Į Druskininkus išvykome praėjusią savaitę. Dirbtinė ledo siena ten stūkso „Snow Arenoje“ ir bent kol kas viešai nėra prieinama.
Šioje vietoje derėtų padėkoti „Montis Magia“ trenerių komandai – Vilmai Tūbutytei ir Andriui Smirnovui, kurie pasistengė, kad man prie sienos prieiti būtų galima. Ir ne tik šalia pastovėti, bet ir įkopti pasimokyti. P.S. sekit mano tinklaraštį.
O mokytis man reikėjo nuo pat pradžių. Tiesą sakant, aš gi net kačių – tų metalinių „padukų“ su aštriais „spygliais“ – pati užsidėti nemoku... O be kačių ant ledo geriau neiti – tikėtina likti be dantų.
Pirmąkart užsidėjus kates, kurios, beje, dedamos tik ant specialių kalnų batų, reikėjo išmokti ir su jomis ant ledo paeiti. Trumpas intarpas: kates ant batų alpinistai dedasi vos tik pasiekę apledėjusį paviršių, ir su jomis elgtis reikia atsargiai: atsimenate istoriją, kai trenerio Roberto bičiulis užmynė sau ant kojos?
Esant nuožulniam paviršiui ir palengva kylant viršun, būnant su katėm ant ledo reikia dėti tik pusę pėdos, jos priekį, ir žengti taip, kad tie „spygliai“ į ledą susmigtų – truputį spirti. Tuo tarpu tokiu paviršium einant į kairę ar dešinę svarbu žiūrėti, kad pėda nebūtų dedama šonu – ką darysit, jei tie „spygliai“ užsilenks?.. Toli tada nenueisit.
Dar prieš prasidedant cirkui – kopimui lig pat viršaus – mane primokė ir naudotis ledkirčiais. Pasirodo, visai nereikia smarkiai užsimojus jais į ledą smogti – užsimoti tereikia „iš riešo“, ir visai ne iš jėgos ledui tvoti, o tiesiog stabiliai kokiam nelygume užkabinti. Šitiek išmokus atėjo metas pabandyti pasiekti tos ledo sienos viršų.
Mano alpinizmo trenerė Vilma pasirūpino, kad ant ledo sienos atsirastų dvi trasos – lengvesnė ir man sunki. Iki šiol stebiuosi, kad tą lengvesnę aš įveikiau palyginti sklandžiai – jei nebūtų buvę saugos, gal tik vieną kartą būčiau numirus.
Nežinau, ko ten buvo daugiau, – sėkmės ar gebėjimų (iš kur?), bet septynių metrų aukščio dirbtinę sieną lengvąja trasa įveikiau per kokias šešias minutes. Reikėjo jėgų, reikėjo susirast motyvaciją, reikėjo truputį pagalvot, bet, kas yra keista, visai nereikėjo drąsos – gal nuo šalčio sustingsta baimės.
Sudėtingiau buvo su man sunkia trasa. Sunki ji pasirodė todėl, kad, priešingai nei pirmoji, nebuvo tiesiog stati ir viskas – dalis jos buvo išgaubta taip, kad kopiant man reikėjo nemenkai išsiriesti ir labai smarkiai laikytis rankomis.
Tai yra sunku, kai turi labai silpnas rankas. Dėl to ir kritau keliskart, ir, jei pažiūrėsite vaizdo reportažą, pamatysit, kaip norą važiuoti namo atkakliai reiškiau. Pažiūrėkite vaizdo reportažą.
Aš labai norėjau pasiduot, tik nežinojau, kaip tai subtiliau pasakyti trenerei. Prašymo nuleisti mane žemyn formuluotę mintyse dailinau vis bandydama užlipti į viršų. Įsimintina buvo trenerės Vilmos motyvacinė kalba: „Glauskis kaip prie berno, nors jis ir šaltas.“ Nepastebėjau, kaip užlipau.
Trumpa kopimo į ledo sieną suvestinė atrodytų taip:
Įveiktos trasos – 2
Praleistos valandos sniego arenoje – 2
Kritimų – n
Keiksmažodžių – 1
Pageidavimų važiuoti namo – bent 3
Laimės – pilnos kelnės
Suplėšytos kelnės – 1
Pjautinės žaizdos – 1
Iš kur pjautinės žaizdos, klausiate jūs? Tai kai aš galop nusileidau žemyn visa labai laiminga ir pranokus save, kopti į ledo sieną pabandė mano draugas Gytis.
Viršūnę man sunkia trasa jis pasiekė daug greičiau ir pavyzdingiau nei aš, bet traumą gavo: pats sau rėžė per koją su kate, susiplėšė kelnes ir vėliau jam iš kojos labai bėgo kraujas.
Gyčio performansas tapo gera pamoka, nors geriau jau ją išmokusi tebūčiau teoriškai. Vėliau mes Gytį „operavom“ ant suolo priešais areną, į žaizdą šviesdami telefonais. Iki vestuvių užgis, bet randas liks. Sakė, kol kas nelabai gyja.
P.S. jei tik kada nors turėsite progą, pabandykit užlipti į ledo sieną. Tai labai labai smagu, ir pasportuoti išeina pakankamai. O jeigu belipant pasirodys, kad viskas, ir jau norit nulipt, nepasiduokit – glauskitės kaip prie berno, nors jis ir šaltas. Padeda.
