Iš Puerto Obaldijos į Kapurganą, nediduką uostą jau Kolumbijos teritorijoje, atkakome gana anksti. Bet nepakankamai, kad spėtumėme į mums jau bene ketvirtąją motorinę valtį šioje Kolumbijos kelionės raizgalynėje. Paskutinė valtis turės nukelti į Turbo, iš kur galų gale nutiesti keliai žemyn kontinentu.
Pati Kapurgana – tai pravažiuojančiųjų spąstai. Tą pačią dieną atvykus čia, į Turbo jau nebeišvyksi, mat motorinė vienintelė valtis (visiškas teritorijos monopolis) keliasi anksti ryte. Tad nori nenori keliautojams reiks ieškoti prieglobsčio. Kainos nėra jau tokios kosminės, tai žmonės ir nesibaido. Kai kurie neplanuotai ir ilgiau pasilieka. Juk čia, gal ir neideali, bet idilė.
Ryte jau mindžiukuoja nemažas būrys žmonių, kurie turės sutilpti į tą vieną valtį. Mums, laimei, paskutinė. Netikėtai sužinome, kad už bagažo viršsvorį teks susimokėti. „Koks didžiausias galimas svoris?“, – nerimastingai teiraujamės. „10 kilogramų“, – net švilptelime. Skaudžiai čia mums, nes net be vandens mūsų kuprinės sveria ne mažiau 23-25kg. O gandai, kiek už papildomus kilogramus reikės mokėti, tarp keleivių sklando įvairūs. Na ką gi, mes Ryanairo griežtos politikos išmuštriuoti, pradedame greitą daiktų inventorizaciją ir pertvarkymą. Skardinės eina į kišenes ir greitai atrodysime kaip princesės papūstais šonais; nors siaubingai karšta, aunamės savo batus, ir visos kitos sunkios smulkmės eina tiesiai į rankinį bagažą, kurio sveriantysis, laimei, nepastebi, nes turėtų būti priskirtas prie pagrindiniojo. Galiausiai grubiais svarstyklininko paskaičiavimais, sudėjimais ir nuolaidomis, mums visa tai atsieina apie 8$. Neprastai, nes visi kiti su daug mažesniu bagažu mokėjo bent po kelis dolerius.
„Siaubo“ rajonai
 |
| Evelinos ir Karolio nuotr./Ne vienas vairuotojas mus įspėja - šis regionas dėl kokaino verslo labai pavojingas. Kelias veda palei Karibų jūra Venesuelos link. |
Kolumbija jau pusšimtį metų gurguliuojanti savo nesutvarkomu katilu: narkotikų verslo karteliai, kairieji FARC sukilėliai (revoliucinės karinės Kolumbijos pajėgos), tarsi atstovaujantys vargingąją Kolumbiją, juos medžiojančios dešiniosios sukarintos grupuotės UAC (jungtinės Kolumbijos savigynos pajėgos), dažnai netgi pačių narkotikų lordų finasiškai remiamos. Šios grupės turi tiek narkotikų pervežimo, tiek terorizmo aktų šleifą. Tad galime suprasti, kad žmonių reakcijos Kosta Rikoje ir Panamoje sužinojus, kad keliaujame TEN, buvo apgailestaujančios, gilaus atodūsio kupinos, ir galiausiai palinkinčios ypatingos sėkmės. Dar prieš 10, na 15 metų, pasak vietinių, čia žmonės ir į gatves vengdavo eiti. Tad gal ir po šiai dienai nerimo atšvaitai vis dar veiduose. „Kaip taip įvyko, kad situacija pradėjo gerėti?“ – klausiam. Liaupsės tenka prezidentui Alvaro Uribe, tarnavusiam valstybei 2002-2010 metais, su JAV pagalba kovojusiam prieš narkotikų verslą.
 |
| Evelinos ir Karolio nuotr./Laukus bent 7 valandas, kad kas mums sustotų, nusprendžiam paįvairinti tranzavimo būdą. Suveikė. |
Tranzuoti sekėsi sunkiai, ir ne dėl to, kad žmonės nesuprastų šio koncepto. „Kola“ – raktinis žodis, ir visi puikiai supranta kas tai yra. Sunkvežimio vairuotojas kaip įkirptas kartojo, kad keliaujam vienu pavojingiausių kelių. Jei atvirai – kokos keliu. Į kairę ir dešinę haziendos (dideli 10 000 akrų ūkiai) iš pirmo žvilgsnio kone rojaus užkampiai. Žolę rupšnoja karvutės šalia kūdros – idiliškas kaimo vaizdelis, visai galimas kur nors ir Lietuvoje. „Tačiau teeen, – mosteli ranka vairuotojas, – kalnuose, auga koka“.
Jos apdirbtas derlius keliauja Karibų jūra vandeninėmis priemonėmis į šiaurę – alternatyva keliaujantiems kvaišalams žeme ar oru. Pasieks jie JAV, iki šiol vis dar didžiausių kokaino vartotojo titulą turinčią. „O susišaudymai šiame regione, oooo. Kitą kartą kai atvažiuosi, ir manęs jau nebebus. Brolį jau nušovė. Praeitą savaitę žmogų – va tame upelyje, kur pravažiavom – nuo tilto numetė perrėžtais viduriais. O jei ką įskundi policijai, gyvas neliksi. Ir policija nesikiša. Jei jūsų šalyje kas penkis žmones sušaudytų, kaip čia kad. Aišku šalis visa sužinotų. O čia...“, – nusivylusiai mostelėjo vairuotojas. „Va čia jus ir paleisiu, nes man reikia sukti. Tik iš šito miestelio vietoj jūsų keliaučiau greitai lauk. Ir žiūrėkit, ar niekas jūsų nefotografuoja. Į jus žiūrėdami ar telefonu nešneka. O štai šitas namas – anksčiau baltasis gyveno. Kur jis dingo, niekas nežino. Sėkmės jums“.
Sėkmės. Kuprines ant pečių ir žingsniuojam. Taip gali ir nejuokais paranojiškas pasidaryti. Sustojam nusipirkti bandelių, apsidairom, ar niekas nespokso. Aišku, kad spokso! Taigi ar dažnai čia keliautoją tokį vat grybaujantį pamatyti – staigmena didelė. Svarbiausia gyventojų smalsumo nesupainioti su rezgamomis pinklėmis, ir tada šaltakraujiškai keliauti tolyn. Tačiau bandelių sukirsti ant kelio nesustojame, paknopstom sukemšame eidami. Sustoja motorinis miniatiūrinis taksi. Vietos – vos dviejų žmonių užpakaliams suremti, o kur jau mūsų grandiozinis neelegantiškas bagažas. Bet žmogaus akys draugiškos, ir atrodo, kad linkęs palaukt, kol keturi asmenys – mes du ir dvi kuprinės – išsiteksim. Išleisdamas jis mums mirkteli. Čia jau saugu. Tikriausiai taip visoje Kolumbijoje ir laviruosim tarp klausimų: ar čia tikrai taip nesaugu, ar žmonės tiesiog įsibauginę.
 |
| Evelinos ir Karolio nuotr./Tukanai |
Nakvynės: pragaras ir rojus
Kitur pamatę kampą laisvą, statydavome palapinę ir tiek. Ryte vis tiek anksti prabundam, ir į kelią. Bet čia visur tos haziendos, ūkiai. Aptverta. Gal lipti reiktų, juk tik nakčiai, niekas nematys. Bet o jei kas ateis naktį savo ūkio apžiūrėti. Nežinia, ką darytų nutvėrę. Jau einant keliu kartais norisi mažesniam už pelę būti, o pele apsigyventi kažkieno dirvonuose... Sutemo, ir jau reikia gultis. Pašiūrė. Lyg kažkas čia bananus pardavinėjo, primėtyta žievių. Gal čia irgi priklauso haziendai. Nebėra jėgų, statomės palapinę. Juolab, kad keletą kartų jau klausėm vieno kito namo, ar leistų mums palapinę nakčiai pasistatyti. Suglumę, purto galvas. Hmm, pirma šalis šitaip...
Naktis – pragaras. Kažko susuko vidurius. Karšta. Devintas prakaitas seniai jau ant kilimėlio, o vandens dešimtam nelabai ir liko. O dar į tualetą skystai spaudžia – teks paskutinius lašus atiduot. Oras seniai visas palapinėje iškvėpuotas – likusios tik baugios liekanos. Į palapinę neprašytas lenda tų perkaitusių švinktelėjusių bananų žievių kvapas. Akys stačios, nosis užsiraičius, užmigt nesigaus. Reik eit lauk. Mėnulis, gal truputį vėsiau. Bluosto tąnakt sudėti nepavyks.
Ryte perkarusiomis akimis, suriestu skrandžiu. Iš kažkur išlenda ūkio – pasirodo prie kelio dvokianti pašiūrė priklauso jam – savininkas. Iš pradžių mintimis kaip skaitliukais perbėga visi vakar dienos brukti perspėjimai, gąsdinimai. Ne juokais mintyse tą žmogų matai išsitraukiant kokį kalašnikovą ir trinktelintį įsibrovėliams. Jis nusišypso matydamas mūsų vyniojamą palapinę. „Nieko tokio, kad čia buvot. Čia mano ūkis. Ten bananai, čia kokosai. Kur keliaujat?“.
Keliuku atrieda nepraustomis burnomis už sprindį vos didesni vaikai. Ir dar tas pats raudonais marškiniais draugas, o gal darbininkas, mus matęs ir matyt šeimininkui apie įsibrovėlius pasakęs. „Gal galiu jums kuo padėti?“, – klausia lyg ir nuoširdžiai. „Gal vandens“, – dar kiek suglumę, bet jau atkutę burbtelim. Apie jį jau nuo vakar vakaro abiems mintis sukosi. „Pas mane vanduo geras“, – atneša mums mūsų pūslę. Išeinam. Pažintis, kaip ir dešimtys kitų. O vis tiek, kažkur giliai kažkokius niekingus įtarimus rezgi, ar tikrai jis „gerietis“.
 |
| Evelinos ir Karolio nuotr./Vietinė indėnė |
Kitos dienos legalios vietos nakvynei paieškos pasibaigia kiek paprasčiau. Meksikoje ar Gvatemaloje ne kartą statydavomės prie degalinių, ir darbuotojai būdavo paslaugūs it būtų kokio prašmatnaus viešbučio darbuotojai. Monterijoje priėję ir paklausę lygiai tokį pat klausimą, išgirstam „o laužo neketinate kūrenti?“. Prie degalinės? Tokia mintis nebuvo šovus. Bet matyt neįtikinamai nuskambėjom, todėl darbuotojai parodė šalia gyvenamųjų namų laukus, ir per jį tiesiamą kelią. Mums tiktų. Bet sargams ne. Jie siunčia mus į kažkokius užkampius. Nieko tokio, ateinam į tą jų nurodytą parkelį. Šabakštynai, o dalgio tai nėra. Pasistatom prie pat elektra apsaugotos tvoros kažkokio turčiaus namo. Tą naktį kaskart verčiantis ant šono, šunys skalydavo it patrakę. Geriau vartytis mažiau ir kvėpuoti taupiau.
Kolumbijoje pasiekiame savo laukimo rekordą. Kodėl laukėme šešias valandas Australijoje, nekyla klausimas. Ten mašina per valandą viena kita prazvimdavo, manydama, kad esame kengūros. O čia srautas padorus. Pradedam sukti galvą, kaip čia paįmantrinus tą mūsų autostopą. Keičiam stovėjimo vietą bent kelis kartus. Nieko. Veidai marmuriniai. Ant pakelėje rastos lentos užrašom vieną iš galimų miestelių – gal kas atpažins ir bent taip susigundys sustoti. Išgauname vieną kitą šypseną. Galiausiai po septynių valandų mums sustoja automobilis atvėręs mums duris keturioms gero poilsio dienoms.
 |
| Evelinos ir Karolio nuotr./Ženklas mums labai padėjo - mums sustojo ūkininkai, labai susidomėjo mūsų kelione ir pakvietė pas juos apsistoti. Ženklą jie pasiliko atsiminimui. |
Chuako yra ūkininkas. Kiek turi ūkių ūkelių finkų finkelių mes taip ir nebesuskaičiavome. Nors apsistojome ir vienoje jo prašmatnioje finkoje, o vėliau ir namelyje prie jūros, labiausiai dabar prisimename pirmą pokalbį iš ryto. Ne turtai mus sužavėjo, o jo romus būdas ir filosofinis požiūris į gyvenimą. Dar šeimininkui saldžiai miegant, mes susėdę šnekėjomės apie turtus ir laimę. Spalvotos prijaukintos, tačiau laisvos pilietės papūgos vaikščiojo palei vištų gardą nė nesidrovėdamos, kad šios gali pavydėti geros spalvų gamos ir stiprių sparnų. Kas svarbiausia gyvenime? Šlovė? Turtai? Kodėl mūsų tai netraukia... Ar mes teturėdami tas kuprines ir keliaudami metus su esminiais dalykais, galime būti ne mažiau laimingi nei ūkininkas, turintis tris šimtus karvių.
Chuako atsikėlė, ir begurkšnojant ryto kavą, išsišnekėjome. Nors prieš akis naujausias plokščiaekranis televizorius, stalas sunkaus tvirto medžio, ir viskas aplink dvelkia kokybe, o ir neprasta kaina, staiga jis atsineša šūsnelį knygų, ir prabyla mus nustebindamas. „Mėgstu skaityti knygas“, – pasakojo jis. „Kai buvau devyniolikos, tėtis man užrašė geriausių knygų sąrašą“. Į rankas jis paėmė viršutinę knyga. Šopenhaueris. „Šopenhaueris man patinka labiausiai. Jis pasakoja, kaip gyventi. Ir tai tinka šiai dienai neprasčiau nei anomis“. Volteras, Nyčė, Jytso poezija. Laiko patikrinta klasika. „Aš ir savo dukrą skatinu skaityti gerą klasiką. Jei nori perskaityti kokią tai kitą knygą, tai tik po to, kai perskaito rimtos literatūros. Bendraamžius seniai aplenkus“. 'Tačiau jei neturėtumėte turtų? Tų 300 karvių? Ar vis dar būtumėte laimingas? provokuojame. „Mano gyvenime svarbiausia yra šeima ir knygos. Jei tik tai turėčiau, vis tiek jausčiausi labai laimingas“. Taip nenumanydamas jis atsakė į mūsų paleibaseininius rytinius klausimus apie turtą ir laimę.
Nors Chuako pažinome vos kelios dienos, jis mumis rūpinosi it senais gerai draugais. Maudėmės šiltoje Karibų jūroje, lankėmės pas seserį, ilsėjomės, žaidėme su šunimis. Net iš atminties išblėso tos pragariškai karštos naktys. Mėgaujamės tomis rojaus akimirkomis. Prie jų neprisirišime, kaip ir prie nieko šioje kelionėje. Viskas laikina, nors prisiminimai bet kokių sunkių ar lengvų dienų džiugina.
 |
| Evelinos ir Karolio nuotr./Karibų jūros pakrantė. |
Mums ir vėl metas į kelią. Laukia Venesuela, ir jau vietiniai spėjo nugąsdinti, kad toje šalyje dabar kur kas baisiau nei Kolumbijoje. „Štai kad ir vėl europiečiai ten buvo pagrobti praeitą savaitę“... Prasideda... O jau manėm, kad ištrūkstam iš to nuolatinio gąsdinimo: „atsargiai, čia labai nesaugu“. Gali jaustis drąsiai, bet taip nuolat bauginamas, ne juokais gali užsiauginti nerimą didesnį už dramblį.
O gal gerai? Gal kaip tik dėl to pasisaugojimo – jei įmanoma mūsų keliavimo būdą priskirti bent prie minimalaus saugumo – mes vis dar keliaujame tolyn. Kolumbijos etapas įveiktas. Tai, kad mums ar kitiems keliautojams pasisekė prakeliauti saugiai, dar nereiškia, kad reikia visiškai atsikvėpti. Keliauti autostopu Kolumbijoje įmanoma, tačiau kaip ir Meksikoje – žiupsnis išminties padės.
Daugiau mūsų nuotykių, vaizdo ir garso medžiagos rasite www.itervitae.me
