai pagalbą teikė tik keliems žygeiviams, kuriems įkando bitės.
Nieko nepralošė „Akmenės cemento“ futbolo komanda, kuri visą ilgąją distanciją ne tik žygiavo, bet ir varėsi kamuolį. Per jau minėtą miško kilpą varytis buvo sunkiausia. Visi, kurie bent kartą spyrė į kamuolį, gavo komandos lipduką.