Prenumeratoriai žino daugiau. Prenumerata vos nuo 1,00 Eur!
Išbandyti

Škotija: kalnai, ruoniai ir kriokliai

Apie kiekvieną kraštą yra sukurta bent po kelis stereotipus, Škotija – anaiptol ne išimtis. Išgirdus šį pavadinimą, vaizduotėje paprastai iškyla dūdmaišių garsai, raudonbarzdžiai kiltuoti vyrai ir (ne)egzistuojančios Loch Neso pabaisos veidas.
Upės užkariavimas spalį – idėja teisinga, bet šlapia.
Upės užkariavimas spalį – idėja teisinga, bet šlapia. / E.Gerulaitytės nuotr.

Tačiau aš nesutikau nei dūdų, nei kiltų, nei barzdų, o apie Loch Neso pabaisą vietinių klausinėti liežuvis neapsivertė – pagailo žmonių pagalvojus, ką jie turi atlaikyti per turistinį sezoną.

Orknis: vikingų pėdsakais

Škotijos Orknio salynas Šiaurės jūroje – mažulytis. Nuo vieno pagrindinės salos krašto iki kito autobusas nuveža per pusvalandį, o kai kurias mažesnes saleles per tiek laiko galima apeiti ir pėsčiomis. Nepaisant kuklių gabaritų, Orknis – aukso kasyklos senosios istorijos gerbėjams, gyvūnų mylėtojams ir atšiaurios gamtos mėgėjams.

Orknyje galima atrasti 5000 metų senumo statinių. Vietiniai juos vadina „stovinčiaisiais akmenimis“ - tai kažkas panašaus į angliškąjį „Stonehenge“.

Tiesa, dauguma jų – gerokai „pagražinti“ vikingų, nuolat užsukdavusių į Orknį ankstyvaisiais viduramžiais. Čia gausu ir vikingų runų įrašų. Pasak gidų, būtent Orknyje galima rasti ir įrodymą, kad žmonija nė kiek nepasikeitė: tarp daugybės „Maes Howe“ pilkapio runų, pasakojančių apie lobius, klajones ir mūšius, yra nedidukas vieno sakinio ilgio įrašas. Jis datuojamas IX–X amžiumi, o jo reikšmė paprastutė: „Čia buvo Bjornas“. Tad panašu, kad visi „zdes bil Valera“ ir „Čia buvo Vycka“ įrašai autobusų stotelėse ir kitose mažiau gerbtinose vietose drąsiai galės pretenduoti į kultūrinio paveldo vardą... po keleto amžių tai tikrai.

Sužavėjo ir paprastas škotų požiūris į istorijos paveldą: Europoje prie kiekvieno žymesnio paminklo ar istorinių griuvėsių būtinai atrasi dar ir suvenyrų krautuvėlę, mėsainių kioskelį, informacinių stendų ir lentelių knibždėlyną, aptvertus takus ir dėdulį, renkantį eurus už įėjimą. Tik ne Škotijoje. Orknio „stovintys akmenys“ aptverti paprasta žema akmens tvorele. Aplink – žalios ganyklos ir... taikiai žolę rupšnojančios avys.

Findhornas teka siauru kalnų tarpekliu, krisdamas slenksčiais ir kriokliais žemyn; ir būtent ten aš susiruošiau spalio mėnesį. Savo noru. Per lietų.

Pasigėrėjus keistais senaisiais statiniais, įlankoje vos už penkiasdešimties metrų galima susitikti pilkuosius ruonius. Spalis – jauniklių metas, todėl praleidau ne vieną valandą, žiūrėdama į mažus ruoniukus, besikuičiančius pakrantės dumble ir mėginančius mėgdžioti mamas.

Bet labiausiai sugrįžti į Orknį mane traukia dėl neįtikėtino salų reljefo ir gamtos. Šimtus metrų į viršų kylančios raudonos uolos, mažutės įlankėlės, takai, vingiuojantys į kalnų viršūnes – Orknyje gali visą dieną vaikščioti, nesutikdamas nė gyvos dvasios. Stebėti kylančius potvynius, landžioti po bangų išgraužtus urvus arba prisėsti pailsėti šalia „senojo Hoy žmogaus“ – 400 metrų aukščio uolos stulpo, dėl savo formos primenančio senį, žiūrintį į jūrą. Beveik Hemingvėjus. Tiesa, beklajodama Hoy salos uolų viršūnėmis, visai nehemingvėjiškai sugebėjau įkristi į plyšį tarp uolų – bet nieko, atsipirkau tik suplėšyta klešne.

Avimoras: žemyn upe

Orknį visuomet palieku su ilgesiu. Bet šįkart nusprendžiau truputį pasižvalgyti ir po Škotijos vidurio kalnus, tad iškeliavau į Avimorą, nedidelį miestuką Kerngormo kalnų papėdėje. Prisipažinsiu – nė į vieną Kerngormo viršukalnę po Orknio tarpeklių įlipti jau nebesugebėjau, tad teko patyliukais pasinaudoti funikulieriumi ir į viršūnę kilti prabangiai. Bet nusprendžiau nepasiduoti ir atsigriebti, tad susiruošiau (savo nelaimei) į plaukimo kalnų upėmis išvyką Findhorno upe.

Findhornas – kone vienintelė Škotijos upė, kurioje galima daugmaž drąsiai mėginti plaukti guminėmis valtimis. Findhornas teka siauru kalnų tarpekliu, krisdamas slenksčiais ir kriokliais žemyn; ir būtent ten aš susiruošiau spalio mėnesį. Savo noru. Per lietų.

Valčių instruktoriai pernelyg nesiterliojo: trumpai ir aiškiai mums buvo leista suprasti, kad mūsų darbas – klausyti instruktorių komandų ir neiškristi iš valčių, kitaip veikiausiai susilaužysime bent vieną ranką ar koją, o gal ir sprandą pavyks nusisukti.. „Findhorno upė – vienos uolos. Ir kai sakau uolos, turiu omeny aštrias atsikišusias skeveldras, tad neįsivaizduokit nugludintų pajūrio akmenukų, našlaitėliai jūs“, – žodžių per daug nerinko mūsų „kapitonas“ Paulas. Tiesa, veikiausiai, išvydęs susižavėjusius ir kupinus entuziazmo mūsų veidus, paskui susidrovėjo ir pridūrė: „Jūs tik negalvokit, kad aš rėkiu – tiesiog aš škotas, hehe“. Ir paleido mus pasroviui.

Jei dar kam ir buvo likę idėjų apie maudynes Findhorno bangose, jau po pirmų slenksčių jos išgaravo – visas aštuonetas „našlaitėlių“ kuo pareigingiausiai klausė instruktorių, tad į kelionės pabaigą visi buvo šlapi, tirtėjo iš šalčio ir norėjo kas karštos arbatos, kas parūkyti, bet visi jautėmės didvyriais, Findhorno užkariautojais ir apskritai tokiais žmonėmis, kuriems ką ten kažkoks upeliukas – dabar jau ir per Atlantą nebebaisu būtų.

Be to, po putojančių Findhorno krioklių škotiškas lietus ėmė atrodyti it miela saulėta dulksnelė. Kadangi plaukiant buvo daug progų apmąstyti anapusybę (ypač tais momentais, kai valtį srovė imdavo nešti tiesiai į šniokščiantį sūkurį, kurio viduryje – aštrus akmens luitas), supratau šį tą naujo apie gyvenimą, Škotiją ir škotus. Ir padariau tris išvadas: 1. Jei jau išsiruoši į Škotiją spalį, vadinasi, turi problemų arba škotiško kraujo; 2. Jei įkritai į plyšį – prisimink Hemingvėjų; 3. Jei tau atrodo, kad škotas rėkia – nusiramink; jis tik nori tau gero. Ir nieko negaliu sau padaryti – nepaisant nuolatinio, nepaliaujančio lietaus ir rūko, plačių galimybių nusisukti koją ar sprandą ir siautėjančių vietinių, pavasarį – prieš pat prasidedant turizmo sezonui – aš greičiausiai ir vėl suksiu į šiaurę.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Kai norai pildosi: laimėk kelionę į Maldyvus keturiems su „Lidl Plus“
Reklama
Kalėdinis „Teleloto“ stebuklas – saulėtas dangus bene kiaurus metus
Reklama
85 proc. gėdijasi nešioti klausos aparatus: sprendimai, kaip įveikti šią stigmą
Reklama
Trys „Spiečiai“ – trys regioninių verslų sėkmės istorijos: verslo plėtrą paskatino bendradarbystės centro programos