„Kichoto“ ekologinė ferma
Filipas ir Džinė turi 1500 akrų ekologinį ūkį. Įsitaisę jie toli nuo miestų ar miestelių, atogrąžų miškų glūdumoje. Kažkada šis ūkis garsėjo kaip istorijoje pelningiausios kakavos vaisių plantacijos, tačiau paslaptis glūdėjo už to slypėjusiame narkotikų versle. Galiausiai ūkis buvo valstybės konfiskuotas ir perparduotas. Taigi Džinė ir Filipas, amerikiečių pora iš pietinės Floridos, nusprendė čia įsikurti. „Kodėl pabėgot iš Amerikos, daugeliui juk tai svajonių šalis“, – teiraujamės. Džinė gali nesustodama valandų valandas pasakoti apie tai, kokia yra tikroji situacija Jungtinėse Amerikos Valstijose. Gal kai kas kvepia sąmokslų teorijomis. Jose daug logikos ir net faktų, tačiau dar daugiau neaiškumų ir nemažai pykčio prieš sistemą.
 |
| Evelinos ir Karolio nuotr./Ferma, kurioje dirbome ir ilsėjomės visą mėnesį |
Tokia aštri nuomonė prieš aštuonerius metus šeimą atginė ramybės ir tiesos ieškoti į Kostą Riką. Palikę į bedugnę besiritantį amerikietišką gyvenimą užnugaryje, savo kaubojišką dalią pradeda naujame rojuje, kuriame net armija neegzistuoja. Vaizdas pro jų namų langus neprastas. Lengvais debesėliais apgulti skardžiai su atogrąžų miškais, ramiai besiilsintys spalvoti tukanai, sklandantys ereliai, žieduose nektarą siurbiantys kolibriai. Nuolat girdisi šniokščianti upė.
Jų ūkis priklauso WWOOF – worldwide opportunities for organic farming (angl. ekologinių ūkio pasaulinė organizacija www.wwoof.org). Mes žinojome, kad tokie ūkiai egzistuoja, todėl dar Nikaragvoje panaršėme internetiniuose puslapiuose, ir šitaip mes juos ir atrandame. Tokių ūkių gausu visame pasaulyje: Europoje, Australijoje, Centrinėje ir Pietų Amerikoje. Dažniausiai fermos priima žmones už maistą ir nakvynę, papildomų išlaidų nėra, o priimtieji atsilygina penkių – aštuonių valandų per dieną darbu. Savaitgaliais gali tyrinėti gamtą, ilsėtis. Viena iš šios organizacijos idėjų – padėti ekologinėms fermoms užaugti, o atvykusiems žmonėms – išmokti apie tai, kaip rūpintis ūkiu nenaudojant technologinių laimėjimų, kaip pesticidai, herbicidai ir visokie „idai“, t. y. kas yra permakultūra. Dažnai fermos paprašys nenaudoti neekologinių šampūnų ar muilo, taip saugodamos aplinką. Bet čia gali pasimokyti, kaip galima auginti augalus, juos tręšti, prižiūrėti gyvulius.
Apie ūkį
Tokie ekologiniai ūkiai dažniausiai vadovaujasi permakultūros principais: rūpintis žeme ir žmonėmis, ir stebėti, kaip elementai tarpusavyje gyvena drauge, kaip draugystė ar bendradarbiavimas gali pagerinti vienas kito gyvenimo kokybę.
 |
| Evelinos ir Karolio nuotr./Žolė bus persodinama ir ja maitinamos karvės |
„Gyvuliai čia gerai gyvena“, – pastebime. Filipas su vietiniais darbininkais kasdien nupjauna šviežios žolės. Molingas ir drėgnas atogrąžų dirvožemis gali būti labai prastas, tad aštuonerius metus jie stengiasi įdirbti žemę, užsodinti tinkama žole, kad karvės galėtų džiaugtis geru kokybišku maistu, o ne krimsnoti varganą greit nutrypiamą veją.
Vištoms čia gyventi irgi rojus. Ne veltui kai čia valgome kiaušinius, tikrai jaučiame skalsų turtingą skonį. Kasdien jos maitinamos ne tik bananais, termitais ir žalumynų lapais, bet netgi turi savo savaitinius gardus. Pirmasis gardelis apsodintas joms patinkančia žole, ir čia jos kapstosi visą savaitę. Vėliau perleidžiamos į kitą gardelį. Tokio maisto prisilesusios (be abejo, gauna ir kukurūzų), jos deda sveikus gerus kiaušinius.
 |
| Evelinos ir Karolio nuotr./Karolis mankština arklius |
Žirgai čia mylimi. Arklininkas juos prajodinėja, pakausto. O mums irgi gera proga stebėti ir net padėti „manikiūro“ procedūrose. Kanopiniai nagai pakerpami, kai kuriems uždedamos pasagos, ir jie jau pasirengę į kelią. Arklininkas sėda ant Mačo, o mums tai vienam, tai kitam tenka Nube – Debesis. Taip ir išjojam apylinkių apžiūrėti ir arklių raumenų pramankštinti. Turialba – veikiantis ugnikalnis – įnoringas, jo bet kada nepamatysi. Net ir per Kalėdas jis buvo apsivilkęs debesimis. Bet kai keliskart jodinėjame, jis atsiskleidžia, parodo ir savo dūmą. Sako, vieną dieną jis ims ir prasprogs.
 |
| Evelinos ir Karolio nuotr./Ne tik mokėmės, kaip pakaustyti ir prižiūrėti arklius, bet ir patys jais jodinėjome |
Daržo patirties abu atsinešėme iš savo vaikystės dienų. Patirtis kaime mums davė drąsos sėti ir sodinti, prižiūrėti pomidorus, nurinkti derlių. Mūsų darbas ir buvo daugiausiai prižiūrėti daržą. Apsėti, apsodinti reikalingomis maistui daržovėmis, patręšti natūraliomis priemonėmis, laistyti. Jei mes gausiai valgėm tai, ką kažkada užsodino prieš mus gyvenę savanoriai, dabar mes atsilyginame ateinančioms kartoms.
 |
| Evelinos ir Karolio nuotr./Mūsų kasdienybės darbai - laistyti augalus, kai lietus nesilanko jau kelias dienas |
Tokių ūkių trąšos ar kova su kenkėjais vyksta natūraliai. Tiesą sakant, visa tai mums primena mūsų senelių ir tėvų laikus, kai toks rūpestis buvo natūralus. Dabar tokie ūkiai išimtys labiau nei taisyklė. Tad ir dalijasi tarpusavyje žiniomis, kokia arbata geriau palaistyti šiltnamį, kad tie vabzdžiai nelįstų, bet kad ir žemei ir kitiems elementams nepakenktų.
Gal tai ir daugiau laiko užtrunkantis procesas, bet Filipas, anksčiau augalus auginęs net ir filmų industrijai, dabar džiaugsmingai imasi visų kaubojiškų darbų drauge su savo darbininkais.
Maisto šventovė
Kasdien prieš pietus užkvipdavo ką tik iškepta duona. Džinė kaip magė įberdavo sezamo sėklų ar įpjaustydavo baziliko, o pabaigoje užpildavo alyvuogių aliejaus su šviežiai trintu česnaku. Garuoja moliūgų sriuba, ar lazanija su daržovėmis. Kasdien šviežiai skinti žalumynai ir pamidorai, su balzaminio acto, rudojo cukraus ir česnako padažu. Pirmą kartą kai paragavome šio maisto, šiurpuliai bėgo kūnu. Neplastmasiniai pomidorai, atrodo visas ląsteles pamaitinantys brokolio lapai su krapais ir baziliku. Kvepia visi namai, ir mes tarsi maisto šventovėje prarandame bet kokios realybės trupinius. Esi tik tu ir maistas. Skonio receptorių meditacija.
 |
| Evelinos ir Karolio nuotr./Kasdien šviežias maistas. Organizmai atsigavo. |
Vanduo atkeliauja iš kalnų šaltinių, tad gerdavome kiek tik telpa. Nereikia skaičiuoti, taupyti, dėti jokių tablečių. Po visų mūsų skardinių ir gatvės užeigų, galų gale visą mėnesį kasdien maitinamės šviežiu maistu, ką tik surinktais kiaušiniais, ankstesnių savanorių pasėtomis ir užaugintomis daržovėmis, ir kartais sava jautiena. Jaučiam, kaip visas kūnas atsigauna.
Mūsų namai
Fermos aprašyme perspėjimas „gyvensite aptriušusiame name“. Mes įpratę prie palapinių, pašiūrių, stotelių ir šiaip miškų ar pakelių. Toks aptriušęs namelis mums pasirodė kaip padorus patogus namas. Turėjom karštą dušą (oho, kasdien karštas dušas visą mėnesį! – prie tokios prabangos galima ir įprasti), virtuvę. Ir tualetą.
 |
| Evelinos ir Karolio nuotr./Pro mūsų langus |
Tiesa, tualetas mūsų kaimynams iš Siera Leonės pasirodė tikra kančia. Po medine sėdyne yra ne kas kita, kaip paprastas kibiras, o „po reikalo atlikimo“ tereikia užberti viską skiedromis. Kai kibiras prisipildo, jis išpilamas į komposto krūvą, kuri dabar kaitinama po plastikiniu maišu, o vėliau bus naudojama dirvožemiui pamaitinti. Išnešti visa tai darbas nėra maloniausias, bet tai pirmykštis būdas kanalizacijai. Ir savotiška patirtis. Be to, esame įpratę prie miško, kur reikdavo žvalgytis, ar kur nepasirodo grizlis, o gal gyvatė, tad toks primityvus, tačiau mums jau „liuksusinis“ tualetas mūsų neišgąsdino.
Gydanti kasdienybė
Rytą prabundi, pro langus jau matosi bananų medžiai, o išėjus į prieangį atsiveria kalnai. Taip ir nesinori niekur pajudėti, o tiesiog drybsoti hamake ir stebėti siaučiančius paukščius. Aunamės guminius batus. Taip nesibijome gausaus lietaus anei gyvačių. Šešios ryto, o atrodo kaimelis jau seniai pabudęs. Kulniuojame į darbą ir mes. Kartais tyloje, jei vienas kuris iš namiškėnų nesumano ryto paukščių perkalbėti. Upė čiauška pakeliui.
 |
| Evelinos ir Karolio nuotr./Pakeliui ieškoti krioklių |
Kol saulė dar nepersirito per kalnus ir neįkaitino visų įmanomų paviršių, šiltnamyje nuskabom pomidoro pažastį, pauostom šviežiai palaistytą ar nuskintą baziliką, baklažanai papilnėjo it po sočių pietų, pupos pražydo, naujai pasodintas agurkas atsigavo. Į birią žemę įbedam rankas, ir nurimstame. Užverčiame galvą į tarpukalnėje prasiskverbiančius spindulius. Drėgmės ir šilumos vaikai debesys nusėdę viename ar kitame kalne. Nuimame rytinį derlių pietų salotoms.
Atsisėdam pailsėti. Puodeliuose ką tik nuskintos citrinos arbata. Akys nutįsta į tolį. Šnekam. Kartais tylime.
Pietūs dešimtą valandą dažniausiai sušiaušia skonio pojūčius. Jaučiam, kaip visos ląstelės atsigauna.
Vakarop šaukia ritualas prie upelio. Karolis perstumdė akmenis, tad dabar atsisėdus ant akmenėto dugno, srovė gerokai patalžo šonus. Atsisėdam ant vis dar įšilusio akmens, žvilgsniu pasivaikštom kalnų upės purslais, stačiais miškuotais šlaitais, paglostom žvilgsniu kažkur muses ir vienas kitą gainiojančius geltonuodegius paukščius. Tylus džiaugsmas kutena, o po to nurimsta. Ramybė.
Savaitgaliai tarp krioklių ir miškų
Pusryčiai, ir mes išsirengiame į žygį. Tą rytą neišsigąstame lietaus, kuris čia kartais gali pilti ištisas valandas. Kol keliukai pažliunga. Pralaukiam tą lietų, apsiginkluojame mačetėmis, ir pirmyn į neatrastus atogrąžų miškus.
Kopiant džiunglėmis, matysi tik lianomis ir tankiu mišku apaugusį skardį, ir ką tik iškapotą kelią – šis labai praverčia einant atgalios. Visų numanomų nuostabių atsiveriančių vaizdų neįmanoma pamatyti per tankumyną.
 |
| Evelinos ir Karolio nuotr./Karolis supasi ant lianos |
Drėgna, todėl labai slidu. Tarpais net ropojam, o atgal kone slystam ant užpakalių. „Kai einate, visur žvalgykitės gyvačių“ perspėja šeimininkas Felipė. Jų pačių nuodingiausių fer-de-lance gyvačių. Jos gali būti net dviejų metrų, ir jų nuodas numarins įkastos galūnės raumenis, o galbūt užmigdys visam laikui. Tiesa, šių gyvačių reikia žvalgytis ne tik einant laukais, bet ir daržu, nes gal kur nors jos šildosi komposte, mat jos visai nesidrovi būti šalia žmonių. O vakare apskritai geriau nesiblaškyti, nes jos – naktibaldos. Jų nesutinkam, tačiau apkabinu slystant spygliuotą medį, o iš delno storą spyglį ištraukiam tik po kelių dienų.
Kitas savaitgalis sunkų žygį galų gale apdovanojo gražiais vaizdais. Keturi žmonės ir šuo iškeliauja ieškoti krioklių. Keliaujam palei upę akmenimis, tad vaizdas visą laiką įstabus. Šniokščia upė tarp miškų, visur akmenys akmenys. Kai kada tenka ropštis, bristi, slysti.
 |
| Evelinos ir Karolio nuotr./Ieškant krioklių, priėjome dalį, kurią reikėjo perplaukti |
Felipė, mūsų šeimininkas ir šuo sustoja, toliau nebekeliaus. Mudu ir vokietis Andreas (kitas savanoris) ropščiamės tolyn. Prieiname gilią vietą, kur jei norime keliauti tolyn, teks plaukt. Širdis jaučia, kad krioklys nebetoli, tad rizikuojame. Išsirengę plaukiame tolyn. Keletas posūkių, ir pastangos atpirktos. Keliaaukščiai kriokliai, aplink skraido mėlyni milžiniški drugeliai, saulė atsispindi vandenio nugludintuose akmenyse ir pursluose. Aikčiojam, žavimės, maudomės, nardom. Tokie nenumindžiotais takais atrasti lobiai tikriausiai patys žaviausi.
Po mėnesio ramybės ir tylos, išeiti į triukšmą ir chaosą nėra lengva. Vėl esi jautrus prabirbiančiam automobiliui, dirbančiam pneumatiniam kūjui. Visas užliūliuotas vidus nori vėl atgalios į kalnus, kur girdi tik kartas nuo karto beužkakarekuojantį gaidį ar pliaupiantį į stogą lietų, cikadas vakare ar paukščius ryte. Atrodo, sprogsi nuo triukšmo. Bet kelias šaukia.
 |
| Evelinos ir Karolio nuotr./Nepaprasto grožio Kartago (Cartago) bažnyčia |
Netrukus mes prie Panamos, paskutinės Centrinės Amerikos šalies. Vis dar nežinome, kaip teks keltis į kitą kontinentą pačiu pigiausiu būdu.
Daugiau istorijų, vaizdinės ir garsinės medžiagos rasite mūsų puslapyje www.itervitae.me
