Regis jau abu sutarėm dėl vietos, bet netikėtai išgirdom kaži ką atlapatojant. Atsisukom ir žagtelėjom. Į mus lėkė seilėmis apsitaškę jauni kareivukai, rankose laikydami atstatytus automatus. Akimirkai suakmenėjom, o šie išvydę nustebusius nekaltai nutaisytus veidus, nuleido savo ginklus. Kažką lemena uzbekų kalba, o mes bandom kažką sakyti rusiškai. Jie lyg ir supranta, bet iš besikartojančių klausimų, suvokiam, kad nė kiek. Vis kažką raportuoja racijomis, bando kartoti mūsų pasakytus žodžius. O mes paprasti kaip trys centai jiems aiškinam: „Ketinom stovyklauti prie ežero, turime tvarkingą Uzbekistano vizą ir neseniai perėjom sieną.“ Gestais parodė, kad turim sekti juos iki tos karinės bazės. Einam tylomis, Karolis bando pralinksminti situaciją klausdamas, kiek gi sveria jų automatai.
Atlydi mus iki bazės, ten prie vartų pasitinka vyresnieji. Peržiūri pasus, nieko įtartino neranda. „Ką ten veikėte?“, – teiraujasi griežtu balsu. „Ketinom nakvoti“. „Čia juk pasienis, negalima“. Mintyse perbėgom pasieniuose pramiegotas vietas, ir iki šiol niekas neįžvelgė nieko blogo tame. „Turite eiti keliu, tiesiai. Ir neišsukti iš kelio. Jūs nuklydot daugiau nei 50 metrų. Gaunate įspėjimą šįkart“. „O už kiek kilometrų mes jau galime nakvoti?“, – klausiam. „Už 25 kilometrų“. Keliaujame pakeleivingomis mašinomis, o sienos jau uždarytos, tad automobilių jau nebebus. Tikrai nepajėgsim nueiti 25 kilometrų. „Na, tai už kokių 5 kilometrų, bet nakvoti turit prie kelio“. Uch, kaip griežtai. Vėliau pasirodo, kad pasienis tarp Uzbekistano ir Turkmenistano vietomis yra užminuotas.
O mums kažkaip sėkmingai tąvakar sustojo bent trys automobiliai. Jau kuris laikas pastebim, kad mus šen bei ten pameta taksistai, su kuriais sugebame susiderėti nulinę kainą.
Bukchara
Tikriausiai visos mūsų liaupsės bus sudėtos šiam miestui. Jo senamiestis jaukus ir glaudžiai sudėtas, rusvų spalvų kuklios architektūros statiniai byloja apie pirklius, kupranugarius, Šilko kelią ir kažkada čia susitelkusius daug malonaus triukšmo skleidžiančius turgus. Turistinis laikotarpis prasidės tik už kelių savaičių, todėl mes vis dar galėjom ramiai apžiūrėti senojo miesto kuorus išvydę tik vos keletą smalsuolių.
 |
| Evelinos ir Karolio nuotr./Mėgaujamės Buratinu |
Įeinant į Kalono mečetę, netikėtai pasigirdo už širdies griebianti vyro giesmė. Uždaro kiemo vidury išsikerojęs vis dar plikomis šakomis medis. Arkos išrašytos arabiškais rašmenimis. Ir nei vieno žmogaus kieme. Viskas alsavo paslaptimi.
Žalioji arbata šalia Labi vandens telkinio, ir tos kelios valandėlės Bukcharoj ilgam pasiliko mintyse. Grįžti pas Rahimą, mūsų uzbekę šeimininkę, mes sumąstėm tamsiomis gatvelėmis. Viena vedė į kitą, ir nepastebėjom, kaip labirintai mus nubloškė į miesto pakraščius. Gatvės čia neapšviestos, ir jei ne pravažiuojančios mašinos, vargu ar matytum sekantį savo žingsnį. Rusų kalba kaip visada gelbsti, ir netrukus mes jau žinome, kuria kryptimi kulniuoti.
 |
| Evelinos ir Karolio nuotr./Buharos gyvenamųjų rajonų gatvelės itin painios. |
Samarkandas
Anksčiau vien išgirdus šio miesto egzotišką pavadinimą, apimdavo malonus jaudulys. Įspūdinga vieta, ne vienas pranašavo. Todėl lūkesčius užauginom it ant mielių, ir laukėm, kol mus nustebins kažkada populiarus, tada numiręs, o vėliau turtingam gyvenimui prikeltas miestas.
Radžistano persiškai didybei apibūdinti kaip visada žodžių neužtenka. Arkos, kupolai regis atsekė mus Šilko keliu iš pat Irano. Įeiti į ši kompleksą – nepigu. Netrukus bandantys „susidraugauti“ policininkai siūlo pramogą – užkopti į bokštą už papildomą (nemenką) mokestį. Mūsų dienos biudžetas išdžiūvęs, tad padėkojam ir traukiam tolyn. Kaip mat jis nuleido kainą dvigubai – „o gal vis dėlto?“. Panašus scenarijus kartojasi ir norint aplankyti kuklesnį Bibi Khanum mečečių kompleksą: bilietas aštuoni tūkstančiai somų. „Ech, nebenorim eit tada“. „Ateikit – įleisiu už keturis!“, – šaukia pavymui bilietų pardavėja. Įdomu, ar kino teatre irgi galima derėtis?
 |
| Evelinos ir Karolio nuotr./Registane |
 |
| Evelinos ir Karolio nuotr./Visi bandė mus užkalbinti ir pritraukti dėmesį. |
Samarkando turgus (Bazaar) – muziejus, už kurį mokėti nereikėjo. Jis žavi tvarka ir švara. Rūpestingai sudėlioti džiovinti vaisiai, nuplautos daržovės išrikiuotos spalvomis. Vyrai kailinėmis kepurėmis perrenka žirnius. Iš vienos eilės einant į kitą, vis užplūsta nauji kvapai ir pokvapiai.
Nakvynė uzbekų namuose
Netikėtai ir vėl paragavom uzbekiško vaišingumo. „Koučsurferė“ (www.couchsurfing.com internetinis svetingumo klubas) Nahima, jau priimanti šimtus keliautojų, buvo dosni ir paslaugi. Netrukus pakeliui mes svečiuojamės ir pas kitą šeimą, kurios galva paveždamas mus pakeliui pasiūlė ir nakvynę. Atvažiuojam į Navoi ir pakvietusiųjų tamsius namus – regis istorija kartojasi kaip ir Turkmėnistane. Vyriausybė elektrą siunčia už sienos, tad vietiniams jos žiemos metu belieka mažai. Kartais nebūna ištisomis valandomis, o pasak vieno vairuotojo, net ir dienomis. Viena aplankyta šeima skundėsi – vaikas tik trijų mėnesių, o namuose būna šalta ir tamsu. Jiems, ką tik sugrįžusiems iš Rusijos, tėvynė nepasirodė rūpestinga. Pasirodo, šiuose kraštuose ne vienas važiuoja uždarbiauti Rusijon ar Pietų Korėjon. Visi skundžiasi, kad rusų požiūris į azijiečius yra šiurkštus, o „skinhedai“ juos muša, o kartais net ir žudo. Tėvynė kvepia nostalgija, draugais ir tėvų duona, tačiau geresnis uždarbis ar tiesiog darbas veja tiek jaunus, tiek pagyvenusius lauk.
Šeimos moterys nuolankiai šypsojosi ir nuolankiai mus aptarnavo. Jų ilgi ryškiai spalvingi barchato chalatai pastebime nebūtinai tik naminė apranga. Vyrai taip lauke gali nešioti daugiausiai tamsiai žalius chalatus, apjuostus virvele.
 |
| Evelinos ir Karolio nuotr./Nakty mums nakvynę pasiūlę darbininkai ir jų miela šeimyna. |
Furganos slėnis Kirgiztano sienos link
Uzbekistano gamta graži tėra tik rytuose, jau prasidedant kalnuotajai daliai ir žadant Kirgiztano kalnus. Pirmą kartą mes viename dulkėtų miestelių prastovėjom geras valandas, kol vienas taksistas neišvėręs privažiavo ir pasisiūlė pametėti iki policijos posto. Ten, sako, jums policininkai padės susitranzuoti. Tikra tiesa, policininkų klausimų lavina kone nubloškė mus, bet ar jų pagalba duos kokių vaisių kiek abejojome. Pinigų jiems už tokį darbelį nepasiūlėm. Neilgai trukus ateina vienas šypsodamasis ir savimi patenkintas, rodydamas į sunkvežimį. Jo laimikis mus pradžiugina, ir mes jau sūpuojamės kabinoje. Vairuotojas iš pradžių prisipažino, kad mūsų imti jis nenorėjo. Kam tos problemos su kompanija, mat reiks poste atsižymėti. Bet jei policininkas įkalbino, mat „jo svečius reik pavėžėti“, tai atsisakyti šiukštu nevalia. Juolab, kad svečias, o dar toks keliautojas – Dievo dovana. Pakeliui seniokas dalinasi savo vakariene. Furganos slėnis – regis viena iš konfliktinių zonų, ko gero pati gražiausia gamta, mat jų žemės yra skalsios ir derlingos. Andižoną pasiekiam nakčiai gerokai pastūmus rodyklę po vidurnakčio link.
 |
| Evelinos ir Karolio nuotr./Purvas |
Kitą rytą, po šlapios nakvynės kažkieno sode (lietus kol kas nevargino šioje kelionėje), mes sunkiai išropojam ant kelio. Netrukus vienas vairuotojas mums sustoja, ir ne tik paveža prie policijos posto – mat ten toliausiai ir tikėjomės – bet pasivadina namolio, supažindina su savo dar šviežiai į pasaulį atskubėjusiu sūnumi ir žmona, primaitina kaip pridera, o ko nesuvalgėm, sudeda į lauknešėlį. Vėl įsodina į taksi, ir akies kraštu pamatom, kad pats ir sumoka, it senas draugas jausmingai atsisveikina mums išriedant Kirgiztano sienos link.
Mūsų nuotykius galite peržvelgti ir internetiniame puslapyje: www.itervitae.me
