Pirma nakties, stoviu Kenijos mieste Eldorete, laukiu savo autobuso į Ugandos sostinę Kampalą. Gatvės valkatos aplinkui autobuso stotelę kūrena laužus, po truputį renkasi užsimiegoję žmonės. Virš galvos ryškus žvaigždžių skliautas, iš burnos išpučiu garą. Aukštai Kenijos kalnuose naktį šalta. Čia prasideda mano 5000 km kelionė per Rytų Afriką. Ryt ryte jau būsiu Ugandoje.
Pilve renkasi skruzdės, vėl tas pamirštas nežinomybės jausmas, kai bandai įsivaizduoti, kur išlipsi Kampaloje, kur eisi toliau, kur nakvosi, ką valgysi... Kol kas vartau kelionių gidus, laukiu autobuso, kelionių dienoraštyje žymiuosi praktinius dalykus apie Rytų Afrikos šalis.
Uganda – tūkstančiai kvadratinių kilometrų bananmedžių
Gyvendamas Kenijoje apie kaimyninę Ugandą prisiklausiau daug įvairių dalykų. Pirmiausiai, tai ekonomiškai skurdesnė už Keniją, mažiau keliautojų ir turistų dėmesio sulaukianti valstybė. Ir „jie“ labai mėgsta bananus. Matoke – tai kasdienis Ugandos žmonių maistas ir pragyvenimo šaltinis. Žalių bananų, plantanų plantacijos padengusios vos ne visą šalį. Salstelėjusias bulves primenanti košė arba aliejuje virti bananai valgomi su viskuo ir visur.
Oficialūs skaičiai tik patvirtina Kenijos žmonių kalbas – Uganda viena skurdžiausių pasaulio valstybių. Čia vis dar trečdalis gyventojų pragyvena už vieną dolerį per dieną. Daugiau nei 80 proc. Ugandos piliečių gyvena kaime, verčiasi žemės ūkiu ir vos suduria galą su galu. O ir žmonių skaičius šioje valstybėje keičiasi neįtikėtinai greitai. Prieš pusę amžiaus Ugandoje tebuvo apie 5 mln. žmonių, dabar jų – 35 mln!
Vidutinis Ugandos gyventojo amžius – 15 metų. Nenuostabu, kad daugelis vaikų nebaigia mokyklos, nuo mažumės dirba laukuose ir greitai kuria šeimas. Nevaldomas demografinis sprogimas – puiki terpė plisti ŽIV infekcijai ir kitoms ligoms. Nors Uganda ir laikoma viena sėkmingiausiai su ŽIV infekcijos plitimu kovojančių šalių, tačiau čia vis dar 7,2 proc. žmonių nešioja šį virusą.
Dėl nuolat žemę skalaujančių tropinių lietų Uganda galėtų būti žemės ūkio rojaus šalis, tačiau kol kas pagrindiniai eksporto produktai – kava ir arbata, kažkada atvežta ir pradėta auginti britų. Viktorijos ežeras ir Nilo ištakos taip pat suteikia Ugandos žmonėms nemažai pajamų iš žvejybos.
Ši Rytų Afrikos valstybė – tai kalvotų džiunglių kraštas. Endeminių rūšių pilni miškai dar vis išliko namai ir goriloms, šimpanzėms bei kitiems primatams. Nors daugeliui safariai asocijuojasi su Kenija bei Tanzanija, tačiau ir Ugandoje galima atrasti bekraščių savanų su drambliais, buivolais, antilopėmis ir liūtais. Čia stūkso vieni didžiausių Rytų Afrikos kalnų.
Pilietinių karų ir nesutarimų ilgus metus alinta Uganda po truputį atsitiesia ir žengia demokratijos keliu, visgi 2013 metų pabaigoje aplink šią valstybę įsiplieskė daugybė ginkluotų konfliktų Kongo DR ir Pietų Sudane. Tūkstančiai pabėgėlių iš karo zonų plūsta į Ugandos žemes, todėl pasienyje nuolat galima išvysti automatais ginkluotų Ugandos armijos karių.
Taigi iš oficialių duomenų ir pasakojimų panašu, kad stereotipinis, taip dažnai Lietuvoje vartojamas negatyvus „bananų respublikos“ palyginimas būtent ir atkeliavo nuo Nilo ištakų.
Sėdu į šį naktinį autobusą, vežantį link Kampalos, susimoku 50 dolerių už vizą Kenijos ir Ugandos pasienyje, kad pažiūrėčiau, kaip yra iš tiesų. Statistika bei oficialūs skaičiai – viena, realybė dažniausiai visai kitokia.
Pirmas įspūdis ryte pažvelgus pro autobuso langą – žalia. Taip žalia, kad burnoje susikaupė saldus bananų ir cukranendrių skonis. Nuojauta kužda, kad nuotykių šioje žemėje netrūks.
(Laukite tęsinio...)
