Su „Pasauliu kišenėje“ per Keniją: 1. Kaip nuotykių ieškotojų žemė įsileidžia baltąjį
Su „Pasauliu kišenėje“ per Keniją: 2. Ožkos skerdimas JAV prezidento B.Obamos senelių gentyje
Sėdame su Toniu į dar vieną maršrutinį autobusiuką ir kylame virš debesų, kur tropikus ir išdegusias plynes keičia žalios, švelnios arbatų, bananų plantacijos, eukaliptų miškai ir žmonės, vakare dėvintys striukes. Šaltukas prasiskverbia pro autobusiuko langą – pirmą kartą po savaitės kelionės Kenijoje oda pašiurpo nuo vėsos.
 |
| M.Vadišio nuotr./Žaliosios Nandi kalvos pakeliui į Eldoretą |
Šone paliekame Kakamegos džiungles – vieną daugiausia gyvūnų turinčių tropinių miškų Rytų Afrikoje. Pakeliui visą šimtą kilometrų vien kylame į viršų ir, pasiekę Eldoretą, jau išlipame 3 km aukštyje virš jūros lygio. Tai Afrika, kurią įsivaizduoja tik vienas iš šimto europiečių: pilna vandens, vėsi, derlinga, žalia ir maloni gyventi. Dieną čia nuolat tvyro 25 laipsnių temperatūra, nuolat nupurškia trumpi lietūs, o jų lašai, užslinkę kartu su debesimi, nejučia laižo veidą.
 |
| M.Vadišio nuotr./Viena pagrindinių Eldoreto gatvių |
Eldoretas – Šiaulių dydžio miestas su pagrindine gatve, Elgon View turčių rajonu, indų gyvenvietėmis, ligoninėmis bei amerikiečių studentais praktikantais jose, medžio ir naftos perdirbimo gamyklomis, sūrio fabriku, penkiais šešiais lūšnynėliais aplinkui, stadionu ir daugybe viešbučių. Kada nors tai bus tikra prekybos kryžkelė tarp Kenijos uosto Mombasos ir Ugandos, Pietų Sudano, Etiopijos ar net tolimesnių kraštų. Na, o kol kas visko turtingas, tačiau ramus kraštas svyruoja tarp modernaus gyvenimo ir gentinių tradicijų, tarp krikščionybės ir popkultūros bei senolių prietarų, tarp taikaus kraštovaizdžio bei ramaus geraširdiško žmonių būdo ir po 2008 metų rinkimų užslinkusio smurto šešėlio.
 |
| M.Vadišio nuotr./Eldorete driekiasi ir pagrindinis Kenijos kelias iš Mombasos į Ugandą. |
Antroji savaitė Kenijoje prasidėjo. Sėdime užkandinėje Eldoreto centre, valgom minkštą Nandi kalnuose užaugintų karvių jautienos troškinį ir klausome naujų pastoriaus Simiono pasakojimų.
Antropologo rojus
Pastorius Simionas – mano senas bičiulis nuo 2010-ųjų metų kelionės į Keniją laikų. Jo dėka gyvendamas Eldorete prisiliečiau prie kalenjinų kultūros, papročių ir gyvenimo būdo. Jei įsivaizduojate pastorių kaip ramų ir visada Bibliją rankoje laikantį vyruką, tai Simionas griauna visus stereotipus. Valstybiniame universitete baigė teologiją, kartu su kultūros studijomis, bet, be sekmadienio pamaldų, turi savo organizaciją užsiimančią ir įvairiais verslais, treniruoja atletus, maratono bėgikus, organizuoja vestuves, rengia mokymus kaimiečiams prieš valdžios rinkimus ir pažįsta visus Eldoreto apylinkių žmones.
 |
| M.Vadišio nuotr./Pastorius Simionas visus baltuosius priartina prie Kenijos kultūros |
Pastorius – štai kas tapo mano raktu į Kenijos kalnų gyventojų kultūrą. Beje, pastoriumi jis tapo todėl, kad labai mėgsta „stand-up“ komediją ir pats nuolat šypsodamasis pasakoja įvairius pokštus, mėgsta tai daryti ir didelėms auditorijoms. Mėgstamiausias pastoriaus komediantas – nigerietis, meistriškai perteikęs regio muzikos esmę. „Atsimeni? Parūko žolės ir visas tekstas iš galvos išgaruoja, o tada ajuiuiuiju belieka dainuoti į ritmą“, – vis pasirodymo siužetą prisimena pastorius ir juoku užkrečia mane.
Vien ko verti pastoriaus pasakojimai apie berniukų apipjaustymo ceremonijas. Kai kaimo senoliai paauglių iniciacijoje į vyrus apipjausto genitalijas. Laikais, kai tokioje ceremonijoje dalyvavo pats pastorius, iš trisdešimties berniukų mirė trys. Dabar situacija pasikeitusi – medicina leidžia viską atlikti steriliai, o ceremonijoje palikti tik pagrindiniai ritualai. Visgi ir dabar tai nemažas išbandymas – visas festivalis vyksta savaitę, būsimieji vyrai turi įveikti išbandymus miškuose, negali miegoti, beveik negauna valgyti. Apipjaustymo metu negali išleisti nė garso, antraip užsitrauks gėdą.
 |
| M.Vadišio nuotr./Eldoreto kalvotos apylinkės puiki vieta treniruotis maratonininkams |
„Galiausiai vaikinai šoka aplink laužą tik su karvės kailiu aplink juosmenį. Viskas būtų gerai, bet šalia stovi moteris su ilga lazda ir daužo per ką tik apipjaustytus paslėpsnius. Ir vėl jie negali išleisti nė garso“, – viską linksmai, kaip visada, su įvairiais gestais parodo pastorius Simionas.
„Šiuolaikinėje Kenijos visuomenėje mes bandome sujungti krikščioniškas tradicijas su gentiniais papročiais“, – Simionui antrina draugas kitas protestantų bažnyčios pastorius, kurio sūnus kaip tik tą savaitę buvo apipjaustytas. Iš nuostabos akis išplėtė ne tik mano bendrakeleivis Tonis, tačiau į kumštį numykiau ir aš pats.
Taip ir būtų galima vienu sakiniu apibūdinti dabartinę Kenijos kultūrą: kiekvienuose namuose ant sienos šalia kabo futbolininko Beckhamo, JAV prezidento Baracko Obamos, Jėzaus Kristaus ir pirmoji, kolonialistiniais laikais daryta senelio nuotrauka. Visi keturi užima lygiavertes vietas visuomenėje ir kalenjinų sąmonėje.
Puiki terpė naujų laikų antropologams.
Sekmadienio realybės šou – vestuvės
Gyvendamas truputį ilgiau Kenijoje nei statistinis turistas, įsitikinau, kad daugelis vietos žmonių tradicijų nėra nei baisios, nei nežmoniškos, o kartais dar ir linksmos ar vienijančios aplinkinius. O juk dažnas iš mūsų, kitą kartą net nejučiomis, burbtelime apie laukinius afrikiečius – apipjaustymai, nuotakos už karves, karai dėl karvių...
 |
| M.Vadišio nuotr./Naujausios vestuvių mados |
Kenija išgyvena įdomų laikotarpį – kai nepaisant visų savo gentinių tradicijų žmonės sekmadieniais eina į bažnyčią, o rytais per nacionalinę televiziją žiūri realybės šou – „Svajonių vestuvės“. Tose laidose turtingi Nairobio gyventojai susikvietę daug svečių pjauna triaukštį tortą, šoka ir dainuoja „soul“ stiliaus dainas su kviestine grupe, geria šampaną ir paleidžia baltus balandžius į dangų... Vargšai balandžiai, su tokia maskuote Kenijoje ilgai neišgyvensi. Prisižiūri tokių laidų Eldoreto apylinkių vyrai ir jų tėvai, o jau tada bando mėgdžioti.
 |
| M.Vadišio nuotr./Vestuvės Kenijoje |
Per mėnesius, praleistus Eldorete, dalyvavau gal keturiose vestuvėse. Trys buvo standartinės – kaip iš sekmadienio realybės šou, tik su baltuoju žmogumi kažkur kadro kampe (vis tiek atkreipdavau daugiau susirinkusių dėmesio nei jaunavedžiai), o štai vienos dvelkė kalenjinų tradicijomis. Čia ir pamačiau, šios ceremonijos esmę ir karvių sandorio naudą ką tik susitikusioms šeimoms.
Tradicinės sužadėtuvės
Nors jos irgi buvo permaišytos su vakarietiškais atributais – baltomis palapinėmis, kaspinais ir balionais. Vis dėlto pagrindinė dalis – senolių derybos. Mažame, tvankiame namelyje susėdo abiejų šeimų, skirtingų genčių seniausieji. Kas ratukuose įvežtas, kas neprigirdintis, bet visi pasipuošę ir susikaupę. Jaunikis kampe, nuotaka kitame kambarėlyje. Močiutės ir mamos irgi už nugarų, prie lango, šalia dar ir kunigas – tarsi bažnyčioje viską stebintis, laiminantis ir verčiantis man, ką senoliai kalenjinų kalba košia per savo kelis likusius dantis.
 |
| M.Vadišio nuotr./Derybų akimirka, dvi šeimos derasi dėl karvių |
Net musės nutilo, kokia tai buvo įtampa. Abi gentys užėmė gynybines pozicijas, vyrai savo gelsvai juodomis akimis žaibavo vienas į kitą. Tarsi mafijos bosas išdidžiai priekyje visų sėdėjo ir seniokas vežimėlyje.
 |
| M.Vadišio nuotr./Genčių senoliai |
Derybos prasidėjo: prisistatymas – nejaukus ir nedrąsus, paskui parodoma nuotaka, klausiama vyro giminaičių, ar šie ją pažįsta, visi linkčioja galvomis. Vėliau labai svarbi derybų dalis – šeimos totemai. Jei jie kartu netiks vienas prie kito, bus problemų. Vienos šeimynos totemas – dramblys, kitos – žemės paukštis. Viskas gerai, šie du simboliai reiškia, kad giminės neturi negerų ženklų praeityje, tokių kaip gyvatės ar hienos totemai, ir abi šeimos padorios.
 |
| M.Vadišio nuotr./Sutartis užtvirtinama parašais į mokyklinį sąsiuvinį |
Tikrosioms deryboms kelias atviras. Štai ir prasideda riksmų bei gestų spektaklis. Gerą pusvalandį vyrai aiškinasi, kiek karvių, paskui ir kiek ožkų jaunavedžio giminė pridės už nuotakos išleistuves iš šeimos ūkio. Galiausiai, kai jau viskas aišku – keturios karvės ir keturios ožkos... Tada žmonos giminė dar išsidera apie šimtą litų senolių grįžimui namo viešuoju transportu.
 |
| M.Vadišio nuotr./Susitarus jaunikis gali užkabinti savo išrinktajai karolius |
Ir štai po valandos įtampos, šnairuojančių žvilgsnių ir nepasitikėjimo, patalpą užplūsta džiaugsmas, šventė ir... kefyras. Abiejų šeimų moterys susikibusios šoka su margarino kibirėliais rankose (anksčiau būdavo gyvulio taukai, bet laikai keičiasi – lengviau parduotuvėje nusipirkti). Į metalinius puodukus iš didžiulių kalabašų pilstomas mursikas – Kenijos kefyras, paraugtas su nuodėguliu viduje ir turintis dūmo kvapą.
 |
| M.Vadišio nuotr./Mursikas (kefyras) pilstomas ceremonijos pabaigoje |
Štai čia ir pamačiau, kaip per tą valandą trukusią ne visai malonią procedūrą giminės viena kitą pažino, atsirado bendrų reikalų – karves pristatys per metus, kas trečią mėnesį po vieną. Nuolat bendraus ir dalinsis ūkio tvarkymo reikalais. Po valandos derybų abi pusės buvo artimesnės, nei dažnų lietuviškų šeimų tėvai po visą naktį trukusio vaikų vestuvinio baliaus.
 |
| M.Vadišio nuotr./Minutės su kefyru rankose |
***
„Žinai, aš visai norėčiau irgi tokių improvizuotų vestuvių. Susėda giminės ir vietoje „protmūšio“ ar paprasto vakarėlio derasi dėl kokios išpirkos už nuotaką“, – eidamas iš dar vienų, jau vakarietiškesnių pastoriaus Simiono draugų vestuvių prasitariau Antanui.
 |
| M.Vadišio nuotr./Dar vienose vestuvėse |
„Ką dar sugalvosi?“ – nepatikliai timptelėjo lūpą bendrakeleivis. Buvo matyti, kad pusantros savaitės gyvenimo vietinėje bendruomenėje Toniui dar neužteko įsijausti į kalenjinų genties ceremonijas, o kai kur gal net buvo jau ir per daug.
„Cha cha... Na, yra dar berniukų apipjaustymo ceremonijos. Pasakoja čia aplinkui apie pakvaišusius olandus, kurie specialiai sumoka pinigus, kad galėtų dalyvauti tokiose ceremonijose nuo iki...“, – specialiai paerzinau draugą.
„Gal geriau važiuojam pažiūrėti žvėrių, nes kol kas dar nė vieno nematėme“, – į kalbas nesileido Tonis.
