Grįžtame į kavinę pasiimti kuprinių, šiandien leidžiamės atgal į civilizaciją. Atidarau duris ir prieš mane stovi plikas išsišiepęs akiniuotis. „Andrew, kaip gyvuoja Lietuva? Ar Jūs pametėt marškinėlius?“ – klausia žydros, šviesios senolio akys. Tiesiausiu keliu ėjusi australų komanda užtruko ilgiau nei mes. Pakeliui prarado du narius, bet pilvotas bankininkas, sportiškas sklandymo instruktorius ir jo jaunystės meilė Frida pasiekė tikslą. „Kai prieš 30 metų su Toniu žygiavome Himalajais, Lukloje ir Namčėje buvo po šešias trobas, o Gorakšepas apskritai neegzistavo“, – pasakoja pradinės Melburno mokyklos psichologė. Svarstau, kur būsiu prabėgus trisdešimtmečiui. Ar pavyks vėl aplankyti Nepalą? Mano mintis pratęsia Frida: „O kur po 30 metų būsiu aš? A, mirusi“, – skamba skardus kriuksintis moteriškas juokas. Jei gyveni taip, kaip norisi, nebijai ir numirti.
 |
| B.Tilmantaitės nuotr./34 |
Atsisveikinę leidžiamės žemyn ir per kelias dienas iš visa apimančios pilkumos sugrįžtame į žydintį pasaulį. Pakeliui užsukame į Namčę, Luklą. Žvalgausi ir suprantu, apie ką kalbėjo australė. Kadaise vieną lauko tualetą teturėję kaimeliai puikuojasi angliškais užrašais – Starbucks, Irish Pub, Whiskey Bar. Dvi savaites gyvenome be švarios patalynės, dušo ar šiltos patalpos, nes karvašūdžiais maitinamos „buržuikės“ lyg dekoracija – ugnis dega, o karščio nėra. Jaučiuosi lyg močiutė iš Naujosios Ūtos atvežta į Vilnių.
 |
| B.Tilmantaitės nuotr./41 |
Aukštai pakilusi saulė šviečia tiesiai į picerijos terasą. Netrukus tradicinį nešikų dalbatą (ryžiai, lęšių sriuba ir virtos daržovės) iškeisime į saliamiais ir pievagrybiais pagardintą traškiąją italę. Bendrakeleivis ištiesia nugarą, nuo kėdės kilsteli dešinį užpakalio žandą ir ryžtingai sudrebina orą. Sumišę kavinės lankytojų veidai išduoda, kad sulaukėję mūsų įpročiai netoleruojami civilizuotame pasaulyje. Paklausti, iš kur esame, meluojame minėdami kaimyninę valstybę pietuose. Gėdos jausmas niekur nedingęs.
Paskutinis žygio akcentas – skrydis iš pavojingiausiu tituluojamo Luklos oro uosto. Dvylikos laipsnių kampu pasvirusiu nė puskilometrio nesiekiančiu pakilimo taku nuo šešių ryto vienas po kito leidžiasi ir už penkių minučių kyla miniatiūriniai lėktuvai. „Kas bus, jei nespėsime įsibėgėti?“ – klausiu patapšnojęs per petį pilotui. „Katapultuosimės“, – atsako prieky manęs įsitaisęs kapitono padėjėjas. Matau, kaip spaudomi mygtukai, pasukamos svirtys, gaunama komanda kilti. Prie kairio lango rankos atstumu sukasi galingas motoras, o už manęs šešiolika porų akių išsprogusios laukia savo likimo. Smagumėlis. Tikiuosi, per trisdešimtmetį šitai nepasikeis.
