Iš pradžių keliaudavau į artimesnes šalis, gyvendavau viešbučiuose ir lyg pro rakto skylutę pažindavau kultūrą. Po kiek laiko įgavau drąsos, patirties ir visais įmanomais būdais stengiuosi giliau pažinti visuomenę, todėl keliauju pakeleivingomis mašinomis, būnu svečias namuose pas turtingiausius miestų ir vargingiausius kaimų žmones.
Keliavimas iš hobio po žingsnelį pavirto profesija. Tuo metu gyvenau Kopenhagoje, dirbau informatikos inžinieriumi saugiame ir patogiame ofise. Kirbėjo mintis, kad reikia nebelaukti ir gaudyti savo svajonę – pamatyti pasaulį.
 |
| Osvaldo Roko nuotr./Vieno lietuvio kelionė per Afriką |
Dabar kiekvieną dieną keliuosi su saule, gilinuosi į kultūrą, papročius ir daug klausinėju. O informatika liko kaip hobis, ir proto mankšta, kuri leidžia užsidirbti vandeniui, duonai kasdieninei, vizoms ir lėktuvo bilietams.
2013 metų gegužę iškeliavau ir pasaulio, jo žmonių, kultūrų, išminties, kalbų pažinimui skirsiu 3 metus. Tai tarsi gyvenimo universitetas, kuriame mokomasi ne teoriškai, o praktiškai.
Mozambikas
Prasklaidysiu bent dalelę miglos ir papasakosiu, kaip gi gyvena žmonės Mozambike, kuriame keliavau 7 savaites ir pravažiavau kiek daugiau negu 7000 km.
Mozambikas – šalis pietų Afrikoje, 12 kartų didesnė už Lietuvą. Šalis turi 21 milijoną gyventojų ir 6942 kilometrų Indijos vandenyno pakrantę. Oficiali kalba portugalų, o iš viso randamos 43 skirtingos kalbos.
 |
| Osvaldo Roko nuotr./Mozambiko kaimelis |
Ekonomiškai šalis viena iš skurdžiausių pasaulyje. Kas trečias šalies gyventojas turi mobilųjį telefoną. Ir tik 1 iš 30 žmonių turi prieigą prie interneto. Lietuva turi netgi 11 kartų daugiau kilometrų asfaltuoto kelio ir tai neskaičiuojant labai skirtingo šalies ploto. Vidutinis lietuvis sunaudoja 7 kartus daugiau elektros negu vidutinis mozambikietis, kuris už uždirbtus pinigus gali nusipirkti 15 kartų mažiau negu mūsų šalies gyventojas.
 |
| Osvaldo Roko nuotr./Žvejo laimikis – didelis tunas |
Kaip mozambikiečiai žino laiką?
Dauguma mozambikiečių laikrodžių nenešioja, o jeigu juos ir turi, tai dažniausiai tik kaip aksesuarą, lygiai taip pat, kaip mūsų kraštų žmonės nešioja apyrankes. Jiems nereikia žinoti tikslaus laiko, o apytikrį gali nesunkiai sužinoti iš saulės. Jie nustebo, kai pasakiau, kad Lietuvoje žiemą dienos ilgis – 8 valandos, o vasarą kartais iki 17 valandų. Jie manęs paklausė: „Kaip suprasti? Pavyzdžiui, jeigu nori eiti miegoti, turi nuolat žiūrėti į laikrodį, ir tada žinai?“. Patvirtinau, kad taip ir būna.
 |
| Osvaldo Roko nuotr./Su sunkvežimio vairuotoju |
Jiems kartais mes atrodome kaip robotai, pabundantys, dirbantys, valgantys pagal laikrodį. O mums atrodo keista, kad žmogus gali neateiti į darbą visados tuo pačiu metu, kad gali pramiegoti jį.
Mozambike, o ypač šiauriniame, nėra tokio didelio skirtumo tarp vasaros ir žiemos, dienos ilgumas skiriasi tik keliomis valandomis. Todėl organizmas nesunkiai pripranta prie saulės ritmo.
Kaip žmonės leidžia vakarus?
Žmonės čia linkę vakarus leisti kieme prie namų, sėdėti, sulaukti užeinančių kaimynų, šnekučiuotis su jais ir kartu valgyti po atviru dangumi. Mažesniuose kaimeliuose elektros nėra, todėl vienintelę šviesą skleidžia mėnulis. Ypatingiems atvejams žmonės turi kišeninius prožektorius, kad galėtų pasišviesti.
 |
| Osvaldo Roko nuotr./Kartu su vietiniais |
Kai visos pokalbių temos išsenka, žmonės klausosi gamtos garsų ar žiūri į žvaigždes. Niekas niekur neskuba. Jeigu kolektyvas yra jaunesnis, tai būtinai atsiras žmogus, turintis telefoną ar baterijomis veikianti radiją, magnetofoną. Tuomet žmonės, užmiršę viską aplinkui, pradės šokti, dainuoti.
 |
| Osvaldo Roko nuotr./Laimingi žmonės |
Vakarienė yra svarbiausias dienos valgis. Ji valgoma pora valandų po saulėlydžio. Maistas gaminamas po atviru dangumi, visi šeimos nariai būna kartu ir kas kaip gali, taip padeda gaminti. Suvirintose krosnelėse kepama ir verdama ant anglių. O kai vakarienė paruošta, visi valgo kartu tylomis, be jokių kalbų.Jeigu kaimelyje yra žmonių, kurie yra senesni ar vieniši, jiems maisto atneš kaimynai. Praėjus dar porai valandų ir šeimininkui pradėjus žiovauti, svečiai mandagiai atsisveikina ir visi eina gultis.
Kokia trumpų pašnekesių tema Mozambike?
Europoje, kai neturime ką daugiau pasakyti, kalbame apie orą. O juk jis kasdien vis kitoks: tai lyja, tai sninga, tai debesuota, tai per karšta, tai vėjuota. Apie ką žmonės šneka Mozambike, kuriame vieną pusę metų saulė šviečia, o kitą – smarkiai lyja.
 |
| Osvaldo Roko nuotr./Sunkvežimyje su vietiniais |
Padariau nedidelę apklausą ir sužinojau: žmonės kalba ne apie orą, o apie pinigus ir skurdą. Paprastai Mozambike pokalbis pradedamas taip: „Nėra pinigų, oi, kaip nėra pinigų“. Europiečius turistus kartais glumina nuolat iš vietinių girdimos frazės: „O,i neturiu pinigų, gal gali duoti šiek tiek, kad nusipirkčiau...“.
Kaip žmonės sveikinasi?
Norėdamas užkalbinti mažiau pažįstamas ar nepažįstamas žmogus ne pasisveikina, o paklausia: „Ar tau viskas gerai?“. Iš pradžių tai šiek tiek šokiravo, bet po kurio laiko jau supratau, kad tai yra normalu. Geriausias atsakymas, kurį nusižiūrėjau iš vietinių, yra „taip, viskas gerai“ ir į viršų pakeltas dešinės rankos nykštys. Beje, nykščio vidinė dalis turi būti nutaikyta į žmogų, kuriam atsakai. Visa tai darant reikia plačiai šypsotis.
 |
| Osvaldo Roko nuotr./Su Mozambiko vaikais |
Jeigu žmogus jau geriau pažįstamas arba nori toks būti, tai jis paduoda ranką. Čia vėl reikėjo pasitreniruoti. Lietuvoje priimtina paspausti ranką, o Mozambike vyksta mažas žaidimas su pirštais. Mozambikiečiai nestipriai paspaudžia rankas, paskui atleidžia, kad atsirastų bent centimetro tarpas tarp delnų. Tada vėl paspaudžia ir taip kartoja tris kartus. Dažnai kiekviena bendrija, draugija, provincija turi savo rankų spaudimo technikas. Visais atvejais plati šypsena yra labiau negu privaloma.
(Laukite tęsinio...)
Kitoje dalyje sužinosite, kodėl mozambikiečiai nesinaudoja vakarietiška medicina, kiek vaikų turi, kodėl vyrai vaikšto susikabinę už rankų ir kokie tabu vyrauja gentyse.
