Lampedūzos sala priklauso Italijai. Bet ji artimesnė Afrikai: iki Sicilijos pietinio kranto – 200 kilometrų, iki Tuniso – 114. Stovėjau Lampedūzos uoste, žiūrėjau į grįžtančius žvejų botus. Žodis „Europa“ šiam žemės lopinėliui kažkaip nelimpa. Svetimas, nerimastingai tolimas. Žvejai krovė laimikį ir tinklus. Kokia kalba jie šnekasi? Italų? Kažin. Šūkauja gan grubiu Sicilijos dialektu, atskiestu arabiškais žodžiais.
Lampedūza yra sala tikrąja to žodžio prasme. Sicilija – irgi sala. Ir Kreta – sala. Bet ten jūra ir horizontas matosi tik iš vienos pusės. Lampedūzoje yra tokia aukštumėlė, „Albero Sole“ kalva, – užsilipi ant jos, apsidairai, ir apima panikos priepuolis. Aplink nėra nieko, išskyrus kalkakmenio uolas, amžinai žaliuojančius krūmokšnius ir jūrą. Ir dangų. Panašus jausmas apima, kai lėktuvas leidžiasi į Lampedūzos oro uostą: nusileidimo takas išnyra paskutiniu momentu, atrodo, smingi tiesiai į vandenį.
Lankiausi Lampedūzoje ankstyvą pavasarį. Niekas tada dar nežinojo, kad ši 12 kilometrų ilgio, 3 kilometrų pločio uola Viduržemio jūros platybėse taps pasaulio paplūdimių čempione. Galvojau parašyti: štai – tikrai graži ir beprotiškai įtaigi vietelė. Bet ar maža pasaulyje gražių vietelių? Dabar, kai milijonai „Tripadvisor“ komentatorių nusprendė, kad gražiausias planetos pliažas yra Lampedūzoje – ką gi, pasivaikščiojimas po Triušių įlanką įgauna kitą svorį.
„We are the Champions“ – mes esame čempionai, dabar, matyt, švilpauja Lampedūzos žvejai, užmesdami tinklus. O ką? Gražiausių pasaulio paplūdimių čempionate – arši balto smėlio, žalių palmių, stulbinančių saulėlydžių ir smaragdo jūros vaizdų konkurencija. Net neįsivaizduoju, kaip masių turizmui nežinoma Lampedūza galėjo nurungti Providencialeso salą Karibų jūroje (2 vieta), „Flamenco Beach“ Puertorike (5 vieta), „Eagle Beache“ Aruboje (9 vieta) arba Praslino salą Seišeliuose (17 vieta).
Bet taip nuspręsta: 2013-aisiais žemės rojus yra čia, Lampedūzoje. Nors žemės čia visai nedaug – vos 20 kv. kilometrų. Ir ta pati – atšiauri, nederlinga. Saloje nėra gamtinio vandens šaltinio – upelio ar ežeriuko. Su vandeniu čia – striuka. Vasarą, kai įsibėgėja turistinis sezonas, už egzotiką reikia mokėti išmuilintais plaukais, kurių išskalauti nėra kuo. Gyvenimas mažytėje saloje smagus nebent dėl to žavingojo pliažo. Kasdienybė žymiai nuobodesnė. Keltas iki Agridžento plaukia aštuonias valandas. Bet ši ilga kelionė – ne į kontinentą, o viso labo į kitą, žymiai didesnę salą – Siciliją. Iš Milano į Lampedūzą lėktuvas skrenda kone tiek pat laiko, kaip į Vilnių – dvi valandas.
Keletą šimtmečių Lampedūzoje negyveno niekas. Saloje apsistodavo nebent arabų piratai, puldinėję Apeninų pusiasalį. 1630 metais Ispanijos karalius, matyt, pritrūkęs titulų, sugalvojo Lampedūzos kunigaikščio vardą suteikti Sicilijos didikui Giulio Tommasi. Po trijų šimtų metų jo palikuonis – paskutinysis Lampedusa parašė garsų romaną „Leopardas“. O sala per tą laiką ėjo iš rankų į rankas: prancūzai, maltiečiai, britai. Lampedūzos buvo užsimanę net rusai – kunigaikštis Grigorijos Potiomkinas čia galvojo steigti šiltą imperijos koloniją. Galiausiai kunigaikščiai Lampedusa savo vardo salą pardavė dviejų Sicilijų karalystės monarchui Ferdinandui II. Suvienijus Italiją, Lampedūza tapo piečiausia Italijos karalystės teritorija.
O dabar važiuojam pažiūrėti, kaip atrodo gražiausias pasaulio pliažas. Keletą kilometrų, kurie skiria nuo vienintelio salos miesto – uosto smagiausia nubirbinti nuomotu motoroleriu. Pasiklysti Lampedūzoje neįmanoma. Yra vienas vienintelis kelias, kuris vingiuoja aplink salą. Ji – kiaurai matoma ir vėjų perpučiama. Medžių beveik nėra, tik kelios pušys žaliuoja ties buvusia NATO karine baze. Štai ji – „baia dei Conigli“ – Triušių įlanka. Prie jos prigludusi uolėta Triušių salelė. Jokių triušių čia nėra, tiesiog kažkas blogai išvertė anglišką pavadinimą, kuris savo ruožtu buvo perdarytas iš arabiško „rabbit“ – brasta. Ir iš tiesų – iki Triušių salelės galima briste nubristi.
 |
| 15min.lt/Pauliaus Jurkevičiaus nuotr. /Lampedūzos sala, Triušių įlanka. |
Tiesaus kelio iki paplūdimio nėra. Reikia palikti motorolerį ir paprakaituoti pėsčiomis. Uolėtame Lampedūzos reljefe iškirstas takas. Jis akmenuotas ir vingiuotas. Nusileidimas žemyn, į 2013-ųjų „Tripadvisor” paplūdimių rojų gali pasirodyti varginantis. Ypač vidurvasarį, kai virš Lampedūzos spigina Afrikos saulė. Bet rojus yra rojus. Skubėti į rojų negalima. Reikia stabtelėti ir apsidairyti. Spalvų mažai, bet jos grynos ir tirštos. Pirmapradės. Žiūrint į Triušių įlanką iš viršaus ateina, kur buvus, kur nebuvus, banali mintis: „Tokioje vietoje ir numirti būtų gera.“ Ji, beje, visiškai teisinga. Legendinis italų dainininkas Domenico Modugno būtent taip ir padarė: prisėdo ant šezlongo ir žiūrėdamas į horizontą iškeliavo Anapilin. Jo puiki daina, pamenate „Volare oh, oh cantare oh, oh nel blu dipinto di blu” (it. skristi, dainuoti, mėlynėje mėlynam”), matyt, buvo sukurta čia, kai dar niekas nežinojo, kad šis žmogaus rankų neliestas pliažas vieną dieną laimės gražiausio pasaulyje nominaciją.
„Tripadvisor“ klientai, reikliai ieškantys komforto, jo neras. Čia nėra jokių komunalinių – municipalinių patogumų, tokių kaip Palangoje, Ibizoje ar Alanijoje. Nėra „jacuzzi“ baseinų, kokteilių barų. Čia šeimininkauja didieji jūros vėžliai ir gana įkyrus Afrikos vėjas sirokas. Šiokių tokių pramogų, viešbučių, restoranų galima ieškoti Lampedūzos uoste. Tiesa, kartais Lampedūza sulaukia nelauktų svečių: iš Libijos, Tuniso valtelėmis atsiiria pabėgėliai. Kartais jų staigiai padaugėja. Pavyzdžiui, 2011 metais afrikiečių buvo 6500, o vietinių lampedūziečių – 6000. Bet tai jau kita istorija. Anaiptol ne apie gražiausią pasaulio pliažą.
Ar verta dėl jo trenktis taip toli? Manau, kad verta. Bent jau tol, kol Triušių įlanka yra tokia, kokią ją mirdamas regėjo Domenico Modugno.
Kiek kainuotų žvilgtelėti į gražiausią pasaulio pliažą Lampedūzoje?
Jeigu kelionė vyktų liepos 13 dieną:
Apie 800 litų kainuotų skrydis iš Vilniaus į Romą ir atgal.
Apie 1760 litų kainuotų skrydis iš Romos į Lampedūzą ir atgal.
Apie 2175 litų kainuotų apartamentų Lampedūzoje nuoma.
Viso: 4735 litai.
