Tikrai žinoma tik štai kas: pilį pradėjo statyti kunigaikštis Mikalojus Radvila – Našlaitėlis. Tą byloja virš įėjimo esanti paminklinė lenta su paskelbta data – 1583 metų gegužės 7 – oji. Magnatai Radvilos ėmė valdyti Nesvyžių XVI a. pradžioje ir paliko tik 1939 – aisiais, užėjus sovietų valdžiai. Visą tą laiką viena iš šių didikų rezidencijų buvo Nesvyžiuje.
Šimtmečių bėgyje piliai teko daug ko patirti: ji buvo puldinėjama priešų, deginama, griaunama, bet vėl tarsi Feniksas kilo iš pelenų ir virto įvairių architektūrinių stilių statiniu. Ypač gražiai pertvarkyta rezidencija buvo XVIII amžiuje. Ištaigingą interjerą puošė brangūs gobelenai, paveikslai, židiniai ir koklinės krosnys. Ypatingu šeimininkų pasididžiavimu buvo puikios arklidės. 1810–aisiais rusų rašytojas Vladimiras Bronevskis rašė: „Prisipažinsiu, nesitikėjau išvysti tokių žirgų, tokių arklidžių ir tokio švarumo. Ilgoje aukštoje galerijoje, prilaikomoje kolonų, išdažytoje, imituojant raudonmedį ir padengtoje laku...buvo įkurdinta iki 50 angliškų ristūnų, vienas už kitą gražesnių, vienas už kitą brangesnių... Galerijos viduryje stovėjo ištaiginga sofa, visur buvo pilna veidrodžių, tvyrojo toks aromatas, kaip svetainėje, ant grindų nebuvo nei dulkelės...“
2005 – aisiais Nesvyžiaus Radvilų rezidencija įėjo į UNESCO pasaulinio paveldo sąrašą – greta Egipto piramidžių ir britiško Stounhendžo. Po sovietinių laikų pritaikymo įvairiems tikslams dabar ji vėl virto muziejumi. Ilgus metus čia darbavęsi statybininkai ir restauratoriai naujam gyvenimui prikėlė trijų ir penkių aukštų pastatų bloką bei vieną atskirai stovintį pastatą. Pagrindinę restauruotų rūmų dalį dabar užima muziejaus ekspozicijų ir interjerų salės, nešiojančios skambius Teatro, Etmono, Žvaigždžių, Arsenalo, Medžiotojų ir kt. vardus.
M.Jankutės nuotr./Nesvyžiaus pilis prikelta naujam gyvenimui. |
Darbščių rankų tvarkomi rūmai atskleidė ne vieną paslaptį ir nesyk pradžiugino architektus įvairiausiais netikėtumais. Apie juos plačiai rašė ir teberašo Baltarusijos ir kitų šalių spauda.
Štai nuo vieno židinio nuėmus aliejinius dažus, visu savo grožiu išniro akmeniniai žiedai ir lapai, avinų galvos ir Radvilų herbai, atskleidę subtilų pilies šeimininkų skonį ir tuometinių meistrų meniškumą. Japonų geišų ir Romos imperatorių atvaizdai pažvelgė nuo skliautuotų rūmų lubų. Šios XVIII amžiaus freskos gerokai nustebino restauratorius: kol nebuvo pradėtas Nesvyžiaus pilies atkūrimas, visi menininkai buvo įsitikinę, jog sieninės tapybos Baltarusijoje esama tik bažnyčiose, ir kad joje liečiamos tik religinės temos. Ir staiga iš po tinko sluoksnio išniro pasaulietinio gyvenimo scenos! Nieko panašaus feodalų laikotarpio namuose baltarusių tyrinėtojai iki šiol nebuvo radę...
Kadaise buvusios puošniai išdekoruotos pilies Pokylių salės lubos buvo restauruotos, į pagalbą pasitelkiant senovines technologijas bei remiantis išlikusiais dekoro pavyzdžiais. Kaip puikiai jos dabar atrodo, pro grakščiomis grotelėmis užtraukto lango arką įspindus saulės spinduliams! Šilta šviesa užlieja mozaikines grindis, o pažadintas aidas blaškosi tarp nustebusių freskų gyventojų veidų...
M.Jankutės nuotr./Kas iš Radvilų giminės vadovavosi šiuo gaubliu? |
Norėdami sugrąžinti buvusį dviejų baltų marmurinių kolonų prašmatnumą, restauratoriai nuėmė nuo jų net devynis sluoksnius įvairiausių dažų. Laimei, pačios kolonos išliko nesunaikintos, o juk toks likimas ištiko daugiau kaip šimtą rūmuose buvusių židinių. Tiesa, suniokoti ne visi. Štai iš vieno milžiniško židinio mėginta išlupti Radvilų herbą – aišku, tam, kad jis būtų išsiųstas perlydimui. Tik neužtekus jėgų sunkenybei išjudinti iš vietos, didikų simbolika išliko...
Neišdildomas neįveikiamos tvirtovės įspūdis
Nesvyžiaus pilis – bastioninio tipo statinys. Tvirtovę gynė aukšti pylimai su bastionais ir grioviais, kuriuos užpildydavo Ušos upės vanduo. Taigi citadelė buvo įsikūrusi savotiškoje rankų darbo saloje. Turėjo Radvilos ir asmeninę armiją, apginkluotą daugiau kaip šimtu patrankų.
Viena iš šių patrankų buvo rasta dabartinio pilies restauravimo metu, valant apsauginį griovį. Ją iš žemės išvertė buldozeris. Istorikai spėja, jog ginklas buvo numestas nuo pylimo 1706 metais, kai pilį užėmė švedai. Apie šį dramatišką Šiaurės karo (1700 – 1721 m.) momentą kalba gausybė išlikusių istorinių dokumentų. Vieni iš jų byloja, jog pilies komendantas buvo linkęs ginti pilį iki paskutiniojo kraujo lašo, tačiau išsigandę vietos gyventojai įprašė jį atverti švedams vartus. Keista, kaip griovyje atsidūrusios patrankos nerasta anksčiau, juk jis buvo valytas ir XVIII, ir XIX amžiuje. Dabar, atsikračiusi dumblo ir rūdžių, patranka tapo iškalbingu muziejaus eksponatu.
M.Jankutės nuotr./Radvilų pilies maketas, eksponuojamas musiejuje |
Archeologai tikina Nesvyžiaus pilies teritoriją esant ne itin dosnią radinių prasme. Aišku, daug kas išgrobstyta, be to, tvarkingi šeimininkai savo daiktų nemėtydavo. Kasinėjant, žinoma, rasta XVII – XVIII a. indų ir kitų buities bei karybos reikmenų, bet visa tai, pasak specialistų, tik „archeologinės smulkmenos“. Kur kas liūdnesnis vaizdas atsivėrė kasinėjant rūmų kiemą ir aplinkinę teritoriją: pylimuose rasta dešimtys žmonių griaučių. Užberti negiliu žemės sluoksniu, jie čia išgulėjo ne vieną šimtmetį.
Į nebylią mįslę tuoj pat atsakė istorikai, patikinę, jog šie skeletai – tikrai ne priešų. Turint galvoje, jog pilis ne vienąsyk buvo puolama, ne vienas jos gynėjas padėjo galvelę. Ypač taip galėjo nutikti 1655 ir 1659 metais, vykstant trylikos metų karui tarp Žečpospolitos ir Rusijos. Kurgi palaidosi žuvusiuosius, kai priešas šturmuoja, jei ne rūmus supančiuose pylimuose? Apsiaustų pilių gyventojai viduramžiais visuomet taip elgdavosi.
Rasti palaikai dabar buvo palaidoti kaip pridera.
Pamažu veriasi paslapčių vartai
Savotišku atradimu archeologams tapo pietiniame pylime aptikta „broma“, juk ji nebuvo pažymėta jokiame plane ir aptikta tiesiog atsitiktinai. Šie XVI a. vartai buvo naudojami patrankoms iš pilies išvežti ir joms po bastionus paskirstyti.
„Broma“ veda į požeminį kazematą. Jo dydis įspūdingas: viduryje lengvai telpa įspūdinga technika. Mūrus sustiprinus, kazematas bus tinkamas apžiūrėti turistams.
Apskritai Nesvyžiaus požemiai – išskirtinė tema. Kokių tik legendų apie juos nesklinda! Pasak jų, Radvilos turėjo patį tikriausią požeminį miestą: pylimuose būta gausybės pagalbinių patalpų, būstų tarnams ir svečiams, arklidžių... Archeologai kruopščiai patikrino visas versijas, buvo netgi atsivežti specialūs gręžimo įrenginiai ir prasiskverbta į aštuoniolikos metrų gylį, deja, jokio požeminio miesto nerasta.
Gražiu išmislu pasirodė ir istorija apie įžymųjį požeminį 35 km ilgio tunelį, tariamai jungusį Nesvyžiaus rezidenciją su kita Radvilų nuosavybe – Miro pilimi. Pasak archeologų, toks ilgas požeminis koridorius realiai tiesiog negalėjo egzistuoti. Pirma, plytos tais laikais kainavo itin brangiai, o jų būtų prireikę didelės daugybės. Antra, tunelyje būtinai turėjo būti įrengta ventiliacija: juk jeigu priešai įmestų į jį uždegtų šiaudų, visi požemyje besislepiantys žmonės uždustų. Trečia, tokio įrenginio statyba užtruktų dešimtis metų, vadinasi, apie tunelį kalbos pasklistų toli už Nesvyžiaus ribų, o kam gi tokiu atveju jis būtų reikalingas?
Nepavyko kol kas rasti ir garsiojo tunelio, vedusio po ežeru prie Michalsko kalno. Apie šį požemį yra pasakojusi Elžbieta Radvilaitė, paskutinė iš Nesvyžiaus Radvilų, gyvenusi pilyje iki aštuoniolikos metų. Kasinėjimai toje vietoje, kur ji buvo nurodžiusi tunelio vietą, deja, jokių rezultatų nedavė.
Ir vis dėlto Nesvyžiaus požymiai – ne visiškas išmislas. Tegu ir ne tokie dideli, kokius juos įsivaizduojame iš legendų, bet vis dėlto egzistuoja.
Be „bromos“ pietiniame pylime, mokslininkai rado keturis požeminius tunelius. Du iš jų veda iš pilies link gynybinio griovio, dar kiti du driekiasi vienas virš kito. Viršutinis prasideda rūmų kieme ir išveda link fortų, kitas – driekiasi link ežerų ir yra 42 metrų ilgio bei daugiau kaip dviejų metrų aukščio. Požeminės landos leisdavo pilies gynėjams išeiti pasipildyti vandens atsargas ir perdavinėti šaudmenis.
Dvi iš šių landų užkonservuotos, jos bus restauruotos ir atvertos turistams. Dar du požeminiai takai pasirodė esą silpni, taigi jų netgi nesiimta iki galo atkasti, o paprasčiausiai užmūryti. Mat į požemius pradėjo lįsti vaikai, o kadangi egzistavo žemių užvirtimo pavojus, teko juos uždaryti.