Diana ir Žilvinas atveža mus iki Fokso upės. Įsėdam į kanoją bent pabandyti apsukti ratą vandenyje. Sudedame vandens bidonėlius, maisto dėžes ir mūsų kuprines. Pajudame. Bent pirmuosius metrus būtų gerai neapsiversti. Diana su Žilvinu išlenda iš krūmų ir dar kartą mojuoja pavymui. Neramu matyt ir jiems, ir visiems namiškiams, sužinojusiems apie mūsų netikėtą sprendimą šiek tiek pamainyti savo keliavimo būdus.
 |
| Evelinos ir Karolio nuotr./Plaukiant upe |
Pirmosios akimirkos. Saulė. Ramu. Iš Čikagos ūžesio į irklų pliuškenimąsi vandenyje. Spurdam, nes jau pradėjome savo nuotykį. Fokso upė negili ir neypatingai srauni. Kai kur akmenys kyšo akivaizdžiai, o kai kur tik iš vandens raibuliavimo gali nuspėti apie slypinčius pavojus. Kai kur taip seklu, kad tenka lipti lauk ir traukti valtį už pavadėlio.
Fokso upės krantai labai gražūs, uolėti. Tad nieko nuostabaus, kad labai daug privačios nuosavybės. O kaip miegot? Nesinori, kaip vietiniai nugąsdino, kad koks hilbilis ar rednekas (hillbill or red neck (angl.) iššautų į įsibrovėlius, mat privačios valdos gynimas ginklu leistinas. Hilbiliais ir rednekais čia vadinami fermeriai žinomi dėl jų agresyvesnio būdu ir stačiokiško požiūrio.
 |
| Evelinos ir Karolio nuotr./Ypatingai gražūs Fokso upės krantai |
Tad miegosime salose. Čia pasikuriame laužus, čia gal ir retesnis gyvūnų svečiavimasis. Markas Tvenas vaizdžiai aprašo Tomo Sojerio ir draugų gyvenimą negyvenamoje saloje, ir mes galime puikiai įsivaizduoti, ką tai reiškia. Kažkur praskrenda erelis, ramiai ir elegantiškai tupi gervė, o ryte pažadina stirnų šnirpštimas. Kažkur sinchroniškai savo šokį plasnoja paukščiai. Ir kaip jie neastrenkia vienas į kitą? Kaip jie taip sugeba be repeticijų paruošti tokį numerį. O mes gaminamės karštą maistą.
 |
| Evelinos ir Karolio nuotr./Miegam salose, ten kur niekas negali mums priekaištauti |
Iš pradžių irkluojame dviem irklais, tačiau turime ir atsarginį. Plaukimo tempas mūsų netenkina. Po važiavimo mašina tik galima įsivaizduoti, kaip suerzina tas jausmas, kad taip lėtai judi. Sukonstruojame dvigubą irklą, ir nors šis sveria žvėriškai, plaukimo greitis paspartėja. Tokiu būdu mes galėsime nors ką nors pasiekti.
Pirmosiomis dienomis dar sunku įsivaizduoti, kad tai taps mums penkių savaičių gyvenimu. Kad ateis toks jausmas, jog jau nebegali būti kitaip. Pradedame gyventi paprastai. Iš ryto pasirengiame dienos irklavimui – vienas įkuria laužą ir pagamina pusrytį, kol kitas pasirūpina palapine ir daiktais. Prasideda „darbo diena“, kurioje turime daug laiko pokalbiams ir sau, ar tiesiog buvimui ant vandens, tarp medžių ir po saule. Ir regis nors keliaujame jau devynis mėnesius drauge, mūsų temų ir minčių aruodas neišsenka.
 |
| Evelinos ir Karolio nuotr./Plaukiant daug laiko lieka pamąstyti ir su kitu pakalbėti |
Per pertraukas kertam lašinius su duona, agurkais ir pomidorais. Čia dar tie laikai, kai maisto turime gausiai, ir nežinia už ko griebtis. Geriamo vandens taip pat nemenkos atsargos. Visa upė – mūsų. Kur ne kur ramiai sau plūduriuoja kokia valtis su žveju, tačiau jokių baržų ar jachtų. Esame tik mes ir vanduo.
 |
| Evelinos ir Karolio nuotr./Amerikos lietuvės Dalios dovanoti lašiniai ir duona |
Vakare plaukdami užmatome kokią salą, ir joje nutariame įkurti savo laikinuosius namus. Tradiciškai užkuriamas laužas, susitvarkome stovyklavietę. Saulė leidžiasi pakankamai anksti, tad penktą jau baigiame irkluoti, kad galėtumėme turėti laiko kanojai išplauti ir stovyklavietei įrengti. Norisi laiko skirti ir asmeniniams pamąstymams, dienoraščio rašymui ir knygų skaitymui. Tik keliaujant be elektros – turint vos kelis prožektoriukus, kurių naudojimą taupom, nes nebus kur pasikrauti, įvertini, kas yra elektra, ir bet kada prieinama šviesa. „Dabar dar šviesu, tad paskaitom!“ ar „Reikia palapinę susiūti, kol dar matom“. Pradedame gyvenimą reguliuoti kaip mūsų protėviai prie balanos. Kita vertus, puikiai jauti dienos ritmą – tamsą, mėnulio patekėjimą, žvaigždes, vėją, karštį, šaltį. Dušas ne visada mums ir šiaip prieinamas. Šįkart mes karaliai – turime upę, tad galime įšokti vakare į šaltą vandenį, ir prasiskalbt, ką reikia.
 |
| Evelinos ir Karolio nuotr./Fokso upės ramybė |
„Plaukiam į Ilinojų“, – šaukiam vienam smalsiam žvejui, kai šis stebi mūsų pastangas išlaviruoti tarp upės srovės ir akmenų, kol galiausiai netekę kantrybės išlipame traukti valties. „Ilinojuje bent jau nereikės jums valties tempti“, – žada senolis. Upė bus platesnė, tačiau jau nebebus tik mūsų vanduo. Dalinsimės upės vaga su baržomis ir jachtomis.
 |
| Evelinos ir Karolio nuotr./Pirmoji užtvanka, dėl kurios mums reikia persinešti kanoją rankomis |
Galų gale priplaukiame savo pirmąją užtvanką. Jau kirtus virvę su raudonais plūdurais, it patrakęs atlekia užtvankos prižiūrėtojas. „Nenoriu jūsų traukti taip, kaip kažkada turėjau traukti neišgyvenusį žmogų“, – visas įraudęs jis mums aiškina. Neketinome plaukti tolyn, tačiau jo susirūpinimas mums suprantamas. Iškrauname kanoją. Jokių šliuzų nėra, tad tenka krantu pernešti patiems. Tai užtrunka gerą valandą ir pareikalauja nemažai pastangų, juolab kad karšta kaip vidurvasarį. Matyt ta viena didžiausių Amerikos sausrų sunkiai palieka šalį. Tai buvo rugsėjo pabaiga.
 |
| Evelinos ir Karolio nuotr./Irkluojame kasdien bent po septynias valandas |
Paskutiniąsias mylias Fokso upė išplatėja, ir mes pakliūname į Ilinojų. Plotis netgi bauginantis, ir kito kranto taip lengvai nebepasieksi. Kas laukia mūsų Ilinojuje? Ar irgi taip lėtai plauksis? Juk tuos pirmuosius trisdešimt kilometrų įveikiame tik per dvi su puse dienos. Iškyla nauji klausimai. Tačiau kiti mūsų upinės odisėjos nuotykiai kitame straipsnyje.
O jei norisi pamatyti daugiau mūsų vaizdo ir garso įrašų, apsilankykite www.itervitae.me.
