Kelionė iki Tikalio paženklinta įspėjimais apie gyvates, krokodilus, pumas, kalakutus ir kitokius laukinius padarus. Eiti pėsčiomis iki pagrindinių miesto pastatų teko apie valandą slidžiu kalkėtu takeliu virš galvų žinią apie įsibrovėlius pranešant margaspalvėms papūgoms, klykiant bezdžionėms, krūmuose šmirinėjant smalsiems jenotams.
Egipto istorija mums daugiau mažiau žinoma, o majų, actekų, inkų civilizacijos iki šių dienų vis dar yra paslaptis viso pasaulio mokslininkams. Nors surinkta gausybė faktų apie minėtų žemių valdovus, jų žygius, tačiau šių civilizacijų išnykimą tebegaubia paslaptis. Viena iš įtikinamiausių versijų, besiplečiant miestams, buvo negailestingai kertami atogrąžų miškai, tai sukėlė sausras ir ilgainiui privertė gyventojus mažomis grupėmis ar šeimomis keltis į kitas vietas. Likę milžiniški pastatai, buvo pasiglemžti džiunglių ir tik XIX amžiuje Tikalis buvo atrastas iš naujo. Miesto teritorijoje yra tūkstančiai pastatų, tačiau tik nedidelė dalis išvalyta nuo džiunglių, kai kurių atidengti tik fragmentai, anot mūsų gidės, dėl į pastatus įaugusių augalų buvo baimintasi, kad, išjudinus šaknis, išvis bus sugriauti rasti pastatai.
Įspūdingiausiai atrodo didžiulėje aikštėje viena priešais kitą stūksančios dvi laiptuotos piramidės, manoma buvę didžiojo dievo jaguaro ir kaukių šventyklos. Tiesą sakant, mane ištiko deja vu jas pamačius, bet pasirodo kalti „žvaigždžių karai“, kuriuose šios pasitarnavo kaip originalios dekoracijos.
Tokių panašių, net 60 metrų siekiančių piramidžių Tikalio teritorijoje išlikę net 6. Į vieną jų pridėtiniais pastoliais buvo leidžiama užlipti. Vaizdas iš paukščio skrydžio! Pakilome virš džiunglių, virš visko, kas žemiška ir gyva. Sakyčiau, užgniaužė kvapą, bet greičiau likau be jausmo. Užsikoręs į tokią aukštybę tikrai pasijunti arčiau dievų, o šiems jausmai svetimi. Nedidelės grupelės turistų sutūpusios ant laiptuotos viršūnės, mačiau, jautėsi panašiai, pora jaunų amerikiečių sudvejojo, ar teks gyvenime pamatyti ką nors labiau įspūdingo. Galėjau ištisas valandas grožėtis apniukusiu dangumi, kur ne kur virš medžių pakylančiais sparnuočiai, tapyti pavargusias šventyklų viršūnes ochra ir kalkėmis, vaizduotis buvusius raižinius ant jų, spėlioti jų reikšmes. Turbūt dėl to žmogus visais laikais žiūrėjo į dangų ir siekė jo, kad patirtų panašų dvasinį pakylėjimą.
Ir vis dėlto šis miestas slepia kažką baisaus, šalto, grėsmingo ir labai nesvetingo. Ieškodama įdomesnių kadrų paprašiau gidės parodyti atokesnių vietų ir likusi viena tikrai sutrikau, pirmąkart tarp tų gličių akmenų grėsmingoje medžių paunksmėje pasijutau visiškai svetima. Bandžiau senovės majų būstuose mintimis dėlioti ant gultų kailius, kurti ugnį, įsivaizduoti šurmulį aikštėse, vaikų klyksmus, tačiau viską užgoždavo atmintyje iškildavę gidės pasakojimai apie sakralinius žaidimus, po kurių laimėtojai pasiaukodavo dievams, nes viskas, kas geriausia, skirta Jiems, apie valdovų genitalijų pjaustymą, meldžiant gausaus derliaus, apie nesuvokiamus grožio standartus( pvz., žvairumas buvo laikomas dievų palaiminimo ženklu), nefritu inkrustuotus dantis, sulaužytas kaktas, kad jungtyje su nosimi sudarytų vientisą liniją. Glumino ir baugino tai, kas mums civilizuotame pasaulyje šiandien atrodo itin tamsu ir barbariška, tačiau čia buvo laikoma gyvenimo norma.
Visą pasaulį gąsdino ir pagal majų kalendorių pranašauta pasaulio pabaiga 2012 sausio 21 d., nors majai niekada nepranašavo jokios apokalipsės žmonijos istorijoje. Kita vertus, kodėl gi nepasinaudojus žmogiškomis baimėmis ir puikia proga parduoti tūkstančius tiražų absurdiškų pranašavimų knygų…
Senovės majai buvo puikūs astronomai, kruopščiai dokumentavę danguje stebimus objektus ir reiškinius, ne tik mėnulio ar saulės užtemimus, bet ir Veneros judėjimą, kometų pasirodymus, taip dar prieš tūkstančius metų sukūrė kalendorių sistemą, kuri sinchronizuoja tam tikrus religinius, ritualinius ir gamtinius ciklus, pvz., žmogaus amžius buvo skaičiuojamas katunais, kas sudaro maždaug 20 metų. 20 – sakralinis skaičius, todėl šis ciklas buvo dauginamas dar iš 20 ir išeidavo baktunas, paskutinio 12 baktuno pabaiga ir buvo 2012 sausio 21 d. Taigi pradėjome gyventi naująjį baktuną iki pasieksime piktuną, o tai gali užtrukti, prireiks 3600 metų.
Majai tikėjo laiko svarba ir, nors jį suvokė cikliškai, nesistengė, archajinėm kultūrom būdingais ritualais, sunaikinti praeities, jie manė, jei laikas ir įvykiai kartojasi, tai žinodami praeitį, galės numatyti ateitį ir vylėsi įgausę galių valdyti pasaulį.
Apėję, didžiąją dalį teritorijos, maloniai pavargę, laimingi, kad nebuvome apkakoti paskui medžių viršūnėmis sekančių beždžionių ar sudraskyti pasaloje tykančio jaguaro (juokauju, nors ką gali žinoti), Nastios buvome atvesti į džiunglių restoraną. Palaiminti mūsų skrandžių nesupykdę pietūs, net sušveičiau desertą – kažkokį moliūgų pyragą, ir buvo nepaprastai skanu, dar puodelis stiprios kavos ir koačių, nusitaikiusių į maisto likučius fotosesija. Po tokios dienos telaukiau, kol būsiu parvežta viešbutin ir galėsiu išsimiegoti, tačiau sapnavau pagerintą Melo Gibsono "Apocalypto", nors gidė buvo sakiusi, jog majai tokių barbariškų aukojimo ceremonijų neturėjo, bet kas gi įtikins įaudrintą pasąmonę.
Pakirdau iš miego vėl nenormaliai anksti, dėkui kelionės organizatoriams „West Express“, jog tądien laukė plaukimas Dulsės upe. Susikrovę mantą į nedideles kuprines, susėdome į katerį ir leidomės į visos dienos kelionę vandeniu, mėgaudamiesi švelniu vėjeliu ir šiltais vandens purslais. Pro akis plaukė kalvoti krantai, žaliais šlaitais įmirkę į plačiakraštę upę, lelijomis žydintys užutekiai, vandens vištelės ilgomis kojelėmis, lakstančios ant augalų pakloto ir besimėgaujančios vabzdžių gausa, lyg nuotakos baltos gervės, pavargusios nuo svečių dėmesio, triukšmingi kormoranai ir tingios rausvai rusvos iguanos, besišildančios lapuočių vainikuose. Krantuose spietėsi nedideli kaimeliai, ant pastolių sutupdytais namukais, lyg rankas į upę ištiesę ilgiausius lieptus, tarsi vėriniais apsikarstę žvejų valtelėmis. Ties vienu tokiu valtininkas sulėtino greitį ir prie mūsų lyg ančiukų būrys pripuolė basakojai vaikučiai. Lietuvės tetos dosnios – apdalijo mažiukus saldainiais. Šiltų jausmų apimti buvome įvilioti į dar vieną atrakciją – vaikų turgelį. Kelios mergaitės valtelėmis įgudusiai prisiyrė prie mūsų, tačiau šįkart prašydamos nupirkti iš siūlomos pintinės kokosų kevalo pakabukų, rankinukų, žaisliukų, anot gidės, jų pačių pagamintų dirbinių. Barškindami pirkiniais, juokdamiesi iš savęs, juk kažkada konkistadorai keitė stikliukus į auksą, o dabar patys perkame kokoso lukštą už JAV dolerius, leidomės tolyn, vietomis vis sustodami pasivaišinti kokosų pienu, kai kas kokosų pienu su romu, platanų ir bananų sriuba su jūros gėrybėmis, iki pasiekėme tos dienos kelionės tikslą – Livingstoną.
Šikart susidūrėme su dar viena Gvatemalos etnine grupe – afrogvatemaliečiais, save vadinančiais garifunais. Šie į derlingus Centrinės Amerikos regionus pateko iš Antilų, buvo pavergti ir ispanų atsivežti darbams. Jei kelionės metu būtų buvę daugiau romo, galėjai pamanyti, jog atplaukei į Jamaiką. Visiški karibai! Juolab vakarienės metu vyko uždegantis vienos garifunų šeimos pasirodymas. Karibų ir aistringų ritmų mylėtojai turėjo ką veikti scenoje.
Kita diena prasidėjo anksti, reikėjo įveikti dalį kelio vandeniu, kitą – sausuma iki dar vieno senovės majų miesto Kopano, kuris yra jau kitos valstybės – Hondūro teritorijoje. Kopanas mokslininkų vertinamas kaip gražiausias majų miestas, turėjęs didelę centrinę aikštę su pagrindine Jaguaro šventykla, kurios centre raižytas altorius, akropolis, žaidimų aikštė, šios laiptai išrašyti ilgiausiu ištisiniu užrašu majų civilizacijoje iš 1250 dantiraščio simbolių, gausiai išpuoštų stelų, pasakojančių valdytojų istorijas. Ir šiais laikais yra likę senąjį majų tikėjimą išpažįstančių gyventojų, kurie rengia sakralines apeigas istoriniame mieste, aukoja ant tūkstančius metų skaičiuojančių aukurų, žaidžia apeiginius žaidimus, rengiasi jaguaro kailį imituojančiais drabužiais, galvas puošia šventojo kecalio plunksnomis, beje šis, retai sutinkamas paukštis, neišgyvena nelaisvėje, todėl majai savo laisvę sieja juo ir piniginį vienetą Gvatemaloje vadina kecaliu.
Tūkstantmečių istoriją pasiglemžė laikas. Viena civilizacija pakeitė kitą. Atvykę ispanai išstūmę čiabuvius iš jų gyvenamų teritorijų, pastatė miestus, įkūrė valstybes, šios ilgainiui išsilaisvino iš kolonijinės priklausomybės, pasirinko laisvės kelią, tačiau vieni perversmai keitė kitus, alino Vidurio Amerikos šalis ir jų gyventojus. Ryškiausiai tai pasimatė atvykus į Salvadorą. Šalis, turinti gilią, turtingą ir skaudžią istoriją, šiandien atrodo lyg apleisti vaikų namai. Sostinės gatvėse baisi nešvara, žmonės išvarginti nepriteklių, nedarbo, milžiniškos socialinės atskirties. Parduotuvėse, prie viešbučių gausu apsaugos su automatais. Privatūs namai apjuosti milžiniškom tvorom su spygliuota viela. Pusė šalies gyventojų uždarbiauja JAV. Kelyje, vedančiame į oro uostą, gigantiškoje mozaikoje iškalti žodžiai: „sveiki sugrįžę namo, broliai“ atvėrė didžiulį šalies sopulį ir sugraudino.
Dėkoju likimui, kad teko paviešėti šiose šalyse. Gardi kava, kukurūzų paplotėliai su vietinio tepamo sūrio, daržovių ir jūros gėrybių įdaru, raminantys vaizdai nuo kolonijinio stiliaus viešbučių terasų į dūmais alsuojančius ugnikalnius, ežerai, įsitaisę pastarųjų šlaituose, paslaptingi senieji majų miestai, basi čiabuviai, dulkėse žaidžiantys futbolą, tankios džiunglės ilgai liks atmintyje.
Lina Stanienė keliavo į Gvatemalą, Hondūrą ir Salvadorą su „West Express“ grupe 2014 m. sausio mėn.
Pirmą pasakojimo dalį, skaitykite čia: Gamtos šedevrai ir majų keliai (I dalis)
