„Žmonėms trūksta įspūdžių, gyvenimo skonio. Kai kyla troškimas patirti ką nors visiška nauja, praplėsti savo fizinių ir dvasinių galimybių ribas, maratonas – puikus pasirinkimas, – įsitikinęs verslininkas, vienas pagrindinių tarptautinio Vilniaus maratono iniciatorių ir steigėjų Ignas Staškevičius. – Gyvenime atsiranda naujas tikslas, iššūkis. Bėgimas suteikia euforiją, todėl prisiversti treniruotis nėra taip jau sunku.“
Šiųmetis Vilniaus maratonas, vyksiantis rugsėjo 9-ąją, bus 51-asis I.Staškevičiaus gyvenime. „Kol kas mano sąskaitoje apvalus skaičius: 50 maratonų ir ilgesnių nuotolių. Šiemet su žmona sulaukėme antrojo sūnaus, turiu nemažai įdomaus darbo, daug komandiruočių, todėl sporto apetitą kuriam laikui teko sumažinti. Bet jau labai laukiu Vilniaus maratono“, – prisipažino pats net Šiaurės ašigalio maratone dalyvavęs bėgikas.
Svajoja apie du ratus
Kiekvienas maratonas bėgiko gyvenime – tai įvykis. Žmonės, kurie kolekcionuoja maratonus, vertina juos pagal kelis parametrus. Visų pirma bėgimo trasa turi būti kuo lygesnė, mat niekas nemėgsta bėgti į įkalnes. Antra, trasa neturėtų būti nuobodi, geriausia, kad ją sudarytų vienas ar du ratai. Trečias reikšmingas dalykas – vaizdingumas, kad būtų į ką pasižvalgyti.
Kitiems metams planuojame, kad trasa suguls į du ratus. Tai turėtų būti visai naujas bėgimo maršrutas centrinėmis Vilniaus gatvėmis, įsukant į Senamiestį.
Pastaraisiais metais tarptautinio Vilniaus maratono, kurio bendras dalyvių skaičius visose rungtyse šiemet viršijo 2,2 tūkst., trasą sudaro keturi ratai.
I.Staškevičius svajoja, kad 2013-aisiais, kai maratonas švęs dešimties metų jubiliejų, trasa keistųsi: pavyzdžiui, įlįstų į Žvėryną, driektųsi Vilniaus ir Vokiečių gatvėmis, „užgriebtų“ Subačiaus atodangą.
„Šiemet trasą vis dar sudarys keturi ratai, tačiau ji bus gerokai atnaujinta – gražesnė ir malonesnė. Tačiau kitiems metams planuojame, kad trasa suguls į du ratus. Tai turėtų būti visai naujas bėgimo maršrutas centrinėmis Vilniaus gatvėmis, įsukant į Senamiestį“, – ateities perspektyvą nušvietė I.Staškevičius.
Bėgimas poliarinę naktį
I.Staškevičius geriau nei bet kas kitas žino, kad panorus nubėgti maratoną tenka ruoštis. Ilgosios ištvermės treniruotės trunka bent po porą valandų.
Ilgos lėto intensyvumo pratybos naudingos širdžiai ir kraujagyslėms, padeda kontroliuoti kūno svorį.
„Man nuo vaikystės patiko mintis, kad žmogus gali toli nubėgti pats. Kažkodėl traukė ne jėgos, o ištvermės treniruotės. Bėgiojau krosus, bet rimčiau lankiau tik krepšinio sporto mokyklą. Paskui išvis nustojau sportuoti, įsisukau į miestiečio rutiną, priaugau svorio. Sulaukęs trisdešimties, nusprendžiau nubėgti maratoną. Prisijungė vienas geras draugas, kartu pasiruošėme ir pasiekėme tikslą. Labai patiko, įsitraukiau, ir nuo tada renku įvairių maratonų dalyvio medalius“, – pasakojo I.Staškevičius.
Nustojau sportuoti, įsisukau į miestiečio rutiną, priaugau svorio. Sulaukęs trisdešimties, nusprendžiau nubėgti maratoną.
Nors yra nubėgęs maratoną įvairiuose pasaulio miestuose, verslininkas pabrėžia esąs tik mėgėjas. „Nusitrenkiau net į Šiaurės Ašigalį, ten įveikiau distanciją ledu. Teko dalyvauti ir pusantro maratono, šimto kilometrų varžybose, bėgti kalnuose, Afrikos keliais. Bet ir miesto maratonų rengėjai prisigalvoja, kaip padaryti varžybas ypač įsimintinas.
La Rošelyje vyrai startuoja atskirai nuo moterų, Bostone priima tik įvykdžiusius nustatytus kvalifikacijos kriterijus, Tromsėje bėgau poliarinės vasaros naktį, šviečiant vidurnakčio saulei. Italijos mieste Fano maratono trasa vedė per penkias kalvas, ant kurių stovi viduramžių pilys, o jose vyko puotos, taigi, bėgikai irgi vaišinosi vietos kulinariniu paveldu“, – prisiminimais dalijosi I.Staškevičius.
Ir laisvalaikis, ir saviraiška
Kalbėdamas apie savo kelią į maratonus, žurnalistas, rašytojas, keliautojas Dainius Kinderis irgi nusikelia į vaikystę:
„Gyvenau mažame kaime, todėl sportas buvo viena iš laisvalaikio praleidimo ir saviraiškos formų. Kadangi užsiiminėti komandiniu ar specialių įrankių reikalaujančiu sportu nebuvo galimybių, bėgimas tapo mano gyvenimo dalimi. Vėliau buvo ilga pertrauka, tačiau supratęs, kad be to negaliu, sugrįžau ir dabar jau jaučiu priklausomybę.“
Tai reiškia, kad organizmas reikalauja dozės – vienos po kitos: sudalyvavęs vienose varžybose, jau žvalgaisi, kur vyksta kitos.
„Nemažai bėgimą atradusių ir maratonus įveikiančių žmonių tiesiog norėjo pakeisti gyvenimo būdą, pakilti nuo sofos ir veikti ką nors prasmingo, įrodyti, kad, kas įmanoma vienam, įmanoma ir kitam. Labai ypatingas jausmas, kai nugali save. Tada supranti, kad viską galima padaryti, viskas priklauso nuo požiūrio ir noro“, – neabejojo D.Kinderis.
Kol kas jo sąskaitoje septyni maratonai, dvi „šimtinės“ ir vienas „Geležinio žmogaus“ triatlonas.
D.Kinderis prisipažino turintis svajingą tikslą – sudalyvauti visų žemynų maratonuose. Prie Afrikos jau padėtas pliusas: „Būtent ten bėgau keisčiausią maratoną savo gyvenime. Jis vyko Ruandos sostinėje Kigalyje. Stebino vietiniai dalyviai, į trasą atėję ne su sportiniais bateliais, o su odiniais lakuotais batais ir kostiuminėmis kelnėmis.
Ir jie taip bėgo, kai kurie nerado vietos palikti savo daiktams, todėl tempėsi ir juos. Kol kas iš galvos neiškrenta vaizdai ir iš paskutiniųjų ultratriatlono varžybų Teksase. Finišas, pasiektas po labai ilgos dienos (daugiau nei 14 valandų trasoje) buvo tikrai su niekuo nepalyginamas.“
Kilometrus pakeis kilogramais?
Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas, dviejų „Auksinių scenos kryžių“ savininkas aktorius Rolandas Kazlas bėgioja jau septintus metus. Treniruojasi reguliariai. Yra sakęs, kad per savaitę turi tik vieną laisvą dieną – pirmadienį, kai nedirba teatras: „Tada ir aš ilsiuosi.“
Nemažai bėgimą atradusių ir maratonus įveikiančių žmonių tiesiog norėjo pakeisti gyvenimo būdą, pakilti nuo sofos ir veikti ką nors prasmingo.
Maratono distanciją (42 km 195 m) bėgikas mėgėjas bėga maždaug apie 3–4 valandas. „Maždaug tiek, kiek trunka geras spektaklis. Skirtumas toks, kad vaidybai čia vietos nėra, tai gera atsvara teatrui, čia nieko neapgausi, nesuvaidinsi, niekas kitas už tave to atstumo neįveiks, ir po 30–35 km jau nebesvarbu, ar gražiai atrodai, ar jau taip, kad net prabėgančiam benamiui šuniui nesmagu į tave žiūrėti. Esi mažas, silpnas žmogelis, iš paskutiniųjų jėgelių besistumiantis finišo link. Dingsta poza, arogancija, pasipūtimas, linksta kojos ir nuolat neapleidžia mintis, kad neištversi, sustosi“, – interneto portalui bernardinai.lt yra sakęs R.Kazlas.
Kalbėdamas su savaitraščiu „15min“, apie bėgimą aktorius buvo nusiteikęs pašmaikštauti.
„Gražiai atrodo jauni, profesionaliai sportuojantys jaunuoliai, garbaus amžiaus senukai, kurie stengiasi judėti, verti pagarbos tie, kurie, matyt, turėdami sunkią negalią, aktyviai juda, pasiremdami net dviem lazdomis iš karto. Tai korektiškai vadinama „šiaurietišku vaikščiojimu“. O štai po miestą ar parką bėgiojantis vidutinio amžiaus vyras su aptemptomis sportinėmis pėdkelnėmis kelia daug klausimų. Pagrindinis jų: „Gal žmogus jau turi problemų?“ Gal, sakau, su tuo bėgiojimu jau reiktų baigt?“ – svarstė R.Kazlas.
Nežinia, rimtai ar juokais, jis tikino, kad, norėdamas išvengti panašių praeivius aplankančių minčių, bėgios naktį arba ten, kur niekas nemato.
„Jeigu pavyks per vasarą slapta pasiruošti, bus galima pagalvoti ir apie Vilniaus maratoną. Tada kovočiau dėl vietos pirmajame dešimtuke – savo amžiaus grupėje, žinoma. O jeigu nepasiruošiu, negalvodamas pradėsiu Vilniaus „Pergalės“ produkcijos maratoną. Kilometrus pakeisiu kilogramais. Žodžiu, viską skaičiuosime rudenį. Sekite protokolus. Jeigu nebėgsiu, tada bent stovėsiu prie trasos ir siūlysiu bėgikams atsigaivinti paukščių pienu“, – postringavo R.Kazlas.
Apie Vilniaus maratoną
* IX Vilniaus maratonas vyks 2012 m. rugsėjo 9 dieną, sekmadienį.
* Bėgikai pradės ir baigs pasirinktas distancijas Katedros aikštėje. Maratonas, pusmaratonis, ketvirčio maratono (10 km 549 m) ir komandinė estafetė startuos 9.30 val.
* Maratonui ir estafetei nustatytas 5 val. 30 min. laiko limitas. Pusmaratoniui – 3 valandos.
* Maratoną gali bėgti ne jaunesni kaip 18 metų dalyviai.
* Pusmaratonį gali bėgti ne jaunesni kaip 16 metų dalyviai.
* 10 km 549 m ir 4,2 km mini maratono distancijoje amžiaus apribojimų nėra.
* Registracija jau vykdoma – artėjant maratono dienai registracijos mokesčiai didėja.
* Pirmasis Vilniaus maratonas įvyko 2004 metų rugsėjo 11 dieną.
Žaibo klausimai
Ignas Staškevičius
– Mėgstamiausi jūsų bėgimo bateliai?
– Neturiu tokių. Išbandau vis naujus modelius, nes seni susidėvi. Įgijęs patirties supratau, kad bateliai – svarbu, bet tikrai ne tiek, kiek dažnai mėgina įteigti jų pardavėjai.
– Mėgstamiausia treniruočių vieta?
– Vilniuje dažniausiai lakstau Vingio parke. Nuvykęs prie jūros, labai mėgstu bėgti smėliu palei bangas.
– Ko labiausiai nepakenčiate per varžybas?
– Bjauriausia, kai prastai sužymėta trasa.
– Kuriose varžybose, kur dar neteko bėgti, labiausiai norėtumėte startuoti?
– Iki šiol vis išvengdavau didžiųjų miestų – Niujorko, Londono, bet kada nors reikėtų ten užsukti. Nors vis tiek labiau vilioja egzotiškos trasos – norėčiau bėgti Himalajuose, Antarktidoje, Sacharoje, vilioja Keiptauno ir Stambulo maratonai.
– Sėkmingiausios varžybos?
– Pasiekęs neblogą lygį, prieš keletą metų nubėgau Rygos maratoną per 2 val. 54 min. Esu bėgęs greičiau negu per tris valandas ir Vilniuje, Italijoje, Prancūzijoje. Šiaurės ašigalyje užėmiau antrąją vietą, bet kad ten dalyvių susirinko vos dvidešimt.
– Blogiausios varžybos?
– Kol kas nesu pasitraukęs iš trasos, nesu nepasiekęs finišo. Kartą Taline patyriau Achilo sausgyslės traumą, bet vis tiek atšokavau viena koja. Floridoje bėgau karščiuodamas, tai vos tilpau į keturias valandas.
– Mėgstamiausias bėgimui skirtas prietaisas?
– Apskritai nesu linkęs prie technikos, nemėgstu įmantrių prietaisų. Išbandžiau pulsomatį, bet jis tik padėjo išmokti geriau jausti savo kūną. Sugedo ir išmečiau. Aišku, turiu rankinį laikrodį.
– Geriausias treniruočių patarimas, kokį yra tekę girdėti?
– Geriausias patarimas – treniruoti ne tik kojas, bet ir galvą. Joje visa esmė.
– Mėgstamiausias valgis po varžybų?
– Po varžybų valgau ir geriu daug, o patiekalai priklauso nuo vietos. Tinka ir makaronai, ir kepsniai, ir jūros gėrybės. Svarbiausia – kompanija.
Dainius Kinderis
– Mėgstamiausia treniruočių vieta?
– Dažniausiai treniruojuosi Vilniaus Neries krantinėje. Patinka Vingio parkas ir miško keliukai Šilutės rajone.
- Kokiose varžybose, kur dar neteko bėgti, labiausiai norėtumėte startuoti?
– Antarktidos maratonas. Bet iki jo reikia įveikti po maratoną kiekviename žemyne.
- Sėkmingiausios varžybos?
– Turbūt pirmasis ultramaratonas Nida-Būtingė. 101 kilometras per 9 val. 43 min. Vietos nepamenu, įveikus trasą tai turi mažiausiai reikšmės. Geriausias maratono laikas – 3 val. 23 min. – Vilniaus maratone. Tikiuosi šį laiką pagerinti per artimiausią Vilniaus maratoną rugsėjį.
- Blogiausios varžybos?
– Esu vieną kartą nebaigęs trasos. Ilgiausiai maratono trasoje sugaišau Kigalio maratone, gerokai per keturias valandas. Kankino karštis ir vandens stygius. Teko kentėti.
– Geriausias treniruočių patarimas, kokį yra tekę girdėti?
- „Sėdėk“ – reiškia bėgant nepersistengti ir išlaukti tinkamo momento greitėti. Taip sakydavo mano pirmasis treneris iš Šilutės Stasys Oželis. Iki šiol prisimenu ir stengiuosi „sėdėti“. Kitiems patariu paskutinę savaitę iki maratono valgyti daug makaronų.
