Netrukus ir mosikuoti nebereikia, imu tiesiog grimzti. „Laisvasis kritimas yra tai, kas užkabina žmones nardymui be deguonies, tai – mažas stebuklas,“ – vakar sakė instruktorė Aureli. Šiandien ją puikiai suprantu, krentu. Į gelmę, į mėlį, į tylą. Kai imu galvoti, kad daugiau nebegaliu, pamatau prie virvės galo pritvirtintą spalvotą kamuoliuką, reiškiantį, kad laikas suktis. Sugriebiu jį trumpam, pačiupinėju lyg kokį sunkiai iškovotą trofėjų ir vėl pasispiriu kojomis, tik šį kartą – aukštyn. Į šviesą, į garsą, į orą.
Likus keliems metrams iki paviršiaus vėl nustoju mosikuoti lastais, tiesiog kylu. Plaučiai, kurie didžiausiame gylyje buvo trigubai susitraukę, vėl plečiasi. Galva pramušu vandenyno paviršių, gimstu iš naujo, godžiai įkvepiu, ryte ryju orą. Įsikimbu į šalia plaukantį plūdurą taip kaip vaikystėje ištraukusi save iš vandens susiraukšlėjusiais mažučiais pirštais įsitverdavau į vonios kraštus. Tik vietoj mamos, tikrinančios, kad „neprisižaisčiau“, šypsosi instruktorė Aureli. „Mums pavyko“, – džiaugiasi rudakė prancūzė. Jaučiu, kaip tarp vandens lašų ant veido išvinguriuoja ašara – iš džiaugsmo, susijaudinimo, nustebimo.
Panėrimas į save
Pats laisvasis nardymas, kitaip dar vadinamas tiesiog graikišku žodžiu „apnėja“, (reiškiančiu „be kvėpavimo”, “nekvėpuojant“) yra toks senas, kaip pati žmonija. Nuo visų kitų sporto rūšių ši skiriasi tuo, kad jos pagrindas – pasąmoningi refleksai, užkoduoti mūsų genome.
Pirmus 9 savo gyvenimo mėnesius praleidžiame vandenyje. Vos gimęs kūdikis, įmerktas į vandenį tuoj pat sulaiko kvėpavimą ir ima mosikuoti kojomis bei rankomis – iš karto plaukia. Deja, šį savo gebėjimą dažnai užmirštame vos pradėję vaikščioti. Todėl vėliau to turime mokytis iš naujo.
O pradėjęs mokytis nustembi, kiek iš tikrųjų gali žmogaus kūnas ir protas. „Nežinau kito sporto, šitaip stipriai išbandančio žmogų ir jo fizines bei psichologines galimybes“, – sako instruktorė Aureli, kurią sutikau vienoje iš Indonezijos salų. Ji žino, ką sako, nes užsiiminėja ne viena sporto šaka, nuo alpinizmo iki sklandymo. „Laisvasis nardymas – tai visų pirma labai gilus nėrimas į save. Turi būti be galo stiprus, gebėti įveikti save, įvairiausias baimes ir nenumaldomą norą įkvėpti,“ – priduria.
Yra gausybė mitų, legendų ir istorinių radinių, pasakojančių apie laisvąjį nardymą ir narus. Seniausi archeologiniai radiniai, susiję su žmonių nardymu išlikę dar nuo 5400 metų prieš mūsų erą. Tačiau kaip sporto šaka apanėja buvo įvardinta 1949-siais, Raimondo Bucheriui nunėrus į 30 metrų gylį. Tuomet prasidėjo lenktynės, rekordai ir vis didėjantis susidomėjimas laisvuoju nardymu.
Būti vandeniu
Tarp Malaizijai priklausančių salų krantų įkvepiu užsipildydama nuo pačios plaučių apačios iki mažiausių kampučių jų viršuje. Rodos, jaučiu kiekvieną alveolę. Lyg antis išrietusi kaklą kišu galvą po banga ir neriu žemyn palei koralų sieną, į bedugnę, į žuvų būrius, į bauginantį mėlį.
Keliolikos metrų gylyje apsisuku ir lėtai kylu palei sieną, žvalgydamasi aplinkui ir tyrinėdama kiekvieną jos ertmę. Lyg daugiabučių dangoraižių rajone kokiame nors Bankoke ar Šanchajuj, čia – milijonai spalvotų „langų“ ir už jų vykstančių dar spalvotesnių gyvenimų.
Štai būrys ryškiaspalvių žuvų, rodos, pasidabinusių prabangiausiomis balinėmis suknelėmis sukasi ant margaspalvio koralų parketo. O štai ten greta išdidžiųjų krabų tingiai ropinėja ir manieringai ilgus ūsus raito tigrinės krevetė. Netoliese ir grėsmingai atrodantis barakudų būrys, kybantis lyg koks tamsus debesis. Pelekais mojuoja jūriniai drugeliai ir angelai, lėtai žnyplę pakelia ir akį pamerkia omaras.
O jūros žvaigždės, ežiai ir moliuskai abejingai viską stebi per saugų atstumą. Ištisas knibždėlynas, net akys raibsta. Lyg ateivis, sklęsdamas svetimos planetos paviršiumi stebiu ten vykstantį gyvenimą ir negaliu atsistebėti tuo ką matau. Tarp kojų praskrodžia papūgžuvės, regis, pakutena padus ir mostelėjusi lastais kylu į viršų oro.
„Būk vandeniu, drauge mano, bekraštis, beformis“, – prisimenu Bruce Lee žodžius. „Jis teka ramiai, tačiau geba sugriauti visas pasitaikančias kliūtis. Įpiltas į butelį vanduo tampa buteliu, įpiltas į arbatinuką – įgauna arbatinuko formą.“ Įsiliejusi į vandenyną tampu vandenynu.
Įkvėpusi ir vėl maktelėjusi link dugno plaukiu palei koralus kelių metrų gylyje ir staiga prieš akis – didžiulis vėžlys. Pakreipia galvą, mirkteli akį ir apsimeta kad jo čia nėra – toliau pūpso ramus lyg uola, o aš, pritrūkusi oro, šaunu į viršų įkvėpti. Mojuoju draugui Lukui, kviečiu atplaukti čia, o jis, pamatęs mano išsprogusias akis išsigąsta. Bet greit nuraminu, rodau pirštu į tarp koralų įsiliejusį vėžlį. Iš pradžių jį pamatyti nelengva, bet gerai įsižiūrėjus gali apibrėžti kontūrus.
Neriam dar kartą – lėtai ir tyliai, kad neišgąsdintume naujojo draugo. Ramiai plūduriuojam ir spoksom vieni į kitus, o iš šono priplaukia dar vienas vėžlys. Širdis ima plakti stipriau, trumpam užmirštu, kad reikia kvėpuoti, bet netrukus vėl šaunu aukštyn įkvėpti ir pailsėti. Stebim du šarvuotus gražuolius iš viršaus ir laukiam kol šiems taip pat pritrūks oro.
Pirmasis vėžlys, ilgą laiką ramiai sėdėjęs savame koralų soste, staiga pasispiria į priekį, lėtai sumosikuoja kojomis, atsispiria ir, rodos, ima skristi – elegantiškai skrodžia vandenį nelyginant orą. Abu su Luku įkvepiam ir neriam žemyn, prisigretinam prie vėžlio ir lėtai sklendžiam kartu.
Saulės spinduliai vandenį smeigia kiaurai ir, rodos, iš apačios į viršų kylą didžiuliai šviesos stulpai. Tarp jų ir nardom, viskas aplinkui mirga. Vėžliui pradėjus judėti link paviršiaus kylam kartu. Iškišęs mažą galvutę virš vandens vėžlys giliai įkvepia – girdžiu jo gilų, duslų įkvėpimą ir tai yra vienas ypatingiausių kada nors girdėtų garsų. Sustingstu iš susijaudinimo, bet vėžliui vėl panirus pati greitai įkvepiu ir leidžiuosi paskui jį. Vėl sklendžiam kartu, dairomės aplinkui, vis grimztam žemyn, kol vėžlys pradingsta gelmėj, o mums tenka grįžti į sausumą. Išrėplioję į krantą sėdim nekalbėdami, bet šypsodamiesi.
Vaikystėje norėjau būti undine ir draugauti su visais vandens padarais kaip su kiemo draugais. Dabar bent kelias minutes po vandeniu galiu praleisti įsivaizduodama, kad nutiko tai, ko norėjau. Bet kaip Luco Bessono filme „Žydroji bedugnė“ („Le Grand Bleu“), sako Žaką Mayol (vieną žinomiausių laisvojo nardymo atstovų) vaidinantis Jean-Marcas Barras, kai esi ten giliai apačioje, labai sunku surasti gerą priežastį grįžti į paviršių.
Veriasi gelmės
Vėl įkvepiu kiek įmanydama ir statmenai neriu žemyn. Prie pat dugno pakeliu galvą ruošdamasi pasisukti, o priešais – mažutė, bet, atrodo, įžūli raja. Akys išpūstos, uodega pakelta, nugara išriesta. Pati išplečiu akis, kūną nuplieskia karštis ir sustingstu. Žiūrim viena į kitą ir akių atspindžiuose matom save, savo baimes. Atrodo, aplinkui nieko nebėra, sekundei dingo visas pasaulis, likom tik aš ir raja. Bet tuoj pat pati išriečiu nugarą ir kuo mažiau judėdama, kad nekliudyčiau rajos kylu į viršų.
Įsiropščiu į valtį, lyg iš odos išsineriu iš hidro kostiumo ir vėl tampu sausumos gyventoju. Per petį žvelgiu į banguojantį mėlį ir netrukus pajaučiu jūros ligą, kuri apie save primena ganėtinai aršiai. Didžiausia meilė vandeniui tuo pačiu yra ir didžiausias prakeikimas. Sergu vandenynu ir sergu nuo jo. Negaliu suptis banguotame paviršiuje, galbūt todėl vis neriu gilyn, po bangomis.
Kiekvienas įkvėpimas prieš nyrį – didelio nuotykio pradžia, išbandymas, susikaupimas, susitikimas su savim akis į akį. Kiekvienas išnėrimas – naujas gimimas, atradimas, nuostaba, laimėjimas, po kurio viskas bus jau šiek tiek kitaip. Oda nudžiūsta, bet po ja visada tyvuliuos vandenynai. Tarp šonkaulių, rodos, atsivėrė mėlynos gelmės – visada nešiosiuosi vandenyną savy.
Prieš miegą užmerkusi akis vėl pamatau rają. „Sapnuok gyvenimą, gyvenk svajonėse“, – atsisveikindama sukuždėjo Aureli. Bet kartais nebesugebu atskirti kas yra kas.
Daugiau apie laisvąjį nardymą galite pasiskaityti čia.