View Aplink pasauli -- 15min in a larger map
Nusprendėme būti kantrūs ir galų gale prižadėto numerio mes dar laukėme pusantros savaitės. Vis gi šis miglotas periodas nebuvo pats ramiausias. Tad galų gale, vis dar agentūrai murmant kažką apie sumaišytas anketas, mums nusprendė padėti Erzurumo miesto konsulato darbuotojai ir už varganus 50 dolerių mums per kelias dienas padovanojo penkiolikos dienų saulės Irane.
Miegas dykynėje
Laukti vizos didmiestyje neturėjom nė menkiausio noro, todėl dūrę pirštu į jau anksčiau nužiūrėtą Sumelos vienuolyną, pasipustėm padus ir patraukėm jojo link. Kelias nežadėjo nieko šilto – pūgos siautėjo pakelėse, keldamos sumaištį sustumdytose sniego kopose.
 |
| Karolio ir Evelinos nuotr./Ilgai netrunkame atrasti įdomių pokalbių ir susibičiuliauti su mus vežančiais sunkvežimių vairuotojais |
It rūpestingas tėvas vairuotojas nenorėjo paleisti mūsų laukuose, kur ketinom įsirengti ir išlaukti ryto. Buvo jau senokai sutemę, ir kiek baugoka. Nuo grubiai nuvalyto kelio mes žnegtelėjom į pakelę. Ten sniego iki kelių, o kai kur ir daugiau. Suminkę jį batais ir kuprinėmis, mes ilgai nelaukę surentėm namus, į kuriuos netrukus įšliaužėme miegui. Vairuotojas perspėjęs apie vilkus, nepaliko mūsų be pokalbio: „O jeigu pilkieji atslinks, juk atrodo tokia dykynė“. Alkanieji tą naktį laimei neatsliūkino.
 |
| Karolio ir Evelinos nuotr./Vaizdas ryte išlindus iš Sumela vienuolyno vonios-mūsų miegamojo |
Ryte saulė regis atsispindėjo kone kiekvienoje nugulusioje snaigėje. Kelias vienišas, nei vienos garsios dvasios. Netrukus į savo tranzavimo patirties knygą mes jau įrašėme ir kelio valymo mašiną. Užmetę kuprines tiesiog ant keteros, mes patys įšokom į regis dabar jau žmonėmis perpildytą kabiną. Sniegas vertėsi kaip jūros bangos, ir mes it vaikai stebėjom kelio valymo procesą.
Sumelos vienuolynas
Sunkvežimiu iki Mačkos atidardėjom greitai. Visi mus gąsdino sniego gausa pačioje Sumeloje: „Chok kar (daug sniego – tur.)“, – jau iki skausmo žinom šiuos žodžius. Po penketą kilometrų, ir mes pamažu atsidūrėm prie aukštai uolose statyto graikų ortodoksų vienuolyno, deja dabar tik kviečiančio turistus. Iki jo užlipti dar gyvatėmis išsiraitę keliai, užsnigti ir tylūs. Vienuolynas keletą kartų pro spygliuočius atsiverdavo paslaptingai, it tingiai laukdamas neramių keliautojų. Užlipom pačiu laiku, nes tamsa ir šaltis netrukus užklupo uolose įrestas arkas ir mūsų nosis. Iš pradžių ketinę jose įsikurti, vis tik savo nakvynės vietą susirentėme viename puošnių... tualetų. Tuoj kaitėm pačių sukonstruotą pečiuką arbatai, o tuo metu atvirą ir šalčiu grasinantį langą mes it bitės užlipdėm savo palapinėmis. Rankų džiovintuvas prišildė pašalusią patalpą, ir mums tai jau atrodė kaip viešbutuko kambarys.
 |
| Karolio ir Evelinos nuotr./Sumela vienuolynas aukštai oloje |
Ryte kalnai, nusėti tankiomis sniegu įsisiautusiomis eglėmis ir nutvieksti saulės, atėmė amą. Kelias žemyn: stačios ruplėtos olos, kur ne kur kyšantys spygliuočiai, marmantintis upeliokas, taip ir lydėjęs mus visą kelią. Vasarą plūstančios minios greičiausiai pavogtų visą ramybę ir dalį žavesio. O mes turėjom viską – grožį ir tylą...
Žiurkės kompanija prie Juodosios jūros
Nuo Uzungolo ežero pajūriu riedėjom arbatos sostinės Rizės link. Išlipus parkelis prie Juodosios jūros viliojo nakvynei. Netrukus mūsų akį patraukė restoranėlis užsidaręs nakčiai, o gal būt ir žiemai. Jo minkštos grindys atrodė puikus pagrindas guoliui, nes Juodosios jūros pakrantė greičiau baidė aštriabriauniais akmenimis nei viliojo kokiu nors smėliu. Kėdės, stalai. Mes tuoj čia įsirengėm savo virtuvinę ir miegamąja dalis. Kol makaroninis šedevras pūškavo ant mūsų mažulytės krosnelės, o šprotai ir agurkas kantriai laukė savo eilės, gurkšnojom arbatą ir klausėmės bangų mūšos.
 |
| Karolio ir Evelinos nuotr./Mūsų improvizuota kuprinių apsauga ir mūsų barikados nakčiai nuo mus aplankiusios žiurkės |
Netikėtai idilė baigėsi nuskambėjus žiniai: „Blogos naujienos. Mūsų kuprines pakramtė žiurkė“. Bandydama sau puotą kelti mūsų duonos sąskaita, ji nepabūgo žmogiškos būties. Naktį irgi atėjo mūsų lankyti: vartėsi salto, bandė perkopti nakčiai sukrautas barikadas. Žinoma, šįkart mūsų maisto jai nepasiekt – užkėlėm jį kartu su kuprinėmis ant lubų. Gražiai kabojo ten it ką tik paskersti ant kablio pamauti paršai.
 |
| Karolio ir Evelinos nuotr./Uzungol ežeras prie kurio praleidome dvi begalo gražias dienas |
Kelionė atgal į Erzurumą mūsų nenudžiugino geromis naujienomis. Numeris, reikalingas vizai išduoti, neatkeliavęs, gal paskambinti pirmadienį. Kantrybės atsargos pamažu seko, ir nusprendėm jų pasipildyti prie jau šylančios Viduržemio jūros. Mintyse jau klojomės rankšluosčius paplūdimyje, ir ta vienintele mintimi vedini išsiruošėm į toloką kelią.
Vietoj jūros nakvynė pas policininkus
Iki jūros nukakti mums dar reikėjo pervažiuoti kalnuose įsikūrusius kurdų kraštus. Juos tykiai būtumėm ir pravažiavę, jei ne siautėjusios pūgos, pripusčiusios sniego tiek, kad net mašinos su grandinėmis ant ratų nepajėgė jų įveikti. „Kelias uždarytas“, – viena po kitos pravažiuojančios mašinos su galva purtančiais vairuotojais nežadėjo nieko gero.
 |
| Karolio ir Evelinos nuotr./Turkijos Šiaurė labai graži ir kontrastinga |
Tykiam mus pametėjusiam vairuotojui neliko nieko kito, tik suktis atgal ir pargabenti mus į Genčą. Jau sutemę, o lauke pustė ir buvo žvarbu. Netrukus trumpam mūsų mašininę kompaniją papildė policininkas. Automobilis sustojo prie vieno viešbutuko, ir šie pamojo mums apsistoti ten. „Mes statysimės palapinę“, – aiškinom. „Jūsų pasai“, – netikėtai griežtai nurodė policininkas. Paklusniai ištraukėm pasus, o šis neradęs nieko įtartino, kažką susimurmėjo su vairuotoju, ir netrukus atsiduriam... policijos nuovadoje.
Pro duris prasilenkėm su pora nusikaltėlių. Tik įėjus mus pasodino prie radiatoriaus, ir tuoj pat vienas policininkų atnešė arbatos. Valandėlės slinko, ir netrukus mus pakvietė į interviu kambariuką. „Kada valgėt?“, – klausė tai vienas, tai kitas. „Ryte“, – juk taip skubėjom praskriet tuos kalnus. Tuoj vienas įvairuoja su padėklu, nukrautu sūriu, alyvuogėmis, medumi ir šokoladiniu kremu.
 |
| Karolio ir Evelinos nuotr./Karolis ir Evelina |
Pasisotinę mes vis dar svarstėm, ar esame čia dėl to, kad sukėlėm kažkokių įtarimų. Gal arabiška skara? Gal tai, kad turistaujam nelabai populiariu metu. „O jūs žinote, kad čia labai pavojinga?“,- kamantinėjo policininkai. „PKK žinote?“. Apie kurdų teroristus mes kiek žinojom, bet kad šis miestelis vienas pavojingesnių židinių, mes nė neįtarėm. Netyčia iš po rankovės išlindo lietuviška trispalvė draugystės juostelė, prieš pat kelionę padovanota tetos. Akimirksniu akių ir rankų miškas: „Čia juk teroristų spalvos!“, – susižvalgė jie.
Dar valandėlė kita, ir pasirodo mes jau pakviesti nakvoti viename iš policininkų butų, įkurtų tiesiai virš nuovados. Jų namas – veikiau tvirtovė – aptverta aukšta tvora, ant stogo pora automatų, o kalvos prieš jų langus gerai apšviestos. Tais keliais bet kada gali atslinkti teroristai. Ir tai nėra pramanai. Štai kad ir šeimininko draugai dar prieš kelis mėnesius gavo porą kulkų į kojas, o apie išpuolius išgirsti galima prieš policininkus, kareivius ar civilius išgirsti galima reguliariai.
Mūsų šeimininkas – civilis policininkas. Tai byloja jo barzda, mat šiaip armijoj ar policijoj bedirbantys turi būti švariai apskusti. Su juo mes įsišnekam apie kultūras, keliones ir žinoma teroristus. Bekalbėdami riešutus gliaudom pistoleto apkaba, kol iš jos pabyra viena kita kulka. Netrukus jis atsineša armijos žiūronus, ir mes jau žvalgomės į apsnigtas kalvas.
Vano pilies nuotykiai
 |
| Karolio ir Evelinos nuotr./Daugelio turistų nematomas Vano ežero grožis žiemą |
Planai keičiasi, ir numatyta kelionė prie šiltos jūros baigiasi prie šalto Vano ežero. Naktinė Vano pilis, prieš kelis mėnesius ištvėrus žemės drebėjimą, dabar snaudė apsiklojus stora sniego antklode. Atkakom čia jau sutemus, ir žinoma panūdom apžiūrėt jos kuorus. Kai jau įslinkom į tamsą, netikėtai girdim kaži ką šaukiant turkiškai pavymui. Mūsų naktinis turas čia ir pasibaigė. Dar kažką šūktelėjom angliškai, bet greitai suvokėm, kad geriau eiti prie balso šaltinio, nes nesinori gauti kokią kulką ar šiaip papiktinti it būtumėm kokie įsilaužėliai. Kažką mums šykščiai sumurmėjęs šaukiantysis, kuris vėliau pasirodė esąs greta esančios kavinukės virėjas, pakvietė mus vidun šilumai ir arbatai. Jau seniai nebesivaržom ir drąsiai savo kuprines numetam ant medinių grindų, o patys sėdamės prie krosnelės. Vyr. virėjas didelėmis tamsiomis akimis jau deda virdulį ant ugnies, kurią netrukus sriūbčiojame su pasigardžiavimu. Dar minutė kita, ir į tuščią kavinukę įvairuoja jo draugas su savo dviem iš šešių vaikų. Sriūbčiojam tyliai jau šešiese, o krosnelė ir toliau sau pukši valgydama ką tik sumestas malkas.
 |
| Karolio ir Evelinos nuotr./Vano pilies restorano savininkai ir apsauginiai žaidžiantys Turkišką žaidimą - OKEY |
Tyla baigiasi į vidų įklampojus dviem sargybiniams, vienam iš jų nešinas didžiuliu šautuvu. „Brr, nesinorėtų iš tokio gaut nugaron“, – nupurto mintis. Greitai jie prisijungia arbatai. Kai šilumos prikaupėm regis į valias ir stojomės eiti, jų nustebusios išraiškos sutrikdė mus. „Taigi mes verdame vakarienę“, – virėjo ir sargybinių akys ir gūžčiojantys pečiai pasodino mus atgal į kėdes. Po gero pusvalandžio, o gal ir ilgiau – tos akimirkos atrodė pavirto malonia amžinybe – mes jau visi prie stalo mirkėm ekmeką (turkišką duoną) į sultinį, šlamštėm bulves ir vištos kulšeles.
 |
| Karolio ir Evelinos nuotr./Mus priglaudusių Vano pilies apsauginių namelis, kuriame mes praleidome šaltą naktį |
Atrodė, tada mūsų jau niekas nebelaiko – sotūs ir „apsiarbatinę“ mes galėjom kilt kažkur laukuose statyti palapinės, bet mūsų žvilgsnį sulaikė už lango šėlstanti - labiau nei mus tada išdavęs šuo – pūga. „Miegoti?“, – sudėjęs du delnus po galva parodė virėjas. Jis tučtuojau vilkosi striukę, ir už minutės mes jau klampojom per netikėtai gausiai prisnigtą kiemą, tiltelį per čiurlenantį upeliuką. Atokiau jau mūsų laukė mažutis nameliukas, kuriame paprastai miega sargybiniai. Nusipurtę staigiai prisnigtus batus ir striukes, mes patenkinti traukėm savo miegmaišius ir dėkojom rūpestingam šeimininkui.
Šalčiausia nakvynė
Kelionė nuo Vano iki Erzurum akino saulėj spindinčiu balčiu ir žavėjo rauplėtais kalnais. Saulė ritinėjosi iš pradžių ežero bangelėmis, tada kalnų viršūnėmis, kol visiškai pasislėpė. Likus iki Erzurumo 80 kilometrų, sunkvežimio vairuotojas kaltai nusišypsojo ir rodė blyksinčią lempelę. Jam reikia stotis, ir į kelią jis kils tik kitą rytą.
Šaltukas išlipus rimtai gnybo į kojas, ir mes skubiu žingsniu ieškojom kiek nuošalesnės vietos nakvynei. Šaltis tą naktį priminė apie save net ir dvigubomis vilnonėmis kojinėmis apautas pėdas, ir prie esktremalios minusinės temperatūros miegmaišiai regis pritrūko kvapo šildyti mus. Naktis buvo ilga, kojas trinant į vieną kitą, kad visiškai neatšaltų. Buvo -25 C.
Kai ryte paskubomis kimšom daiktus į kuprines, saulė galų gale pakilo šiek pašildydama mūsų veidus ir greitai šalančias rankas, bet nepajėgė atitirpinti mūsų batų ir greitai stingstančių pėdų. Plaukai tuoj apšerkšnijo, ir mums reikėjo skubėti kur į šiltesnę patalpą, jei nenorėjom galutinai suragėti. Laimei, restoranėlis dirbo nuo ankstaus ryto, ir mes užsisakėm arbatos, o netrukus ir šiltos sriubos. Radiatorius tuoj nukrovėm kojinėmis, batais ir pirštinėmis, o patys su pasigardžiavimu šlamštėm skystimą per televizorių stebėdama, kaip Turkija kovoja su sniego antplūdžiais.
Traukiam į Iraną
 |
| Karolio ir Evelinos nuotr./Ararato kalną aplankėme mes jau besileidžiant saulei |
Galiausiai gavom Irano vizą ir traukiam išsvajotos šalies link. Paskutinis atsisveikinimas su Turkija prie Ararato kalno nudžiugino, kad atvykom čia saulei tik tik leidžiantis. Kalnas rengėsi miegui, ir netrukus apsimaukšlino naktinę kepuraitę, nunertą iš keliais sluoksniais pasisklaidžiusių debesų.
Galų gale pradedam judėti Irano link. Araratas lydi mus ilgai, iki pat Irano sienos ir toliau. Kokia puse jį bežiūrėsi, jis žavi, traukia, kausto dėmesį...
