Kelionės aplink Viktorijos ežerą pasakojimų pradžią rasite čia.
Kartu su bendrakeleive Asta žengiame į vietinę užeigėlę atsigerti mango sulčių ir užkąsti čiapati blynų. Tuščioje užeigoje su plastikinėmis staltiesėmis ant stalų ir geležinėmis kėdėmis mus pasitinka padavėja. Nepasisveikina, tik išraiškingai kilsteli vieną antakį bei pastumia šimtus kartų matytą meniu (visoje Rytų Afrikoje jie panašūs – laminuoti standartiniai valgiaraščiai, tačiau nieko, ką bepasirinktum iš jų, vis tiek negausi).
„Turite šviežių mango sulčių?“ – klausiu rodydamas į meniu. Padavėja ne linkteli, o kresteli galvą aukštyn ir dar išraiškingiau pakelia antakį. Suprask, yra. „O pasiflorų sulčių turite?“ – perklausiu dėl savo mėgstamiausio gėrimo Afrikoje. „Ėėėė!“ – pritariamai išleidžia pirmą garsą padavėja. „Tai man pasiflorų, bendrakeleivei – mango“, – užsakau ir stebiu, kaip lėtai padavėja pasisuka, šlepsėdama pereina per patalpą, atžagaria ranka nugriebia plastmasinį kaušą, atidaro didžiulį šaldytuvą, pasemia iš kibiro sulčių, pateliuskuoja ir perpila į stiklinį bokalą. Be mūsų, keliauninkų, patalpoje dar viena padavėja – ji stebi viską pasyviu žvilgsniu iš už pustuščio prekystalio su keliomis spurgomis.
Sugrįžusi prie mūsų staliuko aptarnaujanti moteriškė stumteli keistos spalvos balkšvas mango sultis Astai ir tuščiu žvilgsniu žvelgia į mane. „O pasiflorų sultys?“ – klausiam. „Taip, mes jų neturim“, – teigiamai atsako ugandietė. Gūžteliu pečiais ir gurkšteliu iš stiklinio bokalo mango – gal tiks ir tos. Vis dėlto su vandeniu sumaišytos ir šampanizuotai parūgusios sultys taip ir užstringa tarp žandų. Vos nuryju. Galiausiai atsisakom ir šių.
Padavėjos susižvalgo, kažką tarpusavyje pasišnibžda ir šaltais akmeniniais veidais rodo iškėlusios šviežius mango vaisius. Išspausti žada naujų sulčių... Mes pamojuojam ir atsisveikiname. Apie tai, kad dar norėjom ir pavalgyti, jau ir užmiršom.
Išėjęs iš kavinės jautiesi tarsi pabuvęs kitoje planetoje, kur bandei užmegzti ryšį su vietiniais gyventojais, o jie tau irgi bandė kažką pasakyti, bet visa informacija praplaukė kažkur pro šoną. Lyg ir ta pačia anglų kalba bendraujam, lyg ir tie patys žmonės, tačiau pirmą kartą gyvenime taip akivaizdžiai atsitrenkiau į kultūrinę ir mentaliteto sieną. Ir šita kavinė tik įsimintiniausias pavyzdys, tačiau skrodžiant Ugandą bendravimas su vietos žmonėmis visur ir prasidėdavo išraiškingu antakio pakėlimu, o pasibaigdavo jaustuku „ėėėėė“.
Gyvenau Kenijoje vos ne visus metus ir buvau pripratęs prie nuolatinio vėlavimo, lėto laiko, neatsakingumo ir noro visur iš visko pasipelnyti, tačiau Ugandos žmonės perkėlė lėtumo sąvoką į kitą lygį. Lėtas žingsnis gatvėje, atžagarumas ir atmestinumas darant bet kokį darbą, mažai ekspresijų ir emocijų bendraujant – visas (ypač kaimo žmonių) gyvenimas Ugandoje atrodo apatiškas ir praradęs prasmę.
Tarsi visos Ugandos žmonių simbolis – kiekvienoje laisvesnėje vietoje augantys bananmedžiai. Derlingoje, drėgnoje, šiltoje Ugandos žemėje augantys bananai nereikalauja jokios didelės priežiūros. Atėjus laikui užtenka nukirsti kekę ir nuvežti į turgų. Iš žalių, bulves primenančių bananų, ugandiečiai gamina – matoke – prėską, lipnią bulvių košę primenantį patiekalą.
Todėl ir turistų Ugandoje sunku pamatyti. Jei koks vienas kitas nuotykių ieškotojas pasirodo horizonte, tai dažniausiai būna vienišas keliautojas su maža kuprine ant pečių, traukiantis per visa Afrikos žemyną į gyvenimo kelionę, ar savanoris, padedantis kaimelio vaikams.
Tiesa, yra kita grupė baltųjų, atvykstančių pažiūrėti gorilų bei šimpanzių. Gorilų stebėjimo dienos turai kainuoja nuo 300 iki 600 dolerių (700–1500 litų). Kas moka tokias sumas už didžiausios pasaulio beždžionės žvilgsnį, tas ramiai leidžia pinigus privačiam transportui, prabangiems viešbučiams, kurių Ugandoje ne tiek jau ir daug, o ir tie patys dažnai Viktorijos ežero pakrantėje stovi pustuščiai ir tylūs.
Turistų nesimato ir dėl karinių konfliktų, kurie jau senokai pasibaigė pačioje Ugandoje, tačiau įsiplieskė visur pasienyje. Kongo DR, Pietų Sudanas paniro į smurto liūną, religinius ir etninius neramumus, kurie į Ugandą atgynė daugybę pabėgėlių. Nors man keliaujant per šalį, net nebuvo galima įtarti, jog už 30 km Konge ir tolėliau Pietų Sudane vyksta kruvini konfliktai.
Visa aukštai kalnuose įsikūrusi šalis aptraukta debesų miglos, ramiai ir lėtai augino bananus ir kaupė lietaus vandenį Viktorijos ežerui, Nilo ištakoms. Net ir drambliai Ugandos pakelėse panašesni ne į grėsmingus savanų galiūnus, o į ramiai ausimis lapsinčius geranoriškus ir tingius krūmus.
Rodos, šioje šalyje, jei dar labiau atpalaiduosi savo įtampos, skubėjimo ir europietiško gyvenimo varžtus, paskęsi kaip tas darbininkas bekraštėje arbatos plantacijoje ar gorila baltoje nieko neveikimo migloje. Kaip tik tada, kai jau pradėjau taip jaustis, kelias per džiungles pamėtėjo naujų nuotykių ir smagių žmonių, parodančių ir kitokią Ugandos pusę.
(Laukite tęsinio...)
