Nori nenori prieš šį kelionės etapą susimąstai ir apie tai, kad su kuprine gali tekti ir atsisveikinti. Ar likę taip kaip stovime (ir be batų) sugebėtume tęsti kelionę tolyn, kol kas tik teorinis klausimas, nes iš to, kad esame sveikai gyvai pravažiavę ir čia rašome, galima spręsti, kad yra ir sėkmingų atvejų.
Isiolo gatvėse jau siautė smėlini vėjai. Galėjai užuosti, kad artinasi dykuma. „Oo, sunkvežimių bus tik šiandien vakare, gal ryt“. Nedažnas čia keliauja savo malonumui, dažniausiai vietinių kelionės yra iš reikalo. Sunkvežimių vairuotojai vieningai teigia – tai pats pavojingiausias kelias Kenijoje. Greičiausiai ir visoje rytinėje Afrikoje (jei nekalbėsime apie patį Somalį). Jūs geriau eikit ir atsipūskit kur, kol važiuos kas tuo keliu.
Tiek to, mes geriau vis tiek kokio šanso palauksim. „O autobusais kodėl nevažiuojat?“. Su autobusu viskas paprasta. Afrikoje jie gal ir nėra patys brangiausi. Tačiau pats nuotykis ir susitikimas su vietiniais žmonėmis mus visą laiką traukia, tad einam už miestelio ir prisėdam pavėsyje. Eiti būtų neprotinga.
 |
| Evelinos ir Karolio nuotr./Vietinių namai iš medžio ir įvairiausių medžiagų – kartono, plastikinių maišelių ir pan. |
Po keleto paslaugių (net keista, Afrikoje vairuotojai neturtingesni nei kokioje Kolumbijoje, tačiau paslaugumas mūsų patirtimi kur kas ryškesnis) vairuotojų, pavėžėsiančių iki artimiausio policijos posto, mums galiausiai sustoja kariškų spalvų visureigis. Jie matosi pasirengę kelionei į šiaurę. Tik brezentu dengtoje atviroje priekaboje Rendele genties karys, laikantis šautuvą. Susėdom šalia kitų dviejų keleivių ant anglių maišų, ir lyg pasirengę traukti. Įdubusių skruostų sijonuotas vyriškis, vilkintis kamufliažinius kiek apdriskusius marškinius ir kiek patįsusiomis skylėtomis ausimis automobilį (gal ir mus jame) saugos nuo galimų pavojų.
Prasidėjusi dykuma dėl lietingojo laikotarpio neatrodo nuvargusi, atvirkščiai, atsigavusi ir maitinanti. Susidariusiose balose retų kaimelių gyventojos įnirtingai skalbė spalvingus drabužius ir džiovė juos ant krūmų saulės atokaitoje. Tolumoje uolėti kalnai stebi mus iš tolo. Perskaitytos bauginančios istorijos kada ne kada išlenda iš atminties ir pertraukia ramų gamtos stebėjimą. „Jie“ gali bet kada išlįsti iš krūmų ir šaudyti be gailesčio. Tokia mintis skubiai nuvejama, keliaujame tolyn. Iš krūmų išlenda tik raudonoje žemėje išsivoliojęs dramblys, siūbuodamas savo straublį ir stebėdamas, reiks čia pulti svetimuosius ar ne.
 |
| Evelinos ir Karolio nuotr./Mus prie kelio pasitikęs dramblys. Su tokiu nesinori susidurti, tad ir mašinoje užtaisomas ginklas |
Daugiausia šiame regione gyvena Rendele ir Samburu genčių žmonės. Kaip ir masajai, jie vis dar išlaikė savo kultūrą – gyvenimo būdą dykumoje ganant gyvulius, gausius moterų papuošalus, vyrų kuklius aprėdus. Čia nebe Nairobis, nebesimato praeito amžiaus vidurio madų klyksmo, kai moterys rengiasi tvarkingais senamadiškais kostiumėliais, o vyrų maršikiniai baltučiai. Dykumoje net ir vyrai rengiasi raštuotais sijonais ir gano gyvulius, stoviniuoja plepėdami ar tiesiog išdidžiai žingsniuoja po kaimus, o moterys susėdusios ant žemės dirba smulkius darbus, veria papuošalus.
Ar stebina mus toks egzotika? Po kultūrų išraiškomis per drabužius ir ritualus, galbūt deja, mes įžvelgiame paprastus žmones, kurie kasdien gyvena gyvenimą panašiai kaip ir Kinijos pietuose karoliukais pasidabinusios moterys ar Panamos salose visad dailiai pasirėdžiusios raštuotos indėnės ar didmiestyje pyragus rikiuojanti kepėja. Nors ir pirmu žvilgsniu vis dar aplanko netikėtumas, nuostaba, galbūt net vidinis ar išorinis aiktelėjimas, tačiau suvoki, kad žmogaus prigimtis nė kiek nesiskiria nuo kito kontinento gyventojų.
 |
| Evelinos ir Karolio nuotr./Lekiant pro nuostabius Kenijos laukus atsiveria neįtikėtini gamtos ir žmonių vaizdai. Kas maudosi, kad plauna drabužius. |
Galbūt tik kaip šešėlis perbėga nerimas, kad kada nors kokia nors vyriausybė suvarys ir juos į miestų getus, ir jie praras savo puošnumą ir laisvę dykumoje. Ir jiems patiems greičiausiai tik į gera būtų, kad nesusirgtų vakarietišku gyvenimo kokybės gerinimu.
Ne kultūriniu nihilizmu susirgome, o tiesiog pradedame užčiuopti bendrą žmogišką būtį, nesvarbu kokiomis spalvomis, dainomis ar ritualais viena nuo kitos išsiskiriančia. Suvoki, kokią mažą dalelę užima pasaulyje mūsų lietuviška kalba ir kultūra.
Marsabit – hienų lopšinės besiklausant
Kiniečių tiesiamas kelio asfaltas baigiasi, prasideda jojimas duobėmis. Toks jis išliks dar keturis šimtus kilometrų, iki pat Etiopijos sienos. Po kelių dienų laigymo per duobes, nugaros ir rankų raumenys (laikais stipriai įsitvėrus, kad kartais galva nesitrenktum į geležinius visureigio stogo balkius, ir kad ramiau nusėstum ant anglių maišų) kaip po gero sporto. Triukšmas, tratėjimas, dulkės nė kiek nesustabdo tos pačios genties kaip automobilį saugantis karys, pakeleivių plepėjimo.
 |
| Evelinos ir Karolio nuotr./Kelyje link Etiopijos automobilyje reikalinga apsauga, nes pasitaiko iš Somalio kilusių banditų, Sifta. |
Pokalbio eigoje paaiškėja ir jo motyvai pasakoti apie vietinę kultūrą. „O mano seseriai“ – parodo skara apsidengusią gražią merginą – „neišeitų kokios stipendijos? Ji galėtų jus pakviesti atsigerti pieno. O man neišeitų žmonos Europoje surasti?“, – jis matai turi visą pageidavimų sąrašą.
„Moterys Europoje valgyt nedaro, jos dirba“, – nukerta Karolis. „Kaip valgyt nedaro?“, – su siaubu klausia smalsuolis ir net piktokai dėbteli į mane. Juk aš matyt viena tų egzempliorių, kurios nedarytų vyrui valgyt. „Na čia tai jau nesąmonė“, – dar bent dešimt minučių šis negalėjo patikėti tokia neteisinga europine kultūra. „Galų gale, kodėl nevažiuoti dirbti į Nairobį, kam ta Europa?“, – klausiam. Juk ten daugiaaukščiai, darbo galimybės.
„Matot, Nairobyje gyventi sunku. Na taip, ten reikia dirbti“. O Europoje matyt dirbti nereikia. Matyt čia pinigus kaip mango derlių nusiraškai.
Mūsų pokalbiai su tokiais prašančiais bendrakeleiviais ar praeiviais matyt darosi ironiškesni. Bet tai jau kur kas geriau nei pykti. Na ką darysi, kad taip mąsto, bet mes į pinkles ar ant vandens rašytus pažadus tikrai nesinersime. Tegul žino, kad yra ir kitokio plauko europiečių, ne turtuose besimaudančių, o paprastų kaip du šilingai.
 |
| Evelinos ir Karolio nuotr./Dulkėti, duobėti ir sunkiai pravažiuojami keliai šiaurės Kenijoje. |
Tuos du šimtus kilometrų nuo Isiolo iki Mersabit, miestelio kalnuose vidury dykumų keliavome geras šešias valandas. Atvažiavome jau temstant. Vėsu, mat kalnai. Išėjome už miestelio, ir greitai surentėme palapinę. „Bus šalta“, – kalbėjo praeinantys vietiniai. Niekis, ištversime. „Hienų yra?“, – klausiam. „Vaikšto čia kelios“, – atsako. Kaip nors, pavargę kaip arkliai sugriūnam į palapinę.
Tik kad ta naktis labai jau su pertraukomis. Pirmiausia įžanga su hienų sriūbavimu, inkštimu, kaukimu. Tebūnie jos už kokio puskilometrio ar net viso kilometro, tačiau vis tiek baugoka. Apie jų elgesio ypatumus išmanome nedaug, o legendos byloja visko. Kai kurie sako, žmonių jos nepuola, o kiti liudija kitką. Na bet mes juk saugiai, palapinėje, ar ne?
Po kiek laiko „mazungu mazungu“ (baltasis, baltasis) pradeda šnibždėtis keli praeiviai. Gili naktis, ir visi padorūs afrikiečiai jau seniai miega. Todėl tokie pasivaikščiotojai nesmagūs. Krenkštelim, suprask, nemiegam, viską girdim. Šie kažką tarpusavyje subalbatuoja, tikėkimės „maunam lauk“ ir palieka mus ramybėje.
Na, o pabaigai stiprus lietus. Šis nėra toks mandagus, kaip tik išdykauti sumanę praeiviai ar galiausiai nutilę hienos. Šlapias niekadėjas trankė mūsų palapinės stogą visą likusią naktį. Garsiai, be gailesčio, be pertraukos.
Rytas. Iškiši nosį lauk, o jau keletas smalsių vaikų paskendę rūke. Iš kažkur ir dar vienas karys su šautuvu stebi, ką čia mes veikiam. Po tokios kiauros kaip rėtis nakties, norisi tik susiriesti į kamuoliuką ir niekur neiti. Bet mašinų šansai čia kaip Veneros planetą išvysti, todėl reikia greitai eiti į kelią. Rūkas, vos matai vieną ar kitą kraštą. Juk nesvarbu, kad esame dykumos viduryje, tačiau aukštai kalnuose, tad čia maloniai vėsu, bet ir niūriai drėgna.
Anksčiau šis kelias buvo dar labiau apleistas. Dabar čia išvysi ne vieną kiniečių – kenijiečių perspaustus visureigius, mat šalis galų gale pradeda tiesti asfaltuotą kelią. Kad kitais metais jau bus nutiestas sunku patikėti, bet prisiminus, kokio ilgio keliai kaip grybai po šilto lietaus randasi pačioje Kinijoje, nereikia manyti, kad beviltiška.
 |
| Evelinos ir Karolio nuotr./Kupranugarių kaimenės |
Tokie kinietiški keliai nuo Zambijos iki pat Etiopijos vietiniams gyventojams tikriausiai kelia pagarbą ir susižvavėjimą geraisiais dosniaisiais kiniečiais. Kad ir kokia mūsų maloni patirtis su šios šalies gyventojais, mums jau kelia klausimą, ir ko gi ši milžinė šalis nori Afrikoje. Jie taikiai ramiai įsiknisa į vietinių gyvenimą – juk keliai, žemdirbystės projektai jau lenkte lenkia kitų vakariečių dosnumą, bet už dyką būna tik sūris pelėkautuose.
Po Azijos tai jau trečiasis kontinentas (Pietų Amerikoje irgi gausu kinietiškų dovanų apraiškų), taip stipriai draugaujantis su vietiniais. Ar tik nebus kinų socialistinė imperija gerokai peršokus visų kitų vakariečių įtaką? Vietiniai džiaugiasi dar smala kvepiančiais keliais, kurie tikriausiai net ne jiems atneš pinigus. Tik kad vyriausybė po to išgalėtų juos lopyti.
 |
| Evelinos ir Karolio nuotr./Kinų statomas kelias į Etiopiją – nepabaigtas ir nežinia ar kada bus užbaigtas. |
Taigi vienas tų visureigių sustoja, tačiau ne kiniečių pilnas, o patsai viršininkas etiopietis, prižiūrintis visų darbų eigą. Su juo nušuoliuojame dar šimtelį kilometrų ir kelioms valandoms vidury dykumos įsitaisome netoli darbininkų stovyklavietės. Viršininkas mus pagloboja, jei nesusitranzuotume nieko, galėtume toje stovyklavietėje ir pernakvoti. Žiū, kiniečiai jau geriausi mūsų draugai, aprodo galimą mūsų rezidenciją, mat aplink gyvatės ir skorpionai.
O mes einam į kryžkelę dykumoje laukti savojo transporto. Jau gerokai įsidienojo, todėl karšta taip, kad net garuoja nuo kelio. Tolumoje linguoja kupranugariai, jų kaimenes čia gano piemenys. Karolis negali atsistebėti jų kojų ilgiu. Anei jokio medžio, todėl po valandos kepinimas jau gerokai įsikyrėjęs, traukiam savo raudonus paklotukus ir renčiam pavėsinę. Iš akmenų pastatom vieną sienelę, iš kuprinių kitą, ir taip jau tos valandų valandos laukimas nebebauginantis.
Po gero pusdienio sustoja dar vienas visureigis, aišku, prisodintas kiniečių. Iš to, kaip jie aktyviai diskutuoja apie kelią labiau nei apie dykumą ir tolumoje esančius kalnus, galima suprasti, kad jie greičiausiai čia irgi kelių tiesimo reikalais. Iki pat Mojalės tas šimtas kilometrų truko bent keturias penkias valandas jojimo, šliaužimo, strigimo purve (kas sakė, kad čia dykuma), ir jau kai pasiekėme pasienio miestą, visai sutemo. Ant kelio prabėga hiena, palapinė dar vakar sulūžo, nieko nelieka kaip tik eiti į vietinį viešbutuką už kelis dolerius ir gerai išmiegojus, pasirengti naujai šaliai. Etiopija, mes jau šalia.
