Daugiau apie galimybę laimėti kelionę į Maroką žiūrėkite čia.
 |
|
T.Elice nuotr./Mėlyni langeliai gatvėse |
Tai buvo sapnas, kurį susapnavau mėnesis prieš kelionę į Maroką. Į jį keliavau su atsitiktinai susibūrusia nepažįstamų žmonių kompanija. Pasirodo, jog draugų draugai tokioms kelionėms yra pats tinkamiausias variantas: nepažįstama šalis, nepažįstami žmones, bet net nepažįstami lietuviai tokioje šalyje iš karto atrodo savi.
Nemažai keliaujantiems seniai aišku, jog viskas kas siūloma kelionių agentūrų, privačių kelionių organizatorių ar pigių skrydžių bendrovių dažniausiai nupiešia paviršutinį atostogų vaizdinį. Maroko atžvilgiu tas pats. Išskyrus tuos atvejus, kai čia atkeliauji pats... Tada Maroke pasijauti it keistam kine.
Marakešo gatvės
 |
|
T.Elice nuotr./Mėlyna gatv |
Vos tik atskridus į Marakešą, pradėjom „blūditi“ po gatves ir ieškoti kur apsistoti. Jei esi mergina, šio miesto gatvėse krenti visiems į akis. Aplinkiniai pratę prie europiečių, kartais jų čia daugiau, kartais mažiau, tačiau šviežias šiaurietės moters kraujas vietinius traukia it bites prie medaus.
Pirmieji prisistato vaikai, kurie noriai aplink tave laksto, džiaugiasi ir kviečia su jais nusifotografuoti. O po to ir už tai susimokėti. Vos tik atsisakai, į egzistencinį vaiko klyksmą sureaguoja gausybė jo draugų – moralinių palaikytojų, kurie kaip mat tave įtikina atsidėkoti, šiam vaikigaliui už įsiamžinimą kartu.
Panašiai elgiasi ir moterys. Tik jos vaikšto po gatves prašydamos išmaldos arba sėdi pakampėse. Paprastai už moters nugaros klykia į šalį susuktas vaikas ir, patikėkit manim, tai puikiai veikia užjaučiančius europiečius. Vėliau, tik po keleto dienų, pamačiau, jog tie vaikai verkia ne iš noro valgyt ar gert, o dėl to jog motina, kaire ranka prašydama išmaldos, dešinę slapta už nugaros nedidele adatėle bado vaikui į padukus…
Kambarių šiame mieste gali rasti visokių, tiek su milžiniško dydžio tarakonais, tiek absoliučiai be jokios kanalizacijos ir vandens, o kartais ir be elektros. Tačiau galiausiai užsukam į pakankamai padorius apartamentus. Taupydami pinigus ir norėdami iš arčiau pamatyti pačią kultūrą, gavom palyginti padorias lovas. Nors jose ir gali rasti plaukų bei nagų, tačiau prie to įmanoma priprasti. O štai elektros lizdas kambary – vienas… Ir tas maloniai įtaisytas sienoje šalia dušo galvutės.
Marokietiškas stilius
 |
|
T.Elice nuotr./Dulkinos miesto gatvės |
Pirmą savaitę negalėjom atsistebėti mozaikų bei miestų spalvomis ir visiškos betvarkės sukurta iliuzija. Čia nėra tokio dalyko kaip „nemesk šiukšlės, kur papuola“, nėra noro jaustis švariam. Gatvės nespindinčios, tačiau jose išsidėstę pardavėjai prekiauja viskuo – nuo kontrabandinių cigarečių iki nuostabių odos dirbinių.
Galima rasti gintarą primenančių karolių iš kalnų, visokių padirbtų gražių akmenukų ir papuošalų, įvairių šviesoj tviskančių mineralų, aliejų (ypač Argano aliejaus), kvepalų ir keramikinių darbelių. Brangiausi ir įspūdingiausi – sidabro gaminiai, o su jų pardavėjais nelabai ir pasiderėsi.
Nenoriu šnekėti apie kainas, ne tik dėl to, jog jos pakankamai kintančios, tačiau ir dėl to, jog atostogaujant nemėgstu apie jas galvot. Vis dėlto tie turgeliai gali būti labai pigūs – didžiąją dalį dalykų gali įsigyti vos už 50 – 100 dirhamų (apie 30 litų). Tačiau tam reikia mums nebūdingų derėjimosi įgūdžių laiku ir vietoj… Kitaip bus šiek tiek brangiau.
Visgi nereikėtų įsivaizduot, kad Maroko gatvėse klesti tik kažkokios Šiaurės Afrikai būdingos prekės, apranga ar spalvos. Kai kurie drabužiai ir bendras aprangos stilius – pigus. Jei prieš ketverius metus gatvėje vyriškiai vaikščiojo apsirengę naujais treningais, tai šiandien ten slampinėja džinsais, kičiniais smailėjančiais batais apauti vietiniai su odinėm striukėm.
Kaip bebūtų, ten yra ir ZARA, „Dior“ ir „Gucci“. Yra daug dangoraižių, stiklinių pastatų, prabangos, ir viso to, ko trūksta mūsų fantazijai norint panaikinti varguolių Lietuvos kompleksą. Tačiau ten nėra alkoholio…
Marokietiška santuoka ir berebrų tradicijos
Naktinis gyvenimas vyksta šiose senojo miesto gatvelėse. Ir nors vienai naktį vaikštinėti nėra labai jauku, tačiau gyvybės išvydau daugiau nei tikėjausi. Į gatves išlindo visi, kas moka kuo nors groti, pasakoti anekdotus, atlikti triukus, ir visi norintys ką nors pardavinėti ar tiesiog patraukt hašišo. Vaikai naktimis irgi uždarbiauja, tik kažkodėl jie tau bando parduoti paprasčiausius vienkartinių servetėlių pakelius.
Gavau ne vieną pasiūlymą prisijungti prie smagaus jaunimėlio grojančio būgnais ant stogo, stebėjau puikiai šokančias merginas ir net teko apsimesti, kad vietinis komediantas, pasakojantis anekdotus arabų ar berberų kalba yra juokingas. Nors jo ir nesupratau, tačiau jis buvo itin žavus…
 |
|
T.Elice nuotr./Miestas dykumose |
Gražių, paprastų ir energingų žmonių čia nemažai. Taip jie gyvena ir siekia išgyvent. Tą patį vakarą pabandžius su pora vietinių išsiaiškinti, kaip marokiečiai renkasi žmonas. Gavau netikėtą, rimtu veidu išrėžtą atsakymą: „pagrobiam ir per tris dienas apžiūrim…“ Iš pradžių, pasirodė, kad ne taip supratau laužytą anglų kalbą, o po to jie tiesiog krito juoktis iš mano reakcijos. Kažkada toks paprotys šioje šalyje buvo. Jei vyras pagrobęs moterį išlaikydavo tris dienas, jis ją vesdavo.
 |
|
T.Elice nuotr./Rankdarbiai |
Šiandien marokiečiai yra „atkalę sistemą“. Mat moterų akys gali būti gražios, bet iš to kaip jos juda, kaip juda visas kūnas, kaip krinta ar aptempia kūno dalis burka (vietinis moterų aprėdas), vyrai piešia moters slypinčios už širmos aktą. Tiesa, kai kuriems spėlioti nereikia…
Maroke gyvena ir berberų genties žmonės. Tai paprasti, atsipūtę, bet labai tikintys pagonys. Jie keliavę iš dykumų į kalnus, ten išgyvenę ir sugrįžę. Ir šiandien kas vakarą baido blogas dvasias, kad nesapnuotų košmarų ir kitaip praktikuoja savo papročius. Vienas iš tokių – irgi susijęs su moterimis. Tiksliau merginomis.
Yra viena diena metuose (lai jos neatskleisiu lietuvių vyrams, juos saugot irgi reikia), kai visos merginos, kurioms yra šešiolika išeina į miestą pažinti, susipažinti, sumedžioti turtingų ar patrauklių vyrų. Ir jei galų gale tokį sutinka, pastarasis susimoka už nuostolį jaunosios šeimai ir galiausiai ruošiasi tuoktis.
Arabai, kaip žinia, gali turėti kelias žmonas. Bet Maroke, jie turi tokį šaunuolį Maroko karalių Mahomedą IV. Būdamas labai pasaulietiškas, valdovas turi tik vieną mylimą, moterį „su aukštuoju“, kuri kaip be būtų keista dažnai pasirodanti viešumoj. Tad šis valdovas išleido įsakymą, gerokai papiktinusį Maroko vyriją.
Anot įstatymo, vyras gali turėti vieną sutuoktinę ir vesti dar, bet su tuo turi sutikti jau esanti žmona. O kadangi joms vyras turėtų paskirstyti dėmesį ir pinigus vienodai, nenuostabu, jog pirmoji paprastai nesutinka antros įsileist į namus.
Protezai ir kraujo upeliai turguje
Išaušus rytui, pažadinta maldos klyksmo lėtai ir ramiai susiruošiau pasiganyt po miestą. Taip patekau į kitą siurrealistinę Jano Švankmajerio filmo „Alisa“ sceną – turgus. Kaip ir kiekviename turguje pilna visokiausių didelių prekystalių su vaisias, daržovėmis, žuvimis, jūros gėrybėmis ir… dantimis.
Pradėkim nuo mėsos. Ji vis dar gyva ir spurdanti. Štai pirkome vištą. Čiupt pačiupo iš narvelio, kirst nukirto paukščiui galvą, šiek tiek nuleido kraujo, tada kyšt į kibirą iš kurio ištraukia ją be plunksnų. Vietoj išdarinėja, suvynioja ir „bon appetit“. Net nespėjau atsipeikėt, kaip viskas greitai atsitiko. Atminty lieka ir vienas turgaus atributų – tekantys kraujo upeliai. Apšarmojusi nuo tokio vaizdinio, mirusiu ir apatišku veidu sklendžiau tarp daržovių, vaisių, vis po kelis įsigydama paragavimui.
Staiga po kojomis pamatau dantis ir prasiblaškau. Ant žemės po žmonių kojomis voliojasi žmogaus dantų protezai. Staiga vyriškis klastingai besišypsodamas pakelia ir padeda ant prekystalio. Ką?! Taip. Būtent. Šalia visų gamtos gėrybių gan populiariai prekiaujama ir kuo jas kramtyti. Mat, Maroke dažnai geriama mėtų arbata su daug cukraus, dėl to dantų pasigendama. Taigi, stalas nuklotas įvairių dydžių, formų, dalių dantų protezų. Kurį laiką stebėjau tą stalą, o vėliau vyriškį, kuris juos rinkosi. Pasimatavo vienus, kitus. Štai šie tokie patogūs – susimokėjo ir nuėjo.
 |
|
T.Elice nuotr./Fesas |
Mane užtvindė kraujo ir aliejų kvapai, turgaus klegesys ir keistas tvankumas. Nelabai net prisimenu, kaip parpėdinau į apartamentus. Grįžus namo su vietinio pagalba tą vištieną pabandėm pasiruošt. Beruošiant vakarienę išgirdom purtantį ir gerąją, ir blogąja prasme kvietimą melstis. Po poros dienų praleistų Maroko miestuose atrodydavo, jog to besimeldžiančio vyriškio balsas sklinda iš visur – iš po žemės, iš dangaus, iš sienų, o gal net jau ir iš mūsų pačių.
(Laukite tęsinio...)
