Kodėl žmonės užuot pasirinkę gražias, žinomas lankytinas vietas, traukia ten, kur traumos, slogūs išgyvenimai, suniokota gamta bei gyvenvietės? Keliauninkus būtų galima skirstyti į dvi grupes – įprastus turistus, į nelaimių vietas užsukančius tam, kad daugiau sužinotų apie ten įvykusias tragedijas, suvoktų jų priežastis bei pasekmes. Tuo tarpų „katastrofų turistai“ į nelaimių vietas keliauja specialiai. Jie siekia emocinio sujaudinimo, stipresnių išgyvenimų, o informacija, žinios apie nelaimes jiems ne tokios svarbios.
Taip kartais prisidedama prie vietų atkūrimo – pinigais arba savanorišku darbo. O kartais priešingai – vietai keliama didesnė grėsmė ir jos nykimas paspartinamas. Šioje dalyje apžvelgsime dar kelias vietas, nukentėjusias nuo stichinių nelaimių, tapusias katastrofų turistų susidomėjimo objektu.
Tuvalu salos
Šios salos – vienas iš akivaizdžių klimato atšilimo pavyzdžių. Apskaičiuota, kad po kelių dešimtmečių salos bus po vandeniu. Tuo kol kas sėkmingai naudojasi vietos gyventojai, norėdami pritraukti kuo daugiau turistų. „Nedelsk, keliauk į Tuvalu kol dar ne vėlu“, ragina reklaminiai šūkiai. Ir lėktuvai vienas po kito skraidina turistus į vieną iš salų – Funafuti. Vietos valdžia pripažįsta tikslingai dramatizuojanti problemą, kad pritrauktų daugiau turistų ir paramos.
Panašią problemą – grimzdimą į vandenyną – patiria ir kelių kitų salų gyventojai, jau palikę savo namus ar besiruošiantys tai padaryti. Tai – Karteretų salos Papua Naujojoje Gvinėjoje, Bhola sala Bangladeše, Maldyvai ir keletas kitų vietų.
Ejamas, Anglija
Derbišyro kaimas turi nepaprastą istoriją: kaimo gyventojai paaukojo gyvybes šalies labui. 1665-aisiais Ejame pasklido maras. To priežastis buvo užkrėsta medžiaga, kurią iš Londono gavo vietos siuvėjas.
Kaimo gyventojai nusprendė uždaryti kaimą ir atsiskirti nuo pasaulio, kol „juodoji mirtis“ praeis. Jie gyveno izoliuoti ilgiau nei metus, o išgyveno maitindamiesi maistu, paliktu jiems prie kaimo vartų. Per tą laikotarpį mirė daugiau nei ketvirtadalis kaimo gyventojų, tačiau kaimo sprendimas izoliuotis išgelbėjo tūkstančius kitų gyvybių.
Dabar Derbišyro kaimas – vienas iš įdomiausių lankomų vietų apylinkėse. Jame yra mažas „Juodosios mirties“ muziejus, o vietos bažnyčioje galima pamatyti Maro registrą, kuriame buvo surašomi mirę žmonės.
wikimedia.org nuotr./Ejamo bažnyčia |
Gale ir Hikaduva, Šri Lanka
2004 metais Antrosios Kalėdų dienos cunamis nusiaubė pietvakarinį Šri Lankos krantą, kuris iki pat šiol dar nėra iki galo atkurtas. Ypač stipriai nukentėjo Hikaduvos apylinkės, kur dar dabar yra ryškios cunamio pasekmės. Taip pat vis dar kenčia garsioji kriketo žemė – Gale. Ji praktiškai buvo nušluota nuo žemės paviršiaus. Tačiau dėka didelių žmonių ambicijų, sunkaus darbo ir pagalbos iš užsienio, 2008-aisiai čia vėl buvo rengiamos Test kriketo rungtynės.
Tačiau apskritai atstatymo darbai einasi lėtai. Labai prie jų prisideda savanoriai, atkeliaujantys į Šri Lanką padėti visai įmanomais būdais – namų atstatymų, našlaičių rūpinimusi ir mokymu bei senelių priežiūra bei materialine pagalba.
Phuket, Tailandas
Didžiausią Tailando salą Phuket 2004-aisiais gruodžio 26 dieną sukrėtė 9 balų stiprumo žemės drebėjimas. Jis sukėlė Andamano bangą, smogusią į Andamano jūros krantus, Indijos vandenyno pakrantėje. Viešbučiai tuo metu buvo pilni turistų, leidžiančių Kalėdų atostogas ir visiškai nesitikinčių tokios katastrofos.
„Scanpix“ nuotr./Phuket po cunamio ir praėjus metams |
Tsunamiui priartėjus prie pakrančių, žmonių būriai bėgo ieškodami aukštesnių vietų, kuriose galėtų išsigelbėti. Gatvėse gulėjo išvartytos transporto priemonės, elektros laidai kabojo sutrūkinėję, žvejų valtys lyg didžiulės žuvys gulėjo išmestos į krantą paplūdimiuose, apsemtose gatvėse ir pastatuose skraidžiojo nuolaužos. Per dvi valandas iš ramaus Phuket kurorto sala virto chaosu.
Tačiau nelaimės padariniai buvo greitai atstatyti. „Katastrofų turistams“, besitikintiems saloje pamatyti slogius cunamio padarinius, tenka nusivilti – gyvenimas saloje grįžo į senas vėžias, cunamio lyg nebūta.
Niutokas, Aliaska
Vietos gyventojai Yup'ik eskimai yra priversti trauktis iš savo žemių – pakrantės kaimelio Niutoko. To priežastis – potvyniai ir erozija, po truputį pasiglemžiantys žemę. Šią problemą sukelia temperatūros šilimas ir ledo bei užšalusio viršutinio žemės sluoksnio tirpimas. 340 kaimelio gyventojų bus perkeliami į už 15 kilometrų esantį miestelį. O į Niutoką užsuks tik „katastrofų turistai“.
Grenlandija
„Katastrofų turizmo“ banga neaplenkia ir Grenlandijos. Atvykus čia galima nukeliauti ant Ilulissat ledo fiordo ir stebėti ledyno tirpimą. Taip pat galite nuvykti ant 7,5 m aukščio ledo sienos Kangerlussuag. Jeigu ji ištirptų, pasaulio vandenyno lygis pakiltų daugiau nei 7 metrus.
Tiesa, padidėjęs oro eismas Grenlandijos padangėje dar labiau prisideda prie globalinio atšilimo...
AFP/„Scanpix“ nuotr./Grenlandija |
Darvinas, Australija
1974 metais, Darvinas buvo nusiaubtas ciklono Tracy. Virš 70 žmonių žuvo, o miestą reikėjo atstatyti iš pagrindų. Dabar ciklono padarinių mieste nepamatysite, tačiau Šiaurinės Teritorijos Muziejuje ir Meno galerijoje yra verta dėmesio ciklono Tracy ekspozicija. Viena iš jos dalių – tamsus kambarys, kuriame galėsite patirti, tai ką ciklono metu patyrė žmonės. Kambaryje yra similuojamos įvykio aplinkybės, kurios buvo atkurtos remiantis radijo pranešimais įvykio metu.
Bus tęsinys.
Pirmą dalį galite skaityti čia.