Laoso grožis kvapą gniaužiantis, netgi iššaukiantis. Laukinis žmonių grožis egzotiškas. Murzini vaikai puikiai dera prie tamsaus džiunglių smaragdo ir ryškiai raudono dirvožemio. Pinti nameliai ant polių kaip atviri aviliai, kur gali stebėti vietinių žmonių gyvenimus. Žiūrėk, vienur moteris šukuoja plaukus ar pešioja antakių plaukelius, kitur maitina kūdikį, dar kitur vaikai pirmame pintų namų aukšte tarp polių supasi supynėse ar išdykauja. Vyrai nuobodžiauja ir stebi pravažiuojančius gyvenimus. Moterys nešasi malkas ant nugaros pintuose krepšiuose.
 |
|
Pravažiuojant bananų laukus. |
Žmonės nuolat šypsosi, draugiški. Deja, tranzuoti tai nelabai padeda. Kol kas tai vangiausia šalis, kurią įveikti padėjo ne vietiniai, o kiniečiai ir tailandiečiai.
Kalnai apaugę džiunglėmis. Lėtai nuo jų kyla rūkas. Pradeda lyti sunkiais lašais, ir jau pirmąją dieną esame permerkiami iki siūlo galo. Lietus tampa kasdieniu dušu ir atgaiva po tvankaus karščio. „Tranzui“ it pametę galvas ieškome šešėlio, bet ir jis ne ką tepadeda. Kvėpuoti sunku dieną, bet ne ką lengviau ir naktį. Kad ir kur bebūtum vis trūksta to taip reikiamo deguonies. Jo šiek tiek atsiranda nulijus. Prakaitą plauname vandeniu iš gyventojų šlangų ar pripildytų butelių, tačiau tai padeda daugiausiai penkioms minutėms.
 |
|
Rūkas paryčiais. |
Iš išorės džiunglės gražios. Jos it sirenos vilioja į jų vidų, kur karalystė virsta į didžiulį augalų chaosą. Neprižiūrėtos džiunglės nėra jau tokios įspūdingos. Nudžiuvę palmių lapai sunkiai krenta žemyn. Lijanos susipynusios su šimtais kitų augalų. Viskas – tikra painiava. Tačiau jos alsuoja augalijos ir gyvūnijos turtais. Jos – magija. Dėl to jos ir vilioja. Lekiam pro jas automobiliais be stogų. Mėgaujamės iki mūsų suspėti pavykusiais kvapais ar nenuvargstančių cikadų atgarsiais.
 |
|
Laoso kalvos |
Laoso raštas – nebe hieroglifai. Jis vis dar elegantiškas, bet visai neįskaitomas. Laimei čia net ir mažiausių kaimelių pavadinimai perrašyti ir lotyniškomis raidėmis, todėl spėlioti nebereikia. Po Kinijos tiesą sakant čia ir miestai mums kaip maži miesteliukai. Juose vis dar kartas nuo karto puikuojasi seniai užimti prancūzų kolonijiniai namai, mat Laosas 1883 m. tapo prancūzų protektoratu, ir galiausiai 1953-iaisiais metais tapo nepriklausoma šalimi.
Nuo Laoso sienos
 |
|
Perlipus Kinijos-Laoso sieną mus pasitiko visai kitoks pasaulis: skurdus, paprastas, nuoširdus. Tranzavome šalia mokyklos, kur vaikai ir suaugę žygiavo į pamokas. |
Kaimelyje kiek paėję keliuku, tranzuoti sustojome ties mokykla. Vaikams pamokos jau buvo pasibaigę, ir jie smalsiai mus apžiūrinėdami važinėjosi dviračiais. Prie mūsų priėjo Čykanas, ir taisyklingai angliškai paklausė koks mano vardas ir kaip jis rašomas. Kinijoje nei jauni, nei seni, turtingi ar mažiau, veik nemokėjo pasakyti ar paklausti elementarių klausimų. O čia priėjo berniukas su bent penketu vadovėlių rankose, ir drąsiai rezgė sakinius. Jis nebuvo vienintelis. Šis kaimelis vis dar buvo Kinijos pasienyje, toli nuo bet kokių turistinių vietų, todėl nuopelnų keliautojams nepriskirčiau. Veikiau tai didžiulis vietinių noras išmokti svetimą kalbą.
 |
|
Po Kinijos ir joje galiojančio vieno vaiko įstatymo, čia kaip pavasarinė gyvybė pražydo ir besiburiuojantys vaikai |
Pamokos baigėsi. Mokykla ištuštėjo. Bet itin švariai ir tvarkingai apsirengęs mokytojas vis dar ten, kažko lūkuriuoja. Netrukus vienas po kito į kiemą suvažiuoja savo mopedais suaugusieji: moterys ir vyrai. Kai vaikų šurmulys nutyla ir pagrindiniai darbai nudirbti, mokytis renkasi jie, suaugėliai. Mums įsėdus į mašiną, palydimi vieni kitus akimis. Pamatę žinių ištroškusius, ir patys užsimanome mokytis stipriau.
 |
|
Rytiniai paukšteliai. |
Kitas rytas. Nors karštis, kiek paplautas nakties lietaus, nelabai kur ir pasitraukė. Kvėpuojasi sunkiai, tačiau reikia keltis rytinei mankštai. Šešios. Palapinės pastatytos viename molyne greta kaimelio. Iš jo vakar vakar vakare subėgo vaikai ridenti ratų ar dūkti. Šįryt jie ir netruks it paukštukai ant laktos nutūpti ir smalsiai stebėti, kaip mes ruošiame pusrytį ir lankstome palapinės strypus. Keliuku bėga moterys. Iš pradžių gali pamanyti, kad jos kažkur ryto metą skuba. Vėliau bėgančiųjų pasirodo ir daugiau, apsirengusių sportine apranga. Jos mankštinasi. Atsitūpimus pradėjau atlikti spėriau. Moterys įkvėpė.
 |
|
Ilgu duobėtu keliu link sostinės. |
Diena pasitaikė sėkminga. Mums galiausiai sustojo poilsiauti atvykę tailandiečiai, nuvežę ilgą atstumą. Jie statybų inžinieriai, todėl leidžia sustoti prašmatnesniame restorane, įsikūrusiame kolonijiniame name ir atsisukusiame į žydinčias gėles ir kalnus tolumoje. Mus pakviečia pietų ir taip reikiamo dušo. Dušas pastaruoju metu mums kibirėliai, buteliai ar piltuvės šalto vandens. Tailandietis mums dar paduoda muilo.
 |
|
Team LT |
Pietus sušveitėme apsilaižydami pirštus. „Gal kavos?“, – ant stalo kartoninės dėžutės pieno. Kaip seniai begėrėme kavos su pienu. Išvis kavos. Vandenį geriame nepaliaujamai. Centrinėje Azijoje nuolat buvo vaišiname saldžia juodąja, o Kinijoje besalde žaliąja arbata. Siurbčiojame su pasitenkinimu. Prieinu prie lango, lėtai nuryju saldaus gėrimo, žvelgiu į tolius ir vis dar svarstau, kaip netikėtai visos viltys sulipdomos į puodą. Nė cento neišleidę, mes toliau traukiame duobėtais keliais ir staigiais posūkiais. Džiunlglės seka mus iki pat lygumų. Beveik iki pat sostinės, kol galiausiai pasiekiame Mekongą.
 |
|
Šventyklos viduje. |
Miegas Laose
Išėjimas iš sostinės Vientienės ilgas ir varginantis. Karštis sunkė jėgas, nors mes ką tik jų turėjome būti prisirinkę per tas kelias dienas darbo-poilsio. Deja miegoti sunkiai sekasi jau nuo pietinės Kinijos laikų. Tropinis klimatas. Kelias naktis buvome tikri laimės kūdikiai – miegojome ne tvankioje palapinėje, o netikėtai atrastose pašiūrėse. Išsitiesę tinklus nuo uodų, mes buvome karaliai. Kietas medinis paviršius puikiai tiko mūsų kilimėliams, ir mes galų gale gavome oro tiek, kiek reikėjo. Pašiūrės pakeltos ant polių, tad į jas nelįs neprašytosios gyvatės, kurių čia krūmuose apstu.
 |
|
Vieną dieną važiuojant pro kalvas nusprendėme išlipti vidury laukų ir pasistatyti palapinę. Radome kai ką geriau |
Einant į tualetą dar vis pagaugais eina nugara išgirdus kokį šnaresį. Ne kartą jas matėme gyvas, šiurenančias per žolynus ar pervažiuotas ant kelio. Regis jų smalsumas buvo nubaustas. Bet tas pats jų smalsumas mus ir neramina...
Viena iš tų pašiūrių, atsisukus į kalnus visose pusėse, buvo tikra dovana, atrasta netikėtai. Vakare darbininkai iš laukų eidami namo nusišypsodavo ir dažnas ženklais paklausdavo, ar ketiname čia miegoti. Vienoje pusėje gilų dangų nušviesdavo žaibai. Spėliojome, ar tąnakt šiame rojuje galėsime išsimiegoti. Miegojome it kūdikiai. Ryte kalnai buvo padengti tankiu rūku, o kylanti saulė greitai jį išsklaidė.
Pakeliui į Tailandą
Ne per toliausiai nuo sienos, vos iškėlus ranką, mums sustojo autmobilių vilkikas. Lyg niekur nieko įsitaisėme ant platformų it kokie mersedesai, ir karališkai atvažiavom iki pat Laoso – Tailando sienos. Visa laimė, kad netyčia buvom pasilikę pinigų. Jei iš Laoso iškeliauji ne darbo valandomis (po 16 val.) ar savaitgaliais, teks susimokėti 9000 kipų (apie pusantro dolerio) baudelę. Ir per Draugystės tiltą (niekieno žemė tarp Tailando ir Laoso) pėsčiomis nepraeisi, tenka priverstinai pirkti bilietus autobusui. Dėl viso pikto vieną kitą dolerį kišenėje turėti pravartu.
 |
|
Keliaujant Laosu nekartą praslinko liūtys, mums neleidžiančios pamiršti, jog artėja liūčių sezonas. |
Ir jau manėm be jokių iššūkių žengsim į Tailando pusę. Toji įžanga nebuvo tokia paprasta ir būtų galėjus mums kainuoti sugrįžimą į Laosą. Na bet tai – Tailando skiltyje. Daugiau galite paskaityti mūsų tinklalapyje
www.itervitae.me.
