Alberobello itališkai reiškia „gražus medis“. Bet šis miestelis, esantis valanda kelio nuo daugiau skraidantiems lietuviams žinomo Bario, pilnas ne medžių, o unikalios architektūros statinių – trulių (ital. trulli).
Maždaug 1500 tradicinių Apulijos gyvenamųjų namų UNESCO yra įtraukusi į Pasaulio paveldo sąrašą. Būtent todėl Alberobelas yra bene geriausiai žinomas iš visų Itrijos slėnio miestelių, savotiška trulių sostinė – jame maža kitokių pastatų. Nors jų pilna ir visur aplink – pakely tarp medžių dažnai baltuoja formos nameliukai su kūgio formos stogais (kartais net ne vienu – kūgių gali būti iki 10).
Pasakojama, kad dar XVI amžiuje truliai atsirado iš vietos žmonių šykštumo. Viduramžiais mokesčius Neapolio karalius rinkdavo už pastatus, kuriuos skaičiuodavo jo pasiuntiniai. Išgirdę apie laukiantį nemielo pareigūno vizitą, žmonės iš sienos ištraukdavo vieną akmenį ir namas akimirksniu subyrėdavo. Nėra pastato – nereikia mokėti. Vos svečias išvykdavo, patyrę meistrai namą sumūrydavo iš naujo.
Vienaaukščius trulius italai statydavo iš grubiai apdirbtų kalkakmenio gabalų, kurių prisirinkdavo aplinkiniuose laukuose. Juos kraudavo tiesiai ant uolėtos žemės be jokio skiedinio, o tokia senovinė technika statinius išlaikė stabilius iki šių dienų. Storas baltas sienas, kurios žiemą sulaiko šilumą, o vasarą – vėsą, reikia nuolat nuplauti, tad per ilgą laiką jos tapo visiškai glotnios.
Ta pati technika naudojama ir tvoroms. Teko pačiai matyti pakely dirbančius vyrus – pravažiuoti trukdžiusi nelabai išvaizdžių akmenų krūva po kelių dienų sulipo į mūrą. Reikia pasakyti, gana tvirtą.
Kad ir kaip neįtikėtinai atrodytų, namukuose tebegyvena žmonės, yra įrengti viešbučiai, restoranai ir begalė suvenyrų parduotuvių. Nieko keisto – Alberobelas pritraukia minias turistų net iš Japonijos. Už simbolinį mokestį kai kuriose parduotuvėlėse galima paskanauti vietos sūrio, dešros, sausainių ar grapos.