Klimatas Jakutijoje ryškiai kontinentinis, atšiaurus, nes beveik 40% Jakutijos yra už poliarinio rato. Regionas įeina į 3 klimato juostas: arktinę, subarktinę ir vidutinių platumų. Vidutinė sausio mėnesio temperatūra svyruoja nuo -28 °C (pakrantėje) iki -50 °C (kalnuose), o Oimiakono rajone yra šalčiausia šiaurės pusrutulio vieta, kur 1926 m. užfiksuota -72,2 °C temperatūra. Liepos mėnesio temperatūros nuo 2 °C (pakrantėje, salose) iki 19 °C (centrinėje dalyje).
 |
| Wikimedia.org nuotr./Jakutija - šalčiausia pasaulio vieta, kerinti savo grožiu |
Rusijos Rytuose, Sibire gyvenantys žmonės pasakoja legendą, jog Dievas, kurdamas Žemę, skraidė apie ją ir sėjo visokiausius turtus. Kad visiems būtų po lygiai. Bet skrisdamas virš vienos vietos įpuolė į baisų šaltį, jog suledėjo ir išpylė viską, ką tik turėjo. Dievas galiausiai nuskrido, o turtai taip ir liko gulėti žemėje. Bėda tik ta, kad net Dievą sustingdęs šaltis iš ten taip ir nepasitraukė… Ta vieta Jakutija – šalčiausias, tačiau gamtiniais ištekliais gausiai apdovanotas Rusijos regionas.
 |
| Wikimedia.org nuotr./Jakutija - šalčiausia pasaulio vieta, kerinti savo grožiu |
Būtent ten yra įsikūręs ir šalčiausiu pasaulio miestu tituluojamas Jakutskas. Žiemą čia niekas nenešioja akinių metaliniais rėmeliais, nes jie paprasčiausiai prišąla prie veido.
Be to, Jakutsko gyventojams juokingi ir kvaili atrodo vakariečių gyvūnų mylėtojų protestai prieš kailių dėvėjimą. Ir tai visiškai suprantama – be šiltų kailinių, kailinių kepurių ir pirštinių žiemą čia išgyventi tiesiog neįmanoma.
 |
| Wikimedia.org nuotr./Jakutija - šalčiausia pasaulio vieta, kerinti savo grožiu |
Žiema Jakutijoje trunka ne taip jau trumpai – maždaug apie šešis mėnesius. Sniegas dažniausiai iškrinta spalio pradžioje, ir išsilaiko iki gegužės. Įspūdingom pusnimis kraštas pasigirti gal ir negali, užtat nuo šalčio traška braška ne tik tvoros. Minus 40-45 laipsniai žiemą – visiškai normali ir įprastinė temperatūra. Gruodžio pabaigoje ir sausį termometrų stulpeliai nusileidžia ir žemiau 50 laipsnių žymos:
 |
| Wikimedia.org nuotr./Jakutija - šalčiausia pasaulio vieta, kerinti savo grožiu |
Štai vienas lietuvių tinklaraštininkas „Dionizo kelionės“, pabuvojęs Jakutijoje pasakoja, jog jakutės labai gražios, jam gal ir gražiausios moterys Žemėje - lieknos, tamsiais plaukais, rusva oda, trapiu veidu, siauromis rudomis akimis. Seniau jakutai gyveno šeimomis, kiekviena jų turėdavo po savo alasą. Tai viduryje miškų esanti pieva, kurios viduryje teliuškuoja didesnis, ar mažesnis ežeras. Ten kilimais auga sumišusios geltonos, mėlynos, ar baltos gėlės. Yra daug uodų. Seniau Naujieji metai jakutams prasidėdavo birželio 21-22 naktį, kai susibūrę žmonės švęsdavo Vasaros pasitikimo šventę. Jakutai nerenka ir nevalgo grybų. Šulinių čia taip pat nėra, žiemos metu apsirūpinama ledu is ežero visai vasarai, kuris sudedamas į rūsį. Daugiau apie kelionę po Jakutiją galima pasiskaityti čia.
 |
| Wikimedia.org nuotr./Jakutija - šalčiausia pasaulio vieta, kerinti savo grožiu |
Jakutai į šį regioną atsikraustė XIII a. iš Centrinės Azijos. Pati jakutų tauta kildinama ir iš tiurkų, ir iš mongolų. Jie nukariavo vietines medžiotojų gentis ir kraštą pavadino Sacha – pagal istorinę Persijos sritį. O rusai čia pasirodė tik XVII a. pradžioje. Jakutiją XIX amžiuje intensyviai tyrinėjo lietuvių kilmės geografas Jonas Čerskis, kurio vardu yra pavadintas kalnagūbris ir gyvenvietė.
 |
| Wikimedia.org nuotr./Jakutija - šalčiausia pasaulio vieta, kerinti savo grožiu |
Be kita ko, Rusijos imperijos laikais Jakutija tapo tremties, katorgos vieta. 1941-1954 metais daug lietuvių buvo ištremta į įvairias Jakutijos vietoves arba įkalinta ten įkurtuose lageriuose. Jakutske buvo siūloma pastatyti paminklą lietuvių kalinių ir tremtinių atminimui, bet tuo metu nebuvo gautas Rusijos valdžios pritarimas. 2006 metų spalio 10 dieną šis paminklas atidengtas Vilniuje, Aukų gatvėje prie buvusių KGB rūmų. Paminklo autoriai – skulptorius Jonas Jagėla ir architektas Algis Vyšniūnas. Steloje tremtinių atminimas pagerbtas keturiomis (lietuvių, anglų, rusų ir jakutų) kalbomis.
