Per pusmetį su bičiuliu aplankėme Turkiją, Iraną, Afganistaną, Indiją, Nepalą, Tibetą, Kiniją, Mianmarą ir Indoneziją. Šis laikas – geriausias mano gyvenime. Keliavimas tapo nebe atostogomis, laikinu pabėgimu nuo rutinos ar lietuviškos žiemos, o gyvenimo būdu. Tie, kurie seka mūsų nuotykius rubrikoje „Pasaulis kišenėje“ ir FB „Be sienų“, nuolat teikia daug palaikymo, vadina apsisprendimą keliauti drąsiu ir apgailestauja, kad negali būti vienoje ar kitoje pasaulio vietoje. Dėkojame už paskatinimus. O dabar įrodysiu, kad kelionei reikia ne drąsos, o sveiko proto. Pabadysiu Jus įtikinti, kad turite keliauti nedelsdami, nes kliūčių tam nėra, o tinkamesnis laikas neateis.
 |
| B.Tilmantaitės nuotr./30 |
Kur žmonės svetingiausi?
Iki paskutinių prezidento rinkimų visos žiniasklaidoje pasirodžiusios žinutės apie Iraną buvo neigiamos. Šalį kaltino islamo ekstremizmu, terorizmu ir branduolinės ginkluotės kūrimu. „Blogio ašimi“ vadinta valstybė pateikiama, kaip grėsmė ne tik didžiausiam priešui JAV, bet ir visiems Vakarams. Prisiklausęs tokių naujienų ir dar pažiūrėjęs filmą „Argo“ retas žmogelis ryžtųsi keliauti į šalį, apie kurios istorines įžymybes, nuostabią gamtą, žmonių gyvenimo būdą, fantastiškus paplūdimius ir pigius slidinėjimo kurortus, nieko nėra girdėjęs. Apie gerus dalykus juk nekalbama, kai yra prie ko prikibti.
 |
| Be Sienų nuotr./Lėkščių kalėjas |
Vasarį aplankytas Iranas, į kurį Užsienio reikalų ministerija vykti nerekomenduoja, pasirodė esąs rojus turistams. Maniau, kad Gruzija yra svetingumo etalonas, tačiau aplankęs Persijos imperijos centrą pakeičiau nuomonę. Kiekviename žingsnyje žmonės pasirengę padėti, turtingi ir vargšai siūlo savo namus, vairuotojai mielai suka iš kelio, o nekalbantys angliškai skambina tiems, kuriuos galėtume suprasti. Panašiai viskas klostėsi ir Kabule, kur du afganistaniečiai pasiėmė porą neapmokamų laisvų dienų, kad aprodytų apylinkes. Herate centriniame parke žaidėme tinklinį iki sutemo, o tada iki viešbučio mus lydėjo visa komanda. Problemas, apie kurias diskutuoja pasaulis matėme. Jos smaugia vietinius ir neleidžia ramiai miegoti Vakarų politiniams lyderiams, tačiau keliautojų neliečia ir bauginti neturėtų.
 |
| Be sienų nuotr./Tinklinis su Herato jaunimu. Paulius neatsigynė autografų prašytojų |
Dar kartą įsitikinau, kad nesvarbu, kokia šalies reputacija, buvimas tarp eilinių žmonių visada yra malonus ir saugus. Tiesiog reikia gerbti jų kultūrą ir papročius, būti tolerantiškam ir keliauti su šypsena. Dažniausiai šalyse, į kurias vykti nerekomenduojama žmonės pasirodo esą svetingesni ir rūpestingesni, nei turizmo karštuosiuose taškuose. Į atvykėlį žiūrima ne kaip į pinigų maišą, o kaip į Dievo dovaną. Keliautojų nedaug, tad su jais elgiamasi išties karališkai, stengiantis, kad susidarytų teigiamą įspūdį ir išvykę taptų šalies ambasadoriais.
Yra vietų, kur atvykėliai apiplėšiami, tačiau tokių rajonų turi ir kiekvienas didesnis miestas net ir labiausiai civilizuotose šalyse. Yra regionų, kur žmonės grobiami – dažniausiai tai būna pasiturintys vietiniai, o ne turistai. Pasirūpinti savo saugumu ir atsakingai rinktis kelionės tikslą yra būtina, tačiau nereikia bijoti ir aklai tikėti tuo, ką transliuoja didieji informacijos šaltiniai.
Mano supratimu, drąsa keliavimui nereikalinga. Reikalingas suvokimas, kad pasaulis yra draugiška vieta, kurioje visi yra linkę vieni kitiems padėti. Eiliniai žmogeliai laukia svečių ir juos priima išskirtinai maloniai.
Jei norite geresnio darbo – keliaukite nedelsdami
Prieš viską mesdamas ir išvykdamas pasitrankyti po pasaulį, pavydžiai skaitydavau keliautojų blogus, žiūrėdavau nuotraukas, video ir galvojau: „Kaip jiems gerai... Ir aš taip norėčiau. Deja, negaliu. Studijos, karjera, mergina, šeima, kiti įsipareigojimai. Gal kažkada ateis laikas, kai būsiu laisvesni, tada ir pakeliausiu“. Per pavasario sesiją, „draskantis“ tarp egzaminų ir darbo, netikėtai nušvito protas ir supratau, kad iš tikrųjų nestabdo niekas išskyrus mane patį. Nutraukti saitus yra ne taip ir sudėtinga:
 |
| Be sienų nuotr./Užsipilant benzino |
1. Studijos. Paprasta – akademinės atostogos. Pasiryžti ypač lengva, jei nesate tikras, kad studijuojate specialybę, pagal kurią norėsite dribti. Kelionėje turėsite pakankamai laiko apsispręsti, ką norite veikti gyvenime, o grįžęs (jei grįšite) mokysitės kur kas kryptingiau ir efektyviau.
 |
| Pauliaus Mačiuliavičius portretas |
2. Darbas. Labai individualu, bet problemos dažniausiai susijusios su baime prarasti poziciją kompanijoje, įgūdžius, atsilikti nuo kolegų ir rinkos. Sunku suvokti, bet kiekviena diena kelionėje prisidės prie jūsų profesinio tobulėjimo kur kas daugiau, nei praleista darbe. Ženkliai pagerės planavimo ir bendravimo (ypač derėjimosi) įgūdžiai, tapsite drąsesnis, savarankiškesnis ir išmoksite efektyviai panaudoti laiką bei resursus. Tapsite gerokai racionalesnis, kūrybingesnis ir šaltakraujiškas ekstremaliose situacijose. Bet svarbiausia, suprasite, kaip sukasi pasaulis, kaip gyvena ir dirba žmonės ir ko jiems reikia. Grįžę turėsite tokių profesinių įgūdžių, kurių kolegos „ardami“ ofise nepasieks dešimtmečiais. Žinodami, ko iš tikrųjų norite, ir pasitikėdami savimi naują darbą rasite nesudėtingai.
3. Santykiai. Sakysite, kad draugystė „per atstumą“ neįmanoma arba neturi prasmės. Žmonės atitolsta, pasikeičia ir tai galų gale nuveda iki skyrybų. Tikriausiai esate teisūs. Bet, man atrodo, kur kas svarbiau yra faktas, kad santykiai niekada negali būti inkaras, trukdantis įgyvendinti svajones. Jei bandydamas išsaugoti draugystę, turiu aukoti savastį, tai nieko kilnaus tame nėra. Paprasčiausiai apgaudinėju parterį. Ir save taip pat. Mano manymu, didžiausia meilė yra, kai duodi savo išrinktajam laisvę daryti, tai, ką jis nori, ir leidi būti savimi. Kasdien įsitikinu, kad tokia meilė reikalauja daug pastangų ir atsidavimo, bet juk su visais nuostabiais dalykais taip yra. Tikiu, kad buvimas atskirai kilsteli santykius į naują lygmenį, abi pusės tobulėja ir pradeda kur kas labiau vertinti laiką kartu. O to juk daugeliui trūksta.
4. Vaikai. Prieš išvykdamas maniau, kad kai atsiranda mažyliai, gyvenimas „sau“ kuriam laikui baigiasi, o išvykas gali užmiršti bent dešimtmečiui. Sutikęs tuziną su mažyliai keliaujančių šeimų suprantu, kad klydau. Švedų šeimynėlė su dviem vaikais pirmąkart visureigiu „Discover“ nuo Stokholmo link Keiptauno patraukė prieš ketverius metus. Tada Lindai buvo dveji, o Markusui – ketveri. Kelionė truko metus. Prieš devynis mėnesius ketveriukė vėl paliko tėvynę ir išriedėjo į Australiją. Susitikę Indijoje ir Nepale negalėjome atsistebėti kokie energingi, savarankiški, drąsūs ir bendraujantys yra brolis su seserimi. Mažylė jau kalba angliškai, o vyresnėlis neblogai pramokęs rusiškai ir gali nesustodamas pasakoti apie nuotykius pusšimtyje Europos, Afrikos ir Azijos šalių.
Žinoma, keliaudami su vaikais, žmonės susiduria su tam tikrais niuansais, tačiau visi sutartinai tvirtino, kad tai yra lengviau ir smagiau nei atrodo, o gyvenimo pamokos, kasdien trunkančios 24 valandas, duoda daugiau naudos nei vadovėliai.
 |
| Be sienų nuotr./Paulius prieš sepiją |
5. Pinigai. Išvykstant ilgesniam laikui reikia santaupų. Kaip sukaupti reikiamą pinigų sumą, kiekvieno asmeninis reikalas, tačiau kelių juodadarbystės mėnesių pvz. Norvegijoje pilnai užtenka. Kokia ta pakankama suma? Priklauso nuo žemyno ir šalies. Azijoje, nakvodamas pigiuose viešbučiuose, sočiai valgydamas vidutinės klasės užeigose, nepadaugindamas alkoholio, daug važinėdamas nuomotais motociklais, bei kartais leisdamas sau tokią pramogą, kaip masažas, slidinėjimas ar surfinimas, per mėnesį išleidžiu tiek pat, kiek kukliai gyvendamas Vilniuje. Pakeliui prisidurti taip pat nesudėtinga – mokantys anglų kalbą laukiami prabangiuose viešbučiuose, baruose ir mokymo įstaigose.
Turizmo industrija sparčiai plečiasi. Daugiau ar mažiau atvėrusios sienas valstybės laukia užsieniečių. Tiksliau – jų piniginių. Už apvalią sumelę net į Šiaurės Korėją galima nuvykti pasižvalgyti, tiesa, laisvai žioplinėti niekas neleis, o surežisuotas spektaklis bus nuobodokas. Agentūros nugabens į atokiausias džiungles ar dykumas, užkels į aukščiausius kalnus ir apnakvindins žmogėdros lovoje Papua Naujojoje Gvinėjoje. Viskas pasiekiama ir padaroma. Pasaulis traukiasi ir vienodėja. Vietų ir kultūrų, kurios išsaugojo savo unikalumą yra nedaug ir greitai visai neliks. Tad, jei norite pasijusti atradėjais ir patirti tikrą, o ne sintetinę autentiką, turite paskubėti. Geresnio laiko keliauti nei dabar, nebus.
Bilietas į vieną pusę
 |
| Be sienų nuotr./Kartu su jogos mokytoju |
Kiekvieną iš mano argumentų galite lengvai sumalti į miltus. Pats galiu. Tačiau, jei kažkuo patikėsite, būsite žingsneliu arčiau savo gyvenimo kelionės. Visa širdimi tikiu, kad kiekvienas turi bent kartą gyvenime nusipirkti bilietą į vieną pusę, nes tikrieji atradimai prasideda tada, kai atsiranda nežinomybė ir nereikia skaičiuoti „likusių“ dienų.
