Visa Kuprinėtojų kelionė iš Australijos vakarų į rytus šiame video reportaže.
Į Melburną iš pradžių įvažiavom kiek su nerimu. Tiesiai iš gamtos pakliūname į didmiestį. Žmonių gausa ir šaltumas gali kiek išgąsdinti. Tačiau tai visai jaukus miestas gyventi. Gražiai sutvarkytos upės Jaros pakrantės, grupelė dangoraižių, gausūs parkai ir nenustygstantis kultūrinis gyvenimas. CBD (Central Business District) – Centrinis verslo rajonas – kiek statiškas ir nuobodokas, tvarkingais lopais išraižytas, ir kur ne kur slepiantis karalienės Viktorijos laikų architektūros likučius. Nepastebim, kaip laikrodis čia bebūnant stukteli pusantro mėnesio.
 |
| Karolio ir Evelinos nuotr./ Sakoma žmonės atvažiuoja į Melburną iš viso pasaulio vien dėl grafiti meno |
Australijos lietuviai
Po mūsų tranzavimo po Australijos dykynes ir paplūdimius, netikėtai atsiduriame visiškoje Australijos lietuvių globoje. Jie teikia mums progos gerai pasirengti kitam kelionės etapui.
Lietuvių klubo susitikimai vyksta lietuviams priklausiančiam pastate su užrašu „Lithuanian club“ (lietuvių klubas). Jie kas sekmadienį suguža čia suvalgyti lietuviško patiekalo – bulvių plokštainio ar balandėlių, apšnekėti prabėgusios savaitės. Kai kurie jų lietuviškai nebekalba, ar kalba sunkiai. Kiti pavyzdingai išlaikę senovinę ir labai mielai skambančią mūsų kalbą. Kai kuriems jaunesniesiems, nepaspaustiems tėvų, kur kas sunkiau sudėlioti sakinį. Kai kurie tiesiog tarpusavyje šneka angliškai.
 |
| Karolio ir Evelinos nuotr./4..3..2..1..Ooop |
Visi jų turi istorijas. Daugelis atvykę panašiu metu, bėgę nuo Sibiro glūdumų. Galėtumėm ilgai klausyti visų jų pasakojimų apie laivus, darbus čia atvykus ir netokią saldžią jų dalią tada. Tik tiek, kad ji buvo saugi ir soti. Vis tik dauguma jų ant šilto patalo neužsnūdo. Jie darydavo „vajus“, kad tik surinktų pinigų Lietuvai ir išsiųstų jų stokojantiems, protestuodavo, kai kuri nors valstybė paskelbdavo okupaciją esant teisėta. Dažnai ir patys australai važiuodavo įteikti aukų, kad jie nueitų į teisingas rankas. Liūdnesnių atvejų vis tiek pasitaikydavo tėvynėj, mat nelemtas godumas nedavė ramybės kai kuriems valdininkams.
 |
| Karolio ir Evelinos nuotr./Lina |
Lina, dar pažįstama nuo Niukastlio laikų, tapo mūsų angelu sargu ir ryšių užmezgėja. Milda su australu Andriumi pakviečia nakvynės pas save ir mes prikaupę juoko atsargų, jų draugijoje džiaugiamės gerą savaitėlę. Netgi ragaujame bulvių plokštainio su kengūros mėsa bei dalijamės kelionių patirtimis, mat jie tikri kelionių liūtai.
 |
| Karolio ir Evelinos nuotr./Lina, Evelina, Karolis, Milda, Andrew. And Lithuanian beer. |
Tada estafetę perima Dana Binkis, Australijos lietuvė, ne tik atvėrusi savo namų duris, bet ir ne vieną vakarą ruošusi mums vakarienę ar aprodžiusi Melburno vieną kitą netikėtą vietelę. Sidnėjuje mus labai maloniai priglaudžia Rita Baltušytė Ormsby, dirbusi „Amerikos balse“ ir dar dabar aktyviai sudarinėjanti knygas.
 |
| Karolio ir Evelinos nuotr./Melburne padarėme tris prezentacijas apie mūsų kelionę. Buvo begalo smagu pasidalinti savo įspūdžiais ir idėjomis. Ketiname tai ir toliau tęsti |
Galiausiai surengiame „Gyvenimo kelionės aplink pasaulį“ pasakojimo popietę. Visi klausosi smalsiai, o po to mielai paremia mūsų tolesnius nuotykius Amerikoje. Su jais dar prieš kelias savaites valstybingumo dienos proga traukėme Lietuvos himną, ir iš kito pasaulio krašto jautėme pulsą su visais pasaulio lietuviais.
Didysis Vandenyno kelias (Great Ocean Road)
 |
| Karolio ir Evelinos nuotr./Su mūsų draugais Australijos lietuviais |
Prisijungėm prie Melburno lietuvių klubo šokių grupės, važiavusios prie Didžiojo Vandenyno kelio. Ir mes nutarėm traukti drauge, bet miegoti palapinėje tiesiog prie vandens. Daugiasluoksnės įvairiaspalvės stačios uolos, ir kelelis auštyn žemyn vedantis veik neatsiplešiant nuo smaragdinio vandens.
Pirmą kartą miegojome kempinge. Nemokamas, ir čia tokių aplink nemažai. „Blanket bay“ arba Antklodės krantas. Šalia okeanas, prie kurio naktį einam žiūrėt kylančio mėnulio, o ryte – kylančios saulės. Maistą paliekame maišeliuose ant stalo, ir pusės jo iš ryto neberandame. Matyt mažiosios kengūros (wallabies) naktį svečiavosi ir pasidalino maistą su nesusipratusiais turistais.
Ryte, kol vanduo dar neužliejo uolingo dugno, einam pasivaikščioti. Mikroskopinio dydžio margos kriauklės, nebegyvas krabas, ir iš koto verčiantis saulėtekis.
Dieną jungiamės su visais jaunaisiais lietuviais, kurių kai kurių lietuvių kalba yra stebėtinai švari ir taisyklinga. Labai jau norėjosi pamatyti Dvyliką Apaštalų, mat šis, girdėjome, vienas iš gamtinių stebuklų.
 |
| Karolio ir Evelinos nuotr./12 Apaštalų – be galo turistiška vieta. Tikriausiai atpratome nuo tokių populiarių vietų, nes įspūdžio didelio nepaliko. |
Didinga vieta su iš vandens išstypusiomis uolų liekanomis. Tačiau visas tas turistinis šurmulys – nesvarbu žiema ar vasara – perpus sumažina įspūdį, mat norisi kuo greičiau trauktis nuo blyksinčių foto aparatų ir šėliojančių žmonių, kuriems nesvarbu, ar ten būtų uolos, dinozauras, ar penkių centų moneta. Svarbiausia, kad bus galima „užsidėti varnelę“ ir pasididžiuoti „aš ten buvau“. Net pyktelėjom, kai ramiai stebint laiko ir sūraus galingo vandens alinanamas uolas, kas metus netenkančias bent 2 centimetrų, pradėjo stumdyti turistai. Mat, „kaip čia dabar jūs tiesiog stovite ir stebite. Čia tik reikia ateiti, nusifotografuoti ir traukti tolyn“. Tokios nerašytos turistinės taisyklės mus išvestų iš proto.
Kur kas didesnį įspūdį mums palieka Grotto – uolėta arka ir jaukus uždaras kiek vandens pripildytas užkaboris. Jis nuošalus, ir tik vienas kitas čia atklysta. Tokios vietos palieka kur kas jaukesnį jausmą.
 |
| Karolio ir Evelinos nuotr./Paukščių takas yra tik dalis to grožio kurį dažnai mums tenka patirti miegant po atviru dangumi. |
Sidnėjus
Į Sidnėjų atkeliavom per kelias dienas. Žmonės pasitaikė įvairūs, ir kaip visada įdomūs. Štai vienas nusivežė mus į savo fabriką ar parodė vietinio sukilėlio Ned Kelly vietą, kurioje buvo peršautas 6 kulkomis, ir išgydytas tam, kad po to būtų pakartas. Bet labiausiai mums įstrigo kitas ekipažas.
Vienas keleivis nuo pat pradžių buvo labai susidomėjęs mūsų kelionėmis, o kai mes pradėjome klausinėti apie jo gyvenimą, jis labai atvirai pradėjo dalintis apie jo nelabą praeitį. „Koks įspūdingiausias dalykas, kokį esi daręs?“, – paklausėm mums jau įprasto klausimo. „Pagrobiau žmogų ir kankinau jį 12 valandų, tada jam sulaužiau pirštą ir paleidau“. Istorija nuskambėjo kaip nevykęs pokštas, deja už šį pokštą jam teko praleisti 7 gyvenimo metus kalėjime. Kuriame jis užbaigė... universitetą psichologijos srityje. Jis papasakojo, ir apie stiprias gaujas, kurioms priklauso kaliniai. „Niekada nieko nesiskolinsi iš juodųjų (suprask, aborigenų), nes jie priklauso kitai rasei“. Rasizmas tarp esamų ar buvusių kalinių viduramžių lygio. Pačio pasakotojo motina – aborigenė, bet niekada to nepripažintų. Ak, tos netikėtos gyvenimo istorijos.
Sidnėjaus ir Melburno nuolatinė kova primena Vilniaus ir Kauno kovą. Viename žmonės labiau elegantiški, kitame atsipalaidavę, bet štai ten daugiau turistų, mat jie turi įspūdingąjį tiltą ir buriuotus Operos rūmus, iš kurių tikriausiai kiekvienas vaikas atpažintų, jog tai – Sidnėjus. Turistų čia tikrai nemažai, bet drąsiai galima rasti savo vietelę prie vandens ar parkuose. Įspūdingas miestas. Ir jau įsivėlėm į tą pačią dilemą „kuris mums labiau patinka“, nes palikom Melburną su šiltais jausmais.
 |
| Karolio ir Evelinos nuotr./Vieno lietuvio sodyboje miške susikūrėme milžinišką laužą |
Paskutinės valandos saulėtoje žieminėje Australijoje. Keliam sparnus akimirkai į Havajus, o toliau į Aliaską, ir žemyn. Naujas etapas prasideda!!!
Daugiau mūsų istorijų ir patarimų galite rasti www.itervitae.me.
