Prenumeratoriai žino daugiau. Prenumerata vos nuo 1,00 Eur!
Išbandyti

Kitokios atostogos – dviračiais per Himalajus: sunkus mynimas, pasakiški vaizdai, akmenų griūtys ir neblėstantis optimizmas

Ko gero visi pažįstame žmonių, mėgstančių atostogauti aktyviai: slidinėti, nardyti, kopti į kalnus, ar tiesiog naršyti autostopu po įvairius kraštus. Tačiau ar daug kas turime draugų, kurie kiekvienais metais drįstų ne tik patys paaukoti santaupas ir paskirti visas savo sunkiai uždirbtas atostogas vienam didžiuliam nuotykiui, tačiau ir negailėtų pastangų sudominti kuo daugiau žmonių? Ir ne tik stengtųsi, bet ir sėkmingai juos pritrauktų?
Neblėstantis entuziazmas
Neblėstantis entuziazmas / Špikio nuotr.

Vienas tokių žmonių – Algirdas Gurevičius, 27-erių metų vilnietis programuotojas. Kadaise, dar mokyklos laikais, draugų įkalbintas vasarą pasivažinėti dviračiais po Lietuvą, Algirdas pajuto, kad geresnio būdo išnaudoti šiltąjį metų laiką neberas (apie tai daugiau galima rasti čia). Kartu su kitu dviračių entuziastu Justinu, Algirdas įkūrė viešąją įstaigą „Špikis“ – nepelno siekiančią organizaciją, skatinančią šį ekologišką keliavimo būdą. Norėdami paskatinti dviračių populiarumą Lietuvoje, jaunuoliai pasišovė savitu būdu atskleisti važinėjimo žavesį.

Pagrindinis VšĮ „Špikio“ užsiėmimas – kasmet organizuojama ilga (apie 4 savaites trunkanti) kelionė užsienyje, kuriai pasiruošimai trunka apie pusmetį: išsirenkama šalis ir vietovė, nuodugniai išstudijuojamos vietinės keliavimo sąlygos, apskaičiuojamas biudžetas, susikuriamas maršrutas, suorganizuojama kelionė iki vietos ir atgal, pasirūpinama, kad dviračiai ir kita įranga techniškai būtų tvarkingi, o kelionės metu nieko netrūktų, surandami kompanionai kelionei, su kuriais netgi išvažiuojama į trumpą bandomąjį žygį Lietuvoje – juk svarbu patikrinti grupės narių fizinį ir psichologinį pasirengimą bei suderinamumą.

Susigundę prisijungti keliautojai gali tikėtis atsidurti ir didžiajame ekrane: jau aplankęs Latviją, Ukrainą (Krymą), Kroatiją, Kiniją, Rumuniją, Islandiją, Rusiją (Altajų), dešimties metų filmavimo patirtį sukaupęs Algirdas visas keliones įamžina profesionalia vaizdo kamera, pats sumontuoja filmus ir sėkmingai susitaria dėl jų demonstravimo su kino teatrais, televizijomis, festivaliais, turistų klubais ir net vaikų namais.

Šiais metais kelionės maršrutas nusidriekė per vaizdingą, vieną rečiausiai apgyvendintų Indijos Himačal Pradešo valstiją (tai buvo svari priežastis žmonių knibždėlyno nemėgstančiam Algirdui), nuo kurios miesto Šimlos, vykstant dar toliau šiauryn Ladako regiono viršūnėmis ir dykumomis, buvo numatyta pasiekti Džamu ir Kašmyro valstijos Leho miestą (iš viso – 1081,2 km, besitęsiantys taip pat ir per Himalajų aukštumas, 5 km virš jūros lygio).

`pikio nuotr./Žygio dalyviai
Špikio nuotr./Žygio dalyviai

Prie Algirdo šiemet pasiryžo prisijungti 4 žygeiviai: Andrius, Daiva, Eglė bei Indrė. Nors jų kelionė dar tik įpusėjusi, galima neabejoti, jog jie pasirinko teisingai: iki šiol visi keliavusieji su „Špikiu“ užtikrintai sutardavo dėl vieno – tai išskirtinė, itin paveiki patirtis, sunkiai palyginama su kuo nors kitu. Siūlome Jums susipažinti su keliautojų nuotykiais iš šių metų ekspedicijos.

Tą pačią valandą, kai visa Lietuva kaito dėl sostinės centre vykstančių eitynių ir spietėsi į vis triukšmingesnę minią, kompanija jau sėdėjo tyliame vėsiame lėktuve. Nerimą nuotykių ieškotojams turėjo kelti ne tik žinojimas, kad dviračiu reikės pakilti į 5 km aukštį, bet ir ne taip seniai įvykusi nelaimė Nanga Parbate, Pakistane, gana netoli suplanuoto kelionės maršruto, kur nuo užpuolikų rankos žuvo alpinistai, tarp jų ir vienas lietuvis.

Nežinia kas, skrendant į šį regioną, sukosi galvose mažiau patyrusiems komandos nariams, tačiau jos vadovas ir labiausiai patyręs tokiuose reikaluose Algirdas ryte prieš skrydį draugams dar brūkštelėjo kelias eilutes: „Širdis spurda krūtinėje kaip reikalas. Ta nežinomybė, kad ir kokia ji būtų smagi, kai ją išgyveni, šiuo metu tarsi mažas kirminiukas po truputį ėdantis iš vidaus“.

Pirmoji žiniomis jau iš Indijos pasidalino komandos narė Eglė, pastebėjusi, kad tenai – jaukiai karšta: 32 laipsniai naktį, tačiau, kaip ir pridera komandos optimistės vietą akimoju užėmusiai, pabrėžusi, jog užtat nusileidimas buvo sėkmingas „su visais dviračiais, lašiniais ir dešromis“, o „dabar jie visi laimingi rieda autobusiuku, kuriame įrengtas kondicionierius“.

Kad lietuviškai auditorijai būtų lengviau viską priimti, žiupsniu realizmo vaizdą netrukus atskiedė Algirdas, niurgztelėjęs: „pirmi Indijos įspūdžiai – tragiški. Žmonių ir mašinų kalnas, visur triukšmas, purvas“. Nuotaikos negalėjo neveikti tai, jog jau pirmą dieną lauke krapnojo, ir ant dviračių keliautojai turėjo sėsti po 9 val. praleistų lėktuve ir 8 val. mikriuke, būdami nevalgę ir nemiegoję.

`pikio nuotr./Nepakartojamos panoramos
Špikio nuotr./Nepakartojamos panoramos

Antroji kelionės diena jau atnešė ir šio to smagesnio – keliautojai nusuko į šunkelį, kur nebuvo įkyrių vairuotojų-pypsėtojų, ten jie aptiko „neapsakomus šlaitus, kuriuos dengė mistiška migla“. Deja, gamtos grožį smarkiai gadino vietinės civilizacijos skurdas: keliautojams vos įsikūrus nakvynės namuose visame miestelyje dingo elektra. Kelionės vadovas (tikriausiai slapta vylęsis pakrauti visus įmanomus akumuliatorius ir baterijas) tai kandžiai įvardijo „viduramžiais tikrąja to žodžio prasme“.

Dar sykį apsukęs žemę dangaus šviesulys kitą sykį keliautojus aptiko jau sudėtingoj situacijoj: Kadangi Šimlos mieste kompanijai nepavyko gauti leidimų važiuoti palei Tibeto sieną, jie pasijuto suvaržyti būtinybės per dvi dienas pasiekti Reckong Peo miestelį, kad spėtų susitvarkyti šiuos reikalus iki savaitgalio. Eglės optimizmas ir toliau liejosi: ji džiaugėsi leidimusi žemyn, įspūdingais kraštovaizdžiais, baikščiomis beždžionėmis, žaviu saulėlydžiu kalnuotame horizonte, sočia vakariene ir netgi rytoj laukiančia nauja pedalų mynimo diena.

Auksarankiais komandos draugais liko patenkinta ir kita žygeivė Daiva, kuri patyrė tokiose kelionėse itin dažną problemą – lūžo jos dviračio bagažinė. Neliūdėjo ir kiti komandos nariai – šią dieną jiems pavyko įveikti 76 km.

Tolimesnis mynimo ciklas, leidęs keliautojams atsidurti ties Jhakri, įrėžė rūpestį veide net ir Eglei, pripažinusiai, jog jai ši diena sunkiausia: 40 laipsnių, ir nuolatinis dviračio, it Sizifo akmens, ridenimas aukštyn, iššaukęs neatkartojamus vidinius monologus. Visgi mergina nepalūžo: pasidžiaugė sutiktais dviratininkais iš Rusijos, leidusiais jai patikėti, jog jos komanda – ne vienintelė „trenkta“, ir, užsiminus, kad pas keliauninkus jau leidžiasi saulė, su šypsena pasiuntė linkėjimą namiškiams ir draugams, likusiems Lietuvoje, eiti dirbti toliau (šie, beje, nesupyko – užuot atsikirtę, keliautoją padrąsino šviežiu plaukikės R. Meilutytės triumfu).

`pikio nuotr./Minutės pertraukėlė
Špikio nuotr./Minutės pertraukėlė

O štai Algirdo nusiteikimas pradėjo švelnėti, pereidamas iš rūstaus nepasitenkinimo į lengvą ironiją: dieną jis užbaigė žodžiais „po šiandienos darosi aiškiau, kaip turėtų atrodyti pragaras“. Laisvalaikiu mėgstantis gaminti pyragus kelionės vadas nepatingėjo pasidalinti ir tokio pragaro receptu: +43ºC laipsnių temperatūroje (pavėsyje – +35ºC) važiuoti kalnais, vis aštriau jaučiant, kad reikiamo miesto leidimams gauti pasiekti niekaip nepavyks. Pajutęs viltį, tiesa, taip sunkiai suvokiamą gyvenantiems Lietuvoje – kad kita diena bus apniukus – Algirdas prisiminė, jog šioje kelionėje, kas gan neįprasta, dar neteko nakvoti palapinėse, nes beliktų tai daryti arba ant skardžio, arba kelio vidury ir visgi išspaudė vieną pagyros žodį indams – dėl jų patiekalų „iš pasakos srities“.

Panašu, kad vargais negalais rasti geri žodžiai atsipirko dešimteriopai: kitą dieną Algirdas jau dėkojo šio krašto dievams, suteikusiems debesų, ir visiškai atgavo ūpą – pasigyrė nebloga diena, įgyvendintais maršruto planais, o indišką internetą, užuot iškeikęs, netgi meiliai palygino su mistiniu vienaragiu – „žmonės apie jį girdėję, bet sutikt jo nepavyksta“.

`pikio nuotr./Tibete
Špikio nuotr./Tibete

Eglė pasigyrė, kad užnugaryje liko 60 km, kurių negrįžtų važiuot net primokėjus – verčiau apeitų keliais apie bažnyčią, apramino keliautojų tėčius ir mamas patikinimu, jog visi valgo „kaip už tėvynę“ ir, su tokiu abejingumu, koks būdingas tik išties gerai pasisotinusiems žmonėms, tarstelėjo, jog Lietuvoje likusiųjų dar visai nepasiilgo.

Dar kita diena pagaliau atnešė ir internetą, leidusį persiųsti į Lietuvą kelias varganos kokybės nuotraukas. Toks, gan grubiai iškirstas langas į pasaulį sukėlė daugiau nevilties nei džiaugsmo: keliautojai, pamatę, kaip keliauja jų žinutės, karčiai pastebėjo „trečiojo pasaulio šalyse SMS žinutės vaikšto kaip nori, kartais išvis niekas niekur nenueina.“

Dar vienišesni jie pasijuto, kadangi teko išsiskirti: Indrei skaudėjo koją, tad Andrius ir Daiva nusprendė ją palydėti važiuodami autobusu, tad dviračiais keliauti liko tik Algirdas, matyt, besitikįs aptikti dar kokią nors problemą, vertą jo neeilinio ironijos etiudo, ir Eglė, kurios sugebėjimui mėgautis nauja diena ir kiekviena patirtimi galėtų pavydėti netgi vaikai: štai ir šįkart, sunkų kelią (pabaigoje 7 km žvyruotos serpantininės įkalnės, kaitri saulė, 400 m pakilimas) ji žaismingai palygino su SPA ir čia pat tuos sunkumus pamiršo, komandai sutikus juos su saldumynais ir vaisiais.

`pikio nuotr./Vaizdai minant dviračiu
Špikio nuotr./Vaizdai minant dviračiu

Dieną keliautojai užbaigė (iš to džiaugsmo prabilę tarmiškai) „arčiau saulės i dzievulio“ 2330 m aukštyje svečių namuose su balkonėliu, iš kurio matėsi „akis badančios“ kalnų viršūnės bei debesys, o jų kišenėse nugulė (tik jiems vieniem patiems žinoma kaip) gauti leidimai važiuoti šalia Tibeto sienos.

Atėjęs rytas Lietuvoje likusius draugus pasitiko nerimastinga Algirdo žinute: „Turime rimtų problemų“. Pamėginę įveikti tolimesnę atkarpą keliautojai patyrė patį pavojingiausią savo kelionės nuotykį. Pasakoja Algirdas:

Atvažiuojam, susitinkam Maxą (dar vienas dviratininkas iš Vokietijos), kuris jau nuo 7 val. ryto laukia, kol bus atkastas kelias. Jis mums paaiškina, kad dar prieš pusvalandį (past. – čia pat, ant kelio, nuo skardžio) krito akmenys, tačiau dabar jau, atrodo, viskas nurimę – galbūt būtų galima bandyti eiti per tą užvartą. Dar po 15 minučių žiūrim, kad indai vienas paskui kitą, prižiūrimi budėtojo, bėgte lekia per užvartą. Smulkūs akmenukai su smėliu po truputį byra, bet nieko baisaus.

Aš, Maxas ir Andrius pasiryžtam mėginti pernešti daiktus į kitą pusę. Kiek ilgai reikės bėgti – neaišku. Matome kelią tik iki posūkio, iki kurio apie 25 m. Merginos su kraupu palydi mus žvilgsniais, giliai įkvepiame ir pasileidžiam bėgti. Aš nešu 4 dviratines tašes, kurių bendras svoris – 25 kg. Vos pradėjęs bėgti suvokiu, kokią klaidą padariau neapsiavęs batų – akmenys milžiniški, tenka šokinėti nuo vieno ant kito.

Maxas suklumpa ir nusibrozdina kelį; bėgdamas jaučiu, kaip maži akmenukai skaptuoja pečius ir rankas, širdis regis lipa iš krūtinės... Pasiekus posūkį – šokas! Pasirodo, dar tiek pat kelio laukia ir už jo. Pabėgti nebegaliu – 2 km aukštis, sunkus krovinys padarė savo – „pompa“. Imu lėtėti, baisu, kad užvirs koks akmuo. Šiaip ne taip, galais negalais pasiekiam kitą galą. Susikraunam daiktus šalikelėje. Čia jau pradėjęs darbus ekskavatorius po truputį atkasinėja, bet iš jo tempo nepanašu, kad kas nors įvyks greitu metu. Sukaupiam jėgas ir pasileidžiam bėgti atgal. Atgal bėgti kiek lengviau, bet pasiekę pabaigą vis tiek jaučiamės gerai pridusę.

Antras bėgimas: aš pasiimu kameros tašę ir likusius palaidus daiktus, Maxas ir Andrius pasiima dviračius, žengiam kelis žingsnius link nuošliaužos ir čia mus sustabdo ausis plėšiantis prižiūrėtojo švilpimas, kuris paklaikusiomis akim lekia mūsų link, kilst akis į viršų – n tonų sveriantys akmenų luitai ridenasi nuo viršaus. Viską metę pasileidžiam kuo toliau nuo tos nuošliaužos ir suprantam, kad ką tik į nugaras kvėpavo mirtis – nuo jos mus skyrė apie 10 sekundžių. Smagioji dalis buvo tai, kad tarp nuneštų į kitą pusę daiktų buvo visi Andriaus dokumentai, kartu su pasu ir pinigais.

Praleidus daugiau nei 6 valandas ekskavatorių apsupty, iš prižiūrėtojo vis girdint „dar valanda“ ir jau beplanuojant nakvoti ant kelio, kelias vis tik buvo atkastas. Šią dieną tesukorus simbolinius 14 kilometrų, nakvynės vietą – „šiferinę bakūžę“ – komanda gavo kalnų darbininkų stovykloj. Nukabinti nosies tradiciškai neleido Eglė, namiškiams ir draugams referavus: „Papasakok dievuliui savo planus ir jis pasijuoks iš tavęs. Verdam sriubkę ir šaltmėčių arbatą. O dangus čia ryškiai žvaigždėtas – tad pasvajosim“.

`pikio nuotr./Kalnų keliais
Špikio nuotr./Kalnų keliais

Aštuntoji kelionės diena priminė, jog dar viena komandos narė Daiva turi pavydėtiną gebėjimą išlipti sausa iš balos. Šįsyk važiuodama keliu (kurį Eglė pavadino „world's most treacherous road – kalnais, kurie pajudinus, atrodo, subyrės“, Algirdas palygino su didele statybų aikštele, nusėta dulkėmis, o pati įvardijo kaip 50 km „ištisus nuobirynus“), ji pametė piniginę su pasu ir beveik visais pinigais, tačiau pasą su banko kortelėm sugebėjo atgauti mįslingu, reikia tikėtis, kelionės filme paaiškėsiančiu būdu – su „vietinio politiko pagalba“. Šįjį dulkiną 2013 m. rugpjūčio 4-osios, sekmadienio, vakarą keliautojai pasitiko 2700 m aukštyje, per daugiau nei savaitę įveikę apie 291 km.

Devintąją dieną keliautojai pasiekė Nako kalną – 3600 m aukštį – „stati diena“, kaip ją apibūdino Eglė, „zigzagais aukštyn ir aukštyn“ – tai aukščiausia šios kelionės nakvynė. Algirdas prasitarė, kad planas eina šuniui ant uodegos, tačiau kelionė, jau, atrodo, visiškai atsipirko vaizdais – šią dieną keliautojai pravažiavo labai gražų Kah kaimelį, įsikūrusį slėnyje tarp milžiniškų kalnų – aplink smėlynai ir uolos, o jame, žalia ir jauku, it oazėj.

Tačiau... netrukus teko pasidaryti laisvadienį – Algirdą naktį pradėjo purtyti šaltis, nors jis ir nesuvokė, kur galėjo persišaldyt. Likusi kompanija, laisvu laiku nuo rūpinimosi juo, leido laiką prie interneto, apsidžiaugus, kad jį pavyko rasti kaimelyje, kur elektra dingsta kas 5 minutes – gyrėsi šaunia savijauta, įdegiu ir tuo, jog kol kas atsipirko pūsleline bei pamestu laikrodžiu.

Vis labiau toldami nuo namų ir kasdienybės žygeiviai pradėjo dalytis mintimis, kurios aplanko bene visus, besileidusius į tokius nuotykius – vis labiau tolstama nuo namų ir kasdienybės, viena diena užgožia kitą, tai, kas palikta namie ir atrodė svarbu ir reikšminga, rūpi kur kas mažiau. Tokioj kelionėj atsiduri kone vienas su gamta – neaprėpiamais toliais, horizontais, žaliais slėniais, tiek prakaito sugėrusiomis serpantinų įkalnėmis, debesų ir kalnų viršūnių žaismu, saulėlydžiais kalnuose, ryškiai žvaigždėtu dangumi, besikeičiančiais žmonėmis – kukliais, šiltais ir smalsiais, į objektyvą lendančiais vaikais, begale aštrių (tačiau šios kompanijos skoniui, regis, įtikusių) ryžių patiekalų.

Dar geriau, kai tai nėra tik vaizdai, bėgantys pro šalį: nuo jų neskiria automobilio stiklas ir būtinybė koncentruotis tik į vairavimą, artimiausią degalinę ir nusistatytą kelionės tašką, kurį būtina pasiekti iki laidos – važiuojant dviračiais juk galima sustoti, kur užsinorima. Žinoma, tokia kelionė pareikalauja daugiau jėgų – net skeptiškai motorinių transporto priemonių atžvilgiu nusiteikęs Algirdas šią dieną karčiai pripažino, jog gali tekti sėsti į autobusą ir dalį kelio prašokti. Kaimelyje komandos sutiktas priešinga kryptimi keliavęs Italijoje gyvenantis britas Gavin patikino, kad priekyje laukia košmariškas kelias.

`pikio nuotr./Himalajuose dviračiu
Špikio nuotr./Himalajuose dviračiu

Tačiau „Špikio“ keliauninkai neišjudėjo ir kitą rytą – Algirdas nusprendė į sveikimo procesą pažiūrėti dar rimčiau (sutiktojo brito teigimu, jo veidas jau įgavo rožinę spalvą), o komanda pastebėjo, kad jis jau traukė „dainuškes“ ir „skaldė bajerius“, taip pat gyrėsi susapnavęs, kaip galima pakoreguoti kelionės planą, kiti gi nesispyriojo, supratę, jog šitaip galės dar kurį laiką pasimėgauti tibetietiška virtuve. Vis dėlto, nors ir turėdami laisvo laiko čekšėti fotoaparatais, keliautojai nuotraukų namo persiųsti negalėjo – į juos rūsčiai žvelgė virš kompiuterių pakabintas skelbimas „No download & no upload”.

Pasirodo, pagaliau kitą dieną leidusis į kelią grupė nuvažiavo itin netoli – netrukus sutikti vietiniai įspėjo, kad už 5 km kelias „blocked“. Kompanija buvo tam pasiruošusi – juos buvo įspėjęs britas, kad čia gali tekti persitempti dviračius per 50 m pločio upę, tačiau net ir jis negalėjo žinoti, koks čia po kelių dienų lauks gamtos pokštas: tai, ką anksčiau buvo galima pavadinti keliu, panašėjo į kunkuliuojančią purvo peklą. Galinga upės srovė negailestingai žemyn tempėsi viską, kas pakliūva – purvą, krentančius akmenis, sukeldama dulkių debesis, tad vienintelio kelio, kuriuo buvo galima keliauti toliau, paprasčiausiai nebeliko. Kelio tvarkymo darbai, anot toje vietoje jau triūsusių kareivių, galėjo trukti nuo 3 dienų iki poros savaičių. Tik 4 km šią dieną įveikusios (ir grįžusios) komandos reakcija buvo skirtinga – Algirdą apėmė nusivylimas, o štai Eglei kažkodėl užėjo didžiulis noras užkrimsti marinuotų agurkų.

Komandos laukė dvi naujienos – bloga ir gera. Kitąryt Algirdui, akivaizdžiai persistengusiam, vėl užkilo temperatūra, grąžinusi jį į lovą ir visiškai sukomplikavusi kelionę. Tačiau ne veltui sakoma, jog naktis tamsiausia prieš pat aušrą: čia pat kur buvęs kur nebuvęs pasirodė pakeleivingas autobusiukas su šešiais čekų dviratininkais, kurio vairuotojas pažadėjo padėti persigauti per užblokuotą kelio atkarpą anksti ryte, kai vandens mažiau, taip pat pavėžėti leisgyvį žygio vadovą.

Laukdami kito ryto keliautojai toliau ragavo paskutiniuosius nemėgintus kaimelio patiekalus, svarstė apie vietinius, uždirbančius 1 eurą per dieną, klausėsi tolumoje stūgaujančių asilų, fotografavo čia itin ryškias žvaigždes, bei pažindinosi su čia dar vienu įstrigusiu užsieniečiu – italu Markusu.

Žinios kitą dieną pasiekė gana skurdžios – iš Algirdo žinutės sprendžiant, jam šiek tiek pagerėjo fiziškai, tačiau, matyt, gerokai pablogėjo psichologiškai, vėl grįžus į „tamsiuosius viduramžius“ – nei ryšio, nei šviesos.

Pagaliau iš Nako kaimelio ištrūkę keliautojai žiniomis gausiau pasidalino dar kitą dieną, pavalgę kavinėj (indiškai vadintoj Dhaba, tačiau kelionės vadovas pripažino, jog, kaip bebūtų paradoksalu, kai kurių “išmoktų” žodžių jis nemokėtų nei parašyti, nei ištarti) ir prisėdę prie kompiuterių, maitinamų generatoriais. Daivai teko darsyk taisytis lūžusią bagažinę, Algirdas, pirmą dieną važiavęs mikriuku ir griežęs dantimis, antrąją jau šiaip ne taip įveikė visą maršrutą (ir pasižadėjo grįžęs namo stengtis atprasti nuo važinėjimo automobiliu), bei surezgė planą 5 ryto sėsti į link Keylong miesto važiuojantį autobusą ir išlipti pusiaukelėje – Manalyje, o komandą apipirko skanėstais ir vandeniu.

Šįsyk žygeiviai mynė itin vaizdingomis vietomis, kurias kone buvo galima palyginti su JAV Didžiuoju Kanjonu (Eglė ypač žavėjosi nuostabia serpantinine nuokalne, įkvėpusią nenusakomą laisvės pojūtį, lenktyniavimu su vėju, bei monotoniškumo stoka – tai į smėlio pilis panašūs kalnai, tai stepė, tai itin išplatėjanti upė, Tibeto dvasia ir mielais žmonėmis) , o su jais vis dar tebevažiuojantis, ir (neaišku ar tai priežastis, ar pasekmė) su viena merginų itin suibendravęs vokietis Maxas vis sustodavo nufotografuoti savo pliušinio žaisliuko, kurį vadino Bembiu, prie kokio nors objekto.

Rugpjūčio 12-ąją savo gimtadienį šventusi Eglė sulaukė puikios dovanos – kompanija pagaliau pasiekė (tiesa, „mikriuku“, bet, anot jų pačių, ne mažiau varginančiai – 9,5 val.; kelionė „atkratė viską, ką buvo galima atkratyt”) Keylong miestelį su šiltu dušu ir elektra.

Suvalgę tortą, padarytą iš "German bakery" nusipirktų sausainių komandos nariai įsileido į rimtą pokalbį – dalis jų norėjo važiuoti tiesiai link ežerų, išvengiant sunkesnių kelionės dalių – pakilimų, kita gi grupelė tikėjosi įveikti ir šias sunkesniąsias dalis; galiausiai buvo pasiektas laikinas kompromisas – bandyti pasiekti Sarchu (įveikti vieną iš perėjų), ko nepavykus padaryti per dvi dienas tektų užtikrintai rinktis lengvesnįjį kelionės variantą. Įspėję, kad savaitę gali būti nebe ryšio zonoj, keliautojai pranešė rytoj mėginsiantys šturmuoti 4,5 km aukštį.

(Laukite tęsinio...)

Žygį remia:

 
kuprine-lt

 

 

 

Daugiau skaitykite čia.

lukla-lt

 

 Daugiau skaitykite čia.

perku-dviratis-lt
 

Daugiau skaitykite čia.

spikis-lt
 

 Daugiau skaitykite čia.

Velo klinika

Daugiau skaitykite čia.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Testas.14 klausimų apie Kauną – ar pavyks teisingai atsakyti bent į dešimt?
Reklama
Beveik trečdalis kauniečių planuoja įsigyti būstą: kas svarbiausia renkantis namus?
Reklama
Kelionių ekspertė atskleidė, kodėl šeimoms verta rinktis slidinėjimą kalnuose: priežasčių labai daug
Reklama
Įspūdžiais dalinasi „Teleloto“ Aukso puodo laimėtojai: atsiriekti milijono dalį dar spėsite ir jūs