Sankryža kaip iš kokio filmo – vieniša ir visų užmiršta. Per kelią peršokavo kengūra. Įsirengėme patogiai, nes jautėm, kad gali tekti užsibūti. Tikėkimės, ne per ilgai, nes maisto turime tik pusdieniui, na ištemptumėme ir dieną. Mašinų nė kvapo. Pasigrožėjome aplinka kokią valandą. Pameditavome. Antrą kartą papusryčiavome. Paskaitėme knygas. Pasimankštinome. Išgėrėme ryte užsiplikytos kavos. Pasigrožėjome gamta. Susiuvome įplyšusias kuprines ar pirštines. Pasigrožėjome gamta. Vėl paskaitėme knygas. Pasišnekėjome. Mašinų pirmąją valandą nepasirodė.
Antrąją valandą buvo keliomis daugiau, tačiau visos jos pralėkė, matyt, nė nenutuokdamos, kad tos dvi būtybės, stovinčios šalikelėje, yra ne kengūros. Jau kaukštelėjus šeštai mūsų laukimo valandai it per sapną lėtai mūsų link judėjo taip vadinamas kelių traukinys – ilgas nerangus monstriškas sunkvežimis (autostopo vilkai mums sakė jų nė neverta stabdyti). Mat jų stabdymo trajektorija anot vieno vairuotojo – apie kilometrą. O šis mūsų nuostabai pats jau lėtai čiuožė pakelės dulkėmis. Sustojo vos per pusmetrį nuo kuprinių ir mūsų nustebusių veidų. Įšokom nelaukę.
 |
| Evelinos ir Karolio nuotr./Po ilgo laukimo, du sykius mus pravažiavęs fūristas pasigailėjo ir nusprendė pavežėti iki artimiausio miestelio |
Linksmo būdo tasmanas jaukiai šyptelėjo ir mūsų desperaciją puikiai suprato. Mus tą dieną jau jis matė kelis kartus ir nutarė apsisukti, kad visų užmirštus nelaimėlius galėtų paimti pats.
Esperanza
 |
| Evelinos ir Karolio nuotr./Esperanc |
Sėdėjome ant suoliuko ir kirtome jogurtą. Tai tampa mūsų kasdieniu ritualu. Mango jogurtas su avižiniais sausainiais. Šalia biblioteka, į kurią ketinome užsukti susimedžioti nemokamo interneto. Deja. Šansų nėra – viskas mokama. Todėl valgome jogurtą.
 |
| Evelinos ir Karolio nuotr./Australiško vyno degustavimas pas škotę moterį |
Moteris atrišo savo šunį ir žvilgtelėjo į mus. Nusišypsojo. „Iš kur keliaujate?“. Iš Lietuvos. „O, aš turiu įsivaikinusį latvį“. Net žagtelėjom, o ši suskubo mums paaiškinti šiuos giminystės ryšius: „Na, antrame gyvenime (virtualus portalas). Negaliu jūsų priimti name, nes prižiūriu svetimus namus, tačiau turiu jaukų karavaną. Tad jei norite, galiu pakviesti į jį“. Tą vakarą nakvojome nebe palapinėje, o nuo lietaus mus saugojo tvirtas stogas. Šiltas dušas. Ir vakarienė.
 |
| Evelinos ir Karolio nuotr./Team L |
Ryte Šeryl paruošė pusryčius, ir netrukus mes su jos kurčia padykusia kalyte nudardėjome pakrante apžiūrėti smaragdinių paplūdimių. Jie tušti ir laukiniai, ir atrodė, kad priklauso tik mums, kad niekas kitas čia nesilanko, ir net nežino, kad gali tokie egzistuoti. Ji kaskart rodė vis įmantresnį ir gražesnį, jūros vandens mėlis vis gilėjo, o smėlis vis labiau balo. Kol galiausiai atsidūrėme Keip le Grand (Cape Le Grande) nacionaliniame parke. Čia neištvėrę šokom į šaltas žalsvai mėlynas bangas. Šeryl irgi įbrido, bet tik šaukė mums pavymui „atsargiai, žiūrėkit, ar nėra ryklių“, ar „ak, neperšalkit!“. Ji taip norėjo, kad mes pamatytumėme ant smėlio sukritusias kengūras, bet šios tik šokinėjo šen bei ten per pusdykumes.
 |
| Evelinos ir Karolio nuotr./Žvejo pagautas kalmaras |
Šeryl papasakotos gyvenimo dramos suartino mus. Jau kitą rytą, kai ruošėmės keliauti tolyn, ji iš sandėliuko pradėjo traukti produktus. „Važiuosite per dykumą, o ten maistas brangus. Ir dar... aš šiandien jaučiu, kad norėčiau jus pavežti iki Norsmano“. „Iki ten bent 200 kilometrų“, – susirūpinom, tačiau moteris užsispyrusiai linktelėjo galvą, ir mes supratom, kad jai tai padaryti yra svarbu. Iki paskutiniųjų minučių dalijomės savo gyvenimo istorijomis, ir, regis, jautėmės kaip seniai pažįstami draugai. Paleidus mus ir atlikus visus sunkius atsisveikinimo ritualus, ji dar pabandė sutranzuoti kelis sunkvežimius.
Nularboro plynė
„Nul arbor“ – nulis medžių (lot.) vertimas gali bent kažkiek nupiešti geografinę tos plynės išvaizdą. Tai dykuma, kuria važiuosim bent pusantro tūkstančių kilometrų, todėl gerai turėti pakankamai maisto ir gėrimų. Girdėjom, kad vanduo ten aukso kainos. Norsemanas sekmadienį liko uždarinėtomis palangėmis, tad paskutinės kiek pigesnės parduotuvės buvo nebe mūsų nosiai. Kolonėlės parduotuvėlėj labiau apsimokėjo nusipirkti didelį plastmasinį butelį pieno, ir vėliau prisipilti jį vandens, nei pirkti vandenį. Iki kitos didesnės parduotuvės teks palūkėt, kaip maždaug dukart nuo Kauno iki Maskvos.
 |
| Evelinos ir Karolio nuotr./Kitas posukis už 1172km. Sako ilgiausias tiesiausias kelias pasaulyje |
Susėdom ant kelio, vedančio į tą bemedienę dykūmą. Na, bent kažkuriam laikui išteklių turėtų užtekti. Be to, čia dar visai gera dislokacija, netoliese vis tik [vis dar] yra vaiduokliškas miestelis. Kai prie mūsų pristojo džipas, žagtelėjom. Tokį monstrą vadinti „tik džipu“ stačiai įžeidimas. Tai kiek sumažinta sunkvežimio versija. Kaip vairuotojas kukliai pristatė, kad tokios mašinos yra „ant ribos“ prie neleistinų gabaritų. Klestelėjom į laivo-lėktuvo-kelių traukinio hibrido kailinį saloną, ir nuplaukėm tolyn į dykumą. Važiuosime su dviem broliais pokštininkais kelias dienas apie porą tūkstančių kilometrų.
 |
| Evelinos ir Karolio nuotr./Nullarbor plynė – didelė ilga dykuma |
Įjungtas „kruizo“ režimas ir mes plaukiame dykuma. Kelias tiesus it afrikietiškas stuburas, ir mes pradedame spėlioti, kiek gi galėtų būti kilometrų iki tos ar kitos kalvos. Medžių aukštis pamažu nyko, ir galiausiai krūmai sumažėjo iki juokingo minimumo. Kol galiausiai visai prapuolė. Bet va ten, ne taip jau toli nuo dykumos kelio – status skardis, krentantis tiesiai į Pietinį vandenyną. Du broliai nepaliauja juokauti, o kadangi savo galingą monstrą jie varo iš Perto į Brisbeiną, ir šiuo keliu važiuoja pirmą kartą, patiems knieti stabtelti įdomesnėje vietelėje. Viena netikėta jų mus tiesiog iš koto vertė. Tas pats smaragdinis vanduo, tik šįkart plauna ne baltą smėlį, bet skardžio kojas, nusidriekusias tolyn. Skardis tarpais gerokai ištrupėjęs, bet mums knieti nueiti „ant va to kraštelio“, po kurio adrenalinas plūsteli galvon. Akimirką tykiai sėdim ant pasaulio krašto.
 |
| Evelinos ir Karolio nuotr./Karolis |
Pietinis vandenynas
Ant greitkelio tranzuoti Australijoje teoriškai negalima. Nebent esi paliktas tokioj vietoj, kur nelabai gali pasirinkti. Suglaudę ausis laukiame, kad kas greitutėliai paimtų. Užmatėm, kad vienas džipas, kol sumąstė sustoti, tapo vėloka. Jis mitriai apsisuko ir sugrįžo. Mašinos bagažinėje narvelis, pilnas ulbančių ir krenkščiančių paukščių. Bet jis nevažiuoja į Melburną.
 |
| Evelinos ir Karolio nuotr./Pakrantėje link Melburno |
Keitas važiuoja prie vandenyno. Tai reikštų malonų nusukimą. Lekiam. Pakeliui besidalinant gyvenimiškomis istorijomis, tolimas kelias neprailgo. „Matėt ant kelio tupinčią koalą?“. Pralekiant galvojom šuniukas ten, ar ką. Keitas apsisuka, ir sugrįžta. Koala apšviesta tik mašininių žibintų tingiai sėdėjo ant baltos kelio linijos. Po kelių minučių, lėtai pasikėlė ir nutipeno nuo kelio prie matyt savo medžio. Ilgais aštriais nagais kibdama į medžio kamieną, užsirioglino ir toliau ramiai ir nepajudinamai stebėjo mus. Jei pasukdavo galvą į šoną, tai it sulėtintame kine.
 |
| Evelinos ir Karolio nuotr./Pirmosios koalos |
Atvažiavus prie Keito namų, apsinakvojome kaimynų sode ant minkštos sodrios žolės. Tikriausiai turėsime ne visai klasikinį išdegintais laukais Australijos paveikslą. Mūsų peizaže jis žalių vaiskių spalvų. Žieminis. Keitas kitą rytą vaišino pusryčiais ir nenusiramino, kol neapvežiojo visų įmanomų pakrančių, galiausiai mus nubogindamas mūsų prašymu prie vandenyno. Drėgnas šaltukas kiek stingdė pirštus, tačiau besileidžiančios saulės nutviekstos uolos ir kažkur toli nosies tiesumu Antarktidą skalaujantis vandenynas buvo nebloga proga, kuriam laikui atsisveikinti su gamta. Net mėnesį ketiname pailsėti Melburne.
Daugiau mūsų istorijų ir patarimų galite pasiskaityti www.itervitae.me
