J.Ladygienės kelias iki pedagogikos buvo vingiuotas: 2000-aisiais Skuodo Pranciškaus Žadeikio gimnaziją baigusi mergina studijavo filologiją Vilniaus universitete. Po to mokslus tęsė magistrantūros studijose, kurias sustabdė, kaip manė iš pradžių, vos vieniems metams.
Ambicingas planas
Tačiau gyvenimas pasisuko netikėta vaga – kartu su būsimuoju vyru Donatu J.Ladygienė išvažiavo į Didžiąją Britaniją. Emigracijoje pora pragyveno penkerius su puse metų.
Vidurio Velse esančiame Lampeterio universitete ji baigė magistrantūros studijas ir nusprendė – pats metas grįžti į Lietuvą. Tačiau – ne iš karto. Julija ir Donatas gana spontaniškai nutarė įgyvendinti seną svajonę ir leidosi į metus trukusią kelionę.
„Per metus nusprendėme apkeliauti penkis kontinentus, išsirinkę kiekviename po šalį. Azijoje tai turėjo būti Indija (dėl jogos), Afrikoje – Okavango delta (savanoriauti ir išvysti didžiąją žvėrių migraciją), Lotynų Amerikoje – Argentina (dėl tango), Šiaurės Amerikoje – JAV (pažinti šalį, automobiliu išmaišant ją skersai ir išilgai) ir galiausiai Naujoji Zelandija, kur mėgautumėmės ekstremaliais sportais“, – portalui 15min.lt pasakojo J.Ladygienė.
Likimas pasiūlė savo planą – į Pietų Afrikos Respubliką sutuoktiniai negavo vizos, todėl ir Okavango deltos teko atsisakyti. Vietoje to nuvyko į Tanzaniją. Joje, Indijoje ir Argentinoje užtruko tiek, kad norint aplankyti JAV ir Naująją Zelandiją būtų reikėję kelionę pratęsti dar bent pusmečiui. Pora nutarė tai atidėti vėlesniam laikui ir grįžo į Lietuvą.
Kelionės po Indiją, Tanzaniją ir Argentiną įspūdžiais Julija dalijasi su portalo 15min.lt skaitytojais.
 |
| Asmeninio albumo nuotr./Praeities šešėliai. Naujasis Delis. Indija. |
– Kas Indijoje pakerėjo taip, kad joje praleidote net penkis mėnesius?
– Ilgai ieškojau žodžio, kuris apibūdintų Indiją, ir jį radau. Indija – tai gyvybė. Įsivaizduokite: po Anglijos sterilumo, po to health and safety kiekviename žingsnyje išlipame Indijos oro uoste, kur mums pasitinka svilinantis karštis ir milijonas žmonių. Sėdame į tuk tuką ir... jis važiuoja prieš eismą! Viskas aplink knibžda, pypsi. Užplūdo beprotiškas pasitenkinimo jausmas – tai nutiko!
Indijoje planavome praleisti du mėnesius: vieną keliauti, o kitą būti jogos mokymo centre. Tačiau vien blaškydamiesi po šalį užtrukome pora mėnesių.
Indija – tai kontrastų šalis, kur rasi ir chaoso, ir visiškos tvarkos. Viskas, kad ir ką pasakytum apie Indiją, bus tiesa. Ten vargą keičia tviskanti prabanga, šiukšlynus – marmuras ir auksas.
Keliavome visomis traukinių klasėmis, apsistodavome ir prabangiuose viešbučiuose, ir tokiuose, į kurios net vietinis indas nedrįstų kišti nosies. Vakarieniavome ir restoranuose, ir tokiose užeigose, kur nėra meniu ir maistą, patiektą ant banano lapo, valgai rankomis.
Indija turi viską: beprotiško grožio Himalajų ir Keralos kalnus, paplūdimius, dykumas. Ten labai daug noro gyventi. Kad pragyventų, indai sukasi, kaip gali. Kita vertus, yra visiški tinginiai: jei šiandien apsuko turistą ir vietoje 20 rupijų iš jo išpešė 200, rytoj visai nedirbs.
Ten liejasi gyvenimo džiaugsmas: ant šiukšlyno sėdi senukas ir nieko neveikia – tik žiūri į pasaulį ir švelniai šypsosi. Moterys, gaminančios ir siuvančios, juokiasi, plepa. O vaikai! Duodasi po balas. Visame tame yra kai kas neapčiuopiamo – tarsi jie, gyvendami absoliučiai siaubingomis sąlygomis, pagavo esmę.
Tada suvoki, kad, kuo daugiau žmogus turi pasirinkimų, tuo jis mažiau džiaugiasi savo pasirinkimu. Matyt, priklausydami tam tikrai kastai, indai supranta, kad norėti ko nors kito yra kvaila – tu esi čia. Ir tai išlaisvina.
 |
| Asmeninio albumo nuotr./Nežinoma šventykla. Mumbajus. Indija. |
– Ir vis dėlto į Indiją keliavote dėl jogos – ar perpratote jos subtilybes?
– Mūsų jogos mokytojas turėjo fenomenalų kūną – sunku patikėti, ką jis išdarinėjo, pavyzdžiui, sugebėdavo savo pilvo raumenimis pasimasažuoti vidinius organus. Bet jo bendravimas su mokiniais... Vadinome jį mažuoju Hitleriu, nes jis buvo tikras diktatorius. Matyt, todėl jau antrą jogos mokymosi savaitę susižeidžiau koją taip, kad mėnesį negalėjau vaikščioti.
Atlikti jogos pratimų negalėjau, tačiau nusėdėti vienoje vietoje irgi buvo nepakeliamai sunku. Kojai trūko poilsio ir ramybės, todėl ji niekaip negijo. Nusprendėme, kad meditacijos centras, kuriame reikia dešimt dienų praleisti visiškoje tyloje netariant nė žodžio, gali būti išeitis.
Meditacija tapo vienu gražiausių kelionės atradimų. Meditacijos tikslas – atitraukti dėmesį nuo minčių. Tai reiškia, kad reikia apie nieką negalvoti – tiesiog stebėti savo kūną. Stebėjimas prasideda nuo mažos zonos aplink nosį. Tarkime, jei tau ją panyžta, šį pojūtį turi priimti kaip natūralų ir niekaip į jį nereaguoti – neliesti ir nepulti kasytis. Tiesiog įsiklausai: kur niežti, kiek niežti ir pan.
Penktą meditacijos dieną pradedi skenuoti savo kūną nuo galvos iki kojų ir atgal į viršų. Toliau fiksuoji savo pojūčius. Stebėdama savo kūną supratau, kad nereikia pasiduoti instinktams, kad viskas, kas įvyksta, yra laikina ir praeina savaime.
Į meditacijos centrą negalėjau įžengti be pagalbos, tačiau iš jo su kuprine ant pečių išėjau savo kojomis.
 |
| Asmeninio albumo nuotr./Popietės poilsis; antilopei-amžinasis. Serengečio nacionalinis parkas. Tanzanija. |
– Kaip pajutote, kad Indijos gana, kad joje jau patyrėte viską, kas įmanoma?
– Buvo momentų, kai sakiau, kad Indijoje galėčiau gyventi. Tačiau ateina momentas, kai nuolatinis triukšmas ir nešvara atima jėgas ir išvargina. Tada imi vertinti patirtį, kurią įgijai, tačiau suvoki, kad tai nėra tavo vieta. Be to, Indijoje visą laiką sirgau: įvairūs skrandžio skausmai, negalavimai, viduriavimai tapo kone natūralia būsena. Tokia savijauta buvo net ne punktyras, bet ištisinė linija.
Himalajuose įkopiau į pirmą savo gyvenime kalną, kurio aukštis siekė net 6153 metrus. Tai man labai patiko ir nusprendėme, kad kitas mūsų su Donatu tikslas bus Kilimandžaras Tanzanijoje.
– Minėjote, kad pagrindinis jūsų tikslas Afrikoje buvo savanorystė.
– Tačiau to mes tiesiog neįpirkome. Paradoksas: kaip turistams nuvažiuoti į safarį dviems žmonėms kainuoja 700 dolerių, o nuvažiuoti į safarį ir dirbti savaitę atsieitų 800 dolerių žmogui.
Tanzanijoje nesvarbu, kad tu savanoris – vis tiek mokėsi visus įėjimo į parkus mokesčius. Netrukome suprasti, kad savanorių toje šalyje niekam nereikia, nes pigiausias įmanomas dalykas ten yra žmogaus darbas. Tai, kad kibire atsivėrė skylė, yra svarbiau, nei tai, kad žmogus susilaužė koją.
Jei Indija man yra vilties šalis, tai Tanzanija – liūdnų istorijų kraštas. Įsvaizduokite, gidas berniukas, kuris mus vedė į Kilimandžarą, kalba penkiomis kalbomis – vietine svahili, anglų, japonų, italų ir vokiečių, bet jis neraštingas, nemoka parašyti net savo vardo, nes neišgali lankyti mokyklos. Man tai peilis į širdį: jaunuolis su tokiais duomenis tiesiog veda turistų grupes ir naktimis geria. Ten visi juodai geria.
 |
| Asmeninio albumo nuotr./Vienintelis skirtumas nuo mums įprastų vestuvių - tradiciškai keptas ožys. Moši. Tanzanija. |
– Ar dėl šio nusivylimo viešnagė Tanzanijoje truko vos du mėnesius?
– Įlipome į Kilimandžarą, nuvykome į safarį ir pajutome, kad jau viską įvykdėme. Tiesiog nenorėjome ten daugiau būti.
Po Indijos patyrėme baisų šoką: ten gyvenome penkis mėnesius ir sau leidome viską, o Tanzanijoje ta pati pinigų suma ištirpo per daugiau nei dukart trumpesnį laiką.
Tanzanijoje buvo neįmanoma patirti vietinių gyvenimo, nes ten yra tik turistų gyvenimas. Baltam žmogui apibūdinti vietiniai turi žodį – mzungu. Tai štai, vietiniai mano, kad mzungu yra toks labai kvailas gyvūnas, kuriam iš ausų kyšo doleriai. Vietinio tanzaniečio darbas tuos dolerius ištraukti.
Jei Lietuvoje norėtum priklausyti elitui, apie kokią specialybę svajotum? Teisininkas, bankininkas... Tanzaniečiui didžiausias pasiekimas – būti safario gidu. Jei esi nešikas, trokšti būti virėju, jei virėjas – gidu į kalną, tačiau hierarchijos viršūnėje vis tiek bus safario gidas. Už jo nori tekėti visos merginos, jam moka į rankas – žaliais.
– Tačiau suluošinti vaikus, kad jie taptų šeimos pragyvenimo šaltiniu, kaip nutinka Indijoje, atrodo dar žiauriau.
– Luoši žmonės Indijoje iš pradžių mane šokiravo, tačiau ilgiau gyvenant šalyje ši emocija atbunka – luošiai tampa peizažo dalimi. Be to, tu matai, kad tas žmogus, nors ir suluošintas, vakarieniauja ir traukia dainas. Taip, jis nelaimėlis, bet ar tai viskas? Ar viskas tuo ir baigiasi? Ne. Jo gyvenime yra daug liūdesio, tačiau tai tikrai nėra vien neviltis.
Tanzanijoje apima priešingas jausmas. Labai sunku suvokti, kad deimantų, tanzanito, safarius ir Kilimandžarą turinti šalis yra tokia neteisinga savo žmonėms. Pinigai už gamtinius ir ekonominius išteklius telkiasi kelių korumpuotų žmonių rankose.
 |
| Asmeninio albumo nuotr./Pirmieji tango žingsniai. Buenos Aires. Argentina. |
Keliaudami susidraugavome su B&B turistams siūlančia vietinių šeima. Jų virtuvės darbuotojoms papasakojau, kad ketinu keliauti į safarį ir galbūt pamatysiu liūtų. Mergaitės nesuprato, apie ką kalbu. Paaiškėjo, kad jos nėra mačiusios nei liūto, nei žirafos, nes, nors vietiniams kainos į nacionalinius parkus ir mažesnės nei turistams, jos vis tiek didelės. Tanzanija tik užsieniečiams skirta šalis.
– Neabejoju, kad pasiekus Argentiną šį slogutį – lyg vėjas nupūtė.
– Uoj, Argentina! Tikroji mano šalis yra Lietuva, tačiau, jei ne ji, be abejonės, tai būtų Argentina. Argentina dviem žodžiais – tai tango ir svetingumas. Čia mums kiekvienas sutiktas žmogus atvėrė savo glėbį, širdį ir namų duris.
Keturis mėnesius kiauras dienas mokėmės ir tobulinome tango judesius, kuriuos dabar toliau gludiname Lietuvoje. Vakarus leisdavome šokdami. Dabar žinome, kad ir kuriame pasaulio mieste būtume, galime nepasijusti vieniši.
Pavyzdžiui, darbo reikalais atskrendi į kokį nors miestą, pasižiūri, kur vakare bus milonga (šokių vakaras), įsimeti batelius ir tau nereikės lindėti viešbutyje – vakarą leisi su bendraminčiais!
– Vis daugiau perspektyvių jaunų žmonių meta gerai apmokamus darbus ir leidžiasi į ilgą kelionę po pasaulį. Vis dėlto tai skamba avantiūristiškai ir kartais atrodo neįmanoma, nes tiesiog – per brangu.
– Dauguma mūsų draugų mus lenkia keliais žingsniais: jie jau turi vaikų ir įsipareigojimų bankams. Stebėdami jų gyvenimus supratome, kad pagausėjus šeimai žmonių norai nusikelia ne truputį, bet neribotam laikui į priekį. Jokiu būdu nesakau, kad tai blogai. Tačiau kai mes tai suvokėme, priėjome išvadą, kad į kelionę po pasaulį reikia leistis dabar arba niekada.
Daugiau nei metus trukusi kelionė mums kainavo tiek, kiek naujas automobilis, bet prioritetus sudėliojome kitaip. Toks buvo mūsų pasirinkimas.
Kelionė parodė, kad galima išsiversti ir su 15 kilogramų kuprine ant nugaros – tai yra viskas, ko žmogui reikia. Užteko vietos ir visokioms kriauklelėms, akmenukams ir niekučiams.
