Editos dienoraštis gyvai iš Tibeto:
„Labai neramu laukti eilėje visą dieną, kai atkeliauji vėlai. Jei nekirsi sienos prieš 16 valandą numatytą dieną, labai tikėtina, kad iš viso prarasi šansą patekti į Tibetą su turimu leidimu.
Visgi mus lydėjo sėkmė – visa grupė perėjo sieną be problemų. Įranga ir maistas taip pat praleisti, išskyrus mūsų elektros generatorius. Bet ir tai su trupučiu grynųjų buvo išspręstą neužtrunkant ilgiau laiko.
 |
| E.Nichols nuotr./Pakeliui į Nyalamą - snieguoti ir gyvulių pilni keliai |
Kertant sieną negalėjau fotografuoti ar filmuoti. Taigi mano vienintelės nuotraukos – jau mūsų visų alpinistų lipančių į kalną už sėkmingai pereitos sienos. Tai buvo 10-15 minučių žygis iki autobuso. Kelias buvo toks siauras, kad priešais atvažiuojantys autobusai ir sunkvežimiai mūsų vos nesutraiškė. Atrodė iš tiesų pavojingai.
Važiavome dar apie 20 minučių į artimiausią miestelį Zongmu, kuris nusidriekęs aukštai ant kalvos. Jau buvo galima aiškiai jausti besikeičianti aukštį virš jūros lygio.
Atsimenu Zongmu iš savo Cho Oyu ekspedicijos dar 2011 metų rudenį. Viešbutis buvo prasčiausias kokiame tik kada teko apsistoti – purvini kambariai su užlietais tualetais, tačiau be vandens čiaupuose. Džiaugiuosi, kad nereikėjo čia ilgiau sustoti šį kartą.
 |
| E.Nichols nuotr./Kiniški pietūs su bendražygiais Tibete |
Kaip bebūtų maistas geras – aš dievinu kinišką maistą, tad ir šį kartą jis tikrai buvo skanus. Vienintelis skirtumas nuo ano karto – šį kartą padavėjas paklausė ar norime kiniško maisto, ar vakarietiško. Visi atvirai nubalsavome už kinišką. Be to, geriau šiuose kraštuose valgyti vietinį maistą, nes importuotas vakarietiškas tikrai gali būti pasenęs ir sukelti daugybę sveikatos problemų.
Važiavimas nuo Zongmu į Nyalamą buvo pakankamai greitas, tik viena valanda Draugystės greitkeliu.
Nyalamas ne pati gražiausia vieta, vienos gatvės miestas, drėgnas ir pilkas. Praeitą naktį net pradėjo snigti. Vienintelis būdas sušilti – įsisupti į savo miegmaišį! Aukštis virš jūros lygio čia apie 3,500 metrų ir jau jaučiasi, kad oras retesnis. Iš miestelio atsiveria vaizdas į kalnų grandinę baltuojančią tolumoje. Bhote Khosi upę atsekėm čia net nuo pat Nepalo sostinės Katmandu.
Aš pati vis dar kenčiu nuo plaučių infekcijos, kurią nuo dulkių ir smogo pasigavau Katmandu. Dūmai, kurie čia Nyalame kyla iš drėgnų mažų pastatėlių, dar labiau erzina mano plaučius. Stengiuosi kiek galiu vengti kambarėlių, kuriuose rusena atviros žarijų viryklės. Vakar naktį taip stipriai kosėjau, kad teko išgerti antibiotikų. Esu nusivylusi, nes dar net nepasiekiau bazinės stovyklos, o jau pasiligojau.
Ryte jaučiausi truputi geriau, ilsiuosi ir šildausi savo miegmaišyje. Kiti grupės nariai turi panašių problemų, gal tik ne tokių sunkių, kaip mano situacija.
Čia Nyalame mėgaujuosi Margaretos kompanija – ji mano kambario draugė. Kaip ir aš, ji niekur neskuba, per daug nelaksto aplink. Vakar ji net pasiliko lovoje ir nėjo vakarieniauti. Kai grįžau, radau miegmaišyje šilto vandens butelį – tai buvo geriausias jausmas gyvenime.
 |
| Editos Nichols nuotr./Aš ir Margaret Nyalame |
Apsistojome Nyalame dviems dienoms. Tai vienas iš mūsų rutiniškos aklimatizacijos etapų. Ryt keliausime į Tingri, kuris jau yra 4,300 metrų aukštyje. Bus beveik kilometru aukščiau nei dabar. Atrodo nedaug, tačiau vakar lėkdama laiptais pajutau aukščio poveikį. Kambarys ketvirtame aukšte ir teko vienu metu sustoti, nes apsvaigo galva ir pritrūkau kvapo. Tai, aišku, dar ir žiauraus kosulio kankinusio pastarąsias dienas pasekmė.
Kol kas tikrai per daug neišgyvenu dėl savo sveikatos. Turime daugybę laiko pasveikti ir aklimatizuotis. Net gi šiek tiek džiaugiuosi, kad susirgau dabar, o ne vėliau – kopimo metu. Tikiuosi, per ateinančias dienas ir savaites sustiprinsiu ir atstatysiu imunitetą."
Žygį skiria skurdžiam Afrikos regionui
Savo ambicingą planą pasiekti aukščiausią pasaulio kalną Edita skiria skurdžiam Afrikos regionui Saheliui. Pavadinusi jį „Everestas Saheliui 2013“ („Everest For Sahel 2013“), Edita tikisi ne tik atkreipti dėmesį į badaujančių šio regiono žmonių problemas, bet ir tikisi surinkti jiems lėšų.
Sahelis – tai regionas Vakarų Afrikoje, apimantis aštuonias valstybes. Maisto krizė kilo po to, kai dėl ypač nepalankių gamtinių sąlygų 2011 m. beveik neužderėjo derlius. Maisto atsargų mažėjimas sukėlė kainas. Daugybė šeimų susidūrė su pavojumi likti visai be maisto.
Pernai su Pasaulio maisto banko programa dirbdama Nigeryje ir iš arti pamačiusi kenčiančius žmones, Edita nusprendė, kad gali pabandyti jiems padėti, gali atkreipti dėmesį į jų problemas, gali bandyti surinkti pinigų jiems. Ji sako, kad pamačiusi, kaip šie žmonės kenčia, jos gyvenimas pasikeitė.
„Kelionei į Everestą skiriu savo sunkiai uždirbtus ar skolintus pinigus. Visas savo keliones finansuoju pati, kelionėms, taip pat ir šiai, skiriu tik savo asmeninius ar rėmėjų (šios kelionės išlaidas rėmėjai padengia vos 3 proc. – red. past.) pinigus. O visos paaukotos ar žygio metu surinktos lėšos, kurios skiriamos Sahelio žmonėms, patenka ne man, o į Pasaulio maisto banko sąskaitą“, – sako Edita.
Nešasi trispalvę
Edita Lietuvą paliko 1996 metais. Ji nuolat kraustėsi į vienos šalies į kitą. Gyveno Prancūzijoje, Kanadoje, JAV, Italijoje. Persikrausčiusi į Romą, ji pradėjo dalyvauti JT Pasaulio maisto programoje ir dalyvavo humanitarinėse misijose Haityje bei Nigeryje (Afrika).
Pastaruoju metu Edita gyvena Italijos sostinėje Romoje, daug laiko praleidžia Šveicarijoje.
Altitude Junkies ready to climb mountain Everest from Berta upe Tilmantaitė on Vimeo.
Šiemet sukanka lygiai 60 metų nuo to momento, kai pirmieji žmonės pasiekė Everesto viršūnę. 1953 m. gegužės 29 d. pirmą kartą žmonijos istorijoje ant aukščiausio pasaulio kalno, užkopę pietiniu šlaitu, atsistojo alpinistas iš Naujosios Zelandijos Edmundas Hillarys ir šerpas Tenzingas Norgay.
Išskirtiniai šie metai ir Lietuvos alpinizmui. Prieš 20 metų, 1993 m. gegužės 10 d., Vladas Vitkauskas tapo ne tik pirmuoju lietuviu, įkopusiu į Everestą, bet ir pirmuoju trijų Baltijos šalių (Lietuvos, Latvijos ir Estijos) alpinistu, aukščiausioje planetos viršukalnėje išskleidusiu nacionalinę vėliavą. Edita sako, kad tai ją dar labiau įpareigoja.
Nors Everesto viršūnę pasiekti susiruošusi Edita jau daug metų negyvena Lietuvoje, ji visuomet pabrėžia esanti lietuvė. Į kalnus ji visada nešasi ir lietuvišką trispalvę, kurią tikisi išskleisti ir ant „Pasaulio stogu“ vadinamo Everesto.
Apie Editos žygį į Everestą dviem kalbom (lietuvių ir anglų) nuolat informuoja 15min.lt. Tuo tarpu lietuvės žygį galite paremti ir jūs. Jei norite daugiau sužinoti apie paramą, kurią galite suteikti šiai ekspedicijai, spauskite čia.
Jei norite tiesiogiai paremti Editą, spauskite čia.
