Šamoni miestelį, kuris yra įsikūręs rytų Prancūzijoje, Alpių papėdėje, ir tiesiog kvepia meile kalnams, pasiekiau rugpjūčio 29 dieną.
Šis miestelis yra labai gražus: iš visų pusių jį supa kalnai, kurių pašonėje nutįsę keltuvų į skirtingus kalnus lynai, per vidurį, šalia traukinio bėgių, teka labai srauni keistos spalvos ledinio vandens upė, mažyčiai, jaukūs nameliai kažkuo primena Kalėdas, o parduotuvių vitrinose vilioja sugulę kruasanai. Ypač skanūs migdoliniai.
Prieš kelerius metus apskaičiuota, kad čia, Šamoni, gyvena vos kiek daugiau nei 9000 žmonių. Palyginimui, panašiai tiek gyvena Anykščiuose, Joniškyje ar Kelmėje.
Šis miestelis yra vadinamas alpinistų turizmo centru, todėl, atrodytų, retas, kuris „bonjour“ sako be akcento: turistų tikrai daugiau nei vietos gyventojų.
Nepaisant to, einant Šamoni gatvėmis atrodo, kad miestelis tiesiog dūzgia: tiek alpinistų čia susirinkę, kad sėdėdami kur kavinėje vidury miesto ničnieko nenustebinsite nei šalmu ant galvos, nei apraišais ant klubų ar tais sunkiais kalnų batais.
Šis miestelis yra vadinamas alpinistų turizmo centru, todėl, atrodytų, retas, kuris „bonjour“ sako be akcento: turistų tikrai daugiau nei vietos gyventojų.
Be abejonės, jais čia labai labai rūpinamasi: net tikri prancūzai čia šneka angliškai, ant kiekvieno kampo galima įsigyti ar išsinuomoti bet kokį alpinizmui reikalingą daiktą, nuvesti ir parvesti iš kalno pasiruošę daugybė instruktorių, kurie tarsi budi laukdami užsakymų.
Nieko keisto, kad ir mums namus išnuomojęs Pierre‘as, kuris jau tikrai nebe pirmą jaunystę skaičiuoja, labai primygtinai siūlėsi mus palydėti į kalną. Turbūt visi tie devyni tūkstančiai vietinių puikiai ar bent jau gerai išmano alpinizmą ir mielai priimtų užsakymą. Beje, Pierre‘as mums sakė, kad Monblano viršūnę jis yra pasiekę 190 kartų. Ir jis nepanašus į melagį.
Monblane, būkim draugais
Grįžtant prie pradžių pradžios, pamačiusi Monblaną aš tikrai išsigandau. Tas kalnas man pasirodė labai didžiulis, kažkoks atšiaurus, pilkas (it prastai nusiteikęs žmogus) ir velniškai galingas. Daug galingesnis už mane. Todėl man rankos nusviro.
Šioje vietoje pabandykite įsivaizduoti tą jausmą, kai devynis mėnesius, tai yra maždaug 270 dienų, kasdien apie kažką labai svajoji ir tam kažkam labai stengiesi ir ruošiesi, o finale pasirodo, kad ničnieko neišeis. Net nežinau, ar „apmaudas“ yra tas žodis.
Bet situacija – mintys, nusiteikimas – ėmė greitai keistis, t.y. jau po pirmojo mūsų kolektyvo „laisvalaikio žygio“. Matot, mūsų bičiulių grupės vadovas Augmantas „laisvalaikio žygio“ sąvoką supranta kiek kitaip nei paprasti žmonės: jam tai – kiek daugiau nei 20 kilometrų pirmyn-atgal į ir nuo kalno tokiais neplačiais takeliais, kur iš vienos pusės – lyg ir siena, o iš kitos – lyg ir labai labai status šlaitas iki pat tikrai žemai esančios apačios.
Džiaugiausi savimi, kai tais takeliais aukštyn-žemyn bėgau, per krioklius šokinėjau ir per akmenis it „staccato“ šuoliavau. Ėmė atrodyti, kad mėnesiai pasiruošimo buvo visai teisingi, nes po „laisvalaikio žygio“ dar visai norėjosi eit pabėgioti.
Džiaugiausi savimi, kai tais takeliais aukštyn-žemyn bėgau, per krioklius šokinėjau ir per akmenis it „staccato“ šuoliavau. Ėmė atrodyti, kad devyni mėnesiai pasiruošimo buvo visai teisingi, nes po „laisvalaikio žygio“ dar visai norėjosi eit pabėgioti.
Dar kartą pasižiūrėjus į tą kalną, kuris stūkso visiškai priešais mano kambario balkoną, pasitikėjimas ėmė augti.
Dar labiau jis subrendo po kitos dienos treniruotės ledyne. Kad šį pasiektume, reikėjo dalį kelio važiuoti tokiu labai kalėdišku, vėlei filmus primenančiu traukinuku.
Po to milijoną metų – atrodė, tiek užtruko nueiti tuos tris ar keturis kilometrus milžiniškais akmenimis – žygiuoti.
Ant to ledyno mes repetavome, kaip vaikščioti su „katėm“, kaip įsirengti stotį ir leistis nuo ledinio šlaito iki ištirpusio ir labai srauniai tekančio ledinio vandens upės, kaip užkilti į sieną naudojant ledkirčius.
Tada ir supratau, kad lankyti „Montis Magia“ kalnų kopimo technikos kursus buvo teisingiausias mano sprendimas: treniruotė ant Druskininkų ledo sienos davė man rimtus pagrindus, dar dešimtys treniruočių kursų metu leido neklausinėti, kaip rišti mazgą, kas yra saugos, savisaugos, nusileidimo įtaisai, kaip viską naudoti ir t.t. – aš viską galiu pati.
Vakarais aš nueinu į savo kambario balkoną ir tada vyksta mudviejų su Monblanu akistata. „Būkim draugais, ką“, – kaip mantrą kartoju.
Dalį kelio namo reikėjo įveikti lipant „via ferrata“ – čia toks dalykas, kai priešais jus stūkso milžiniška stati siena, ant jos pritvirtintos kopėčios, kai kur – tokie „pedalai“ uoloje arba tiesiog turėklas, skirtas pasilaikyti einant tuo 10 cm pločio takeliu, kai mažasis pėdos pirštelis jau kaba ore, nes netelpa, o apačioj – tas pats status skardis į nebūtį.
Gal čia pasiruošimo proceso metu atlikti šuoliai nuo tilto padėjo, o gal tiesiog adrenalinas, bet baimės nebūta visai. Stovi, žiūri žemyn, ir nebijai – gal neblogai? Prieš devynis mėnesius užlipti ant taburetės man atrodė labai didelė rizika – šitokia aukščio baimė iš lėto numirė.
Vakarais aš nueinu į savo kambario balkoną ir tada vyksta mudviejų su Monblanu akistata. „Būkim draugais, ką“, – kaip mantrą kartoju, ir man atrodo, kad jis jaukinasi, kad su manim ima taikytis.
Nors šią akimirką ten viršuje plyšauja juoda audra, dažniausiai ta viršūnė nušviesta saulės. Prastų orų prognozė kitai savaitei ėmė ir persimainė – žada ramybę bei saulę ir tądien, kada aš kopsiu. Duokdie, svajonės pildysis po savaitės.
Sekite Viktorijos ir Monblano akistatą čia, „Pasaulis kišenėje“, ir jos asmeniniame tinklaraštyje „Viktorija vs Monblanas“.
