GITANAS NAUSĖDA

Esu skiepytas mokykloje visais tuo metu prieinamais skiepais. Tymų skiepo dar neatnaujinau, tačiau matydamas kaip plinta liga Lietuvoje ir Europoje, svarstau galimybę tai padaryti. Keista girdėti, kad kažkam kyla klausimų dėl būtinybės skiepytis, o vakcinos apauga mitais tinkančiais galbūt pokalbiuose prie laužo akmens amžiuje, bet tikrai ne kai kurių aukštas pareigas valstybėje užimančių asmenų pareiškimuose. Gaila, kad skiepų klausimas  buvo paliktas savieigai ir dabar turime su modernia valstybe nederančią situaciją, keliančią nereikalingas rizikas visuomenės narių sveikatai. Manau, kad visi turime skirti daugiau pastangų, kad neplistų ne tik tymai, bet ir klaidingi įsitikinimai apie skiepus apskritai.

Klimato kaita yra globali problema, kurios neigimas man primena kai kurių žmonių požiūrį į skiepus.

Mokslininkų teigimu, būtent Baltijos šalys ir Suomija yra valstybės, kurias klimato kaita ilgalaikėje perspektyvoje paveikė labiausiai. Taip, mūsų klimatas toks, kad šiek tiek šiltesnis oras žmogų lyg ir džiugina, tačiau matome, kokius ekstremalius reiškinius tai atneša – nuo nesibaigiančių liūčių, kaip buvo 2017 m. iki sausrų šį pavasarį ir pernai.
Turime suprasti ir tai, kad gyvename globaliame pasaulyje, tad klimato kaitos poveikis Viduržiemio jūros regione, Azijoje ar JAV turės tiesioginę įtaką ir Lietuvai, pradedant ekonomika ir baigiant migracijos tendencijomis.

Užmerkti akis prieš tai yra neprotinga.

Lietuva kartu su kitomis ES šalimis Paryžiaus klimato kaitos konferencijoje 2015 m. prisiėmė ambicingus įsipareigojimus kolektyviai iki 2030 m. CO2 emisijas sumažinti bent 40 proc.  Dar daugiau, Lietuva 2018 m. užsibrėžė dar ambicingesnį tikslą - 45 proc. atsinaujinančių energijos išteklių panaudojimo iki 2030 m. ir 80 proc. – iki 2050 m.
Tarpinį rezultatą – 20% sumažinti šiltnamio efektą sukeliančių dujų iki 2020 m. – Lietuva pasiekė nesunkiai. Taip yra todėl, kad skirtingai nuo Lenkijos ar Vokietijos mes nenaudojame akmens anglies.
Bet žvelgiant į ateitį, manau, planai turėtų būti ambicingesni.
Ne viena Europos valstybė siekia atsinaujinančius energijos šaltinius naudoti 100%, manau, toks turėtų būti ir Laiškiai išsakytas Lietuvos tikslas.

Taip pat turime kur kas aktyviau prisidėti prie klimato kaitos susitarimų mažindami automobilių išmetamų dujų taršą. Pirmieji žingsniai šia linkme žengiami, tačiau jie labai atsargūs. 
Tikiuosi, politikų neryžtingumui galą galiausiai padarys pati visuomenė – aplinkosaugos, tvaraus vystymosi klausimai žmonėms tampa vis aktualesni. Spaudimas valdžiai dėl klimato kaitos didėja, ypač iš jaunimo, kuriam ir reikės gyventi pasaulyje, kurį šiandien kaitiname. Politikai negalės į tai neatsižvelgti.

Teismų sistemą būtina ne pertvarkyti, sulaužant viską, kas kurta per 28 Nepriklausomybės metus, o tobulinti. Ir ne todėl, kad ponas V. Bakas dabar aktyviai dalyvauja rinkimų kampanijoje ar kad teismai priima jam nepatinkančius ir netinkančius sprendimus, o tam, kad teismai taptų atviresni visuomenei.

Atvirumo ir skaidrumo kelias, kaip rodo Vakarų visuomenių pavyzdys, veda prie pasitikėjimo kūrimo. Todėl aš siūlau atverti teismus per naujai įkuriamą Teisingumo tarybą, kurią sudarytų autoritetingų visuomeninių organizacijų atstovai.

Siūlysiu atnaujinti teismų sistemą remiantis Belgijos, Portugalijos, Švedijos, Danijos Norvegijos gerąją praktika. Reikia giliau įleisti į teismų sistemą žiniasklaidos, nevyriausybinių organizacijų, akademinio pasaulio atstovus, kurie padėtų sukurti glaudesnį ryšį su visuomene. Pavyzdžiui, atstovus galėtų deleguoti Žurnalistų sąjunga, „Transparency International“, Vilniaus universitetas, kitos organizacijos.

Naujoji institucija, Teisingumo taryba, veiktų greta Teisėjų tarybos, kurios sudėtis, privalomos funkcijos yra apibrėžtos Konstitucijoje, išaiškintos Konstitucinio teismo 2006 metais. Teisėjų taryba atliktų tik tas funkcijas, kurios jai priklauso pagal Konstituciją, tai yra spręsti dėl teisėjų individualių klausimų (perkėlimo, karjeros, atleidimo ir pan.). Tuo tarpu Teisingumo taryba perimtų dalį neprivalomų Teisėjų tarybos funkcijų. Institucija turėtų platesnius finansavimo, administravimo, pažeidimų analizavimo įgaliojimus.

Pagrindinė Gegužės 1-osios žinia – dirbantis žmogus ir jo teisės yra aktuali ir šiandien. Yra daugybė klausimų, kuriuos turime aptarti ir spręsti. Dar daugiau jų bus ateityje, kai technologijos paprasčiausiai išnaikins dalį šiuo metu egzistuojančių specialybių. Todėl, manau, kad Gegužės 1-oji turėtų likti svarbia data. Taip, Sovietų Sąjunga bandė ją „nusavinti“, tačiau tai nėra „komunistinė“ šventė, kurią turėtume ištrinti.

Daugybė žmonių istorijoje praėjo kelią nuo herojaus iki nusikaltėlio. Kur kas mažiau jų tą patį kelią įveikė priešingu maršrutu. Matyt, todėl, kad nuo kalno ristis kur kas paprasčiau nei kilti į jį.

Esu tvirtai įsitikinęs, kad skaidrumas ir valdžios atskaitomybė piliečiams yra laisvojo pasaulio vertybė. J.Assange'as pradėjo kaip savotiškas pasaulio Tadas Blinda. „WikiLeaks“ atskleidė ne tik Pentagono paslaptis – dar iki tol buvo publikuoti labai svarbūs dokumentai apie korupciją Arabų šalyse, Tibeto neramumus Kinijoje, Kenijos policijos žudynes ir daug kitų.

Tai darė teigiamą poveikį demokratiniams judėjimams daugelyje pasaulio valstybių. Iš esmės jis pradėjo tai, kas vyksta šiandien, ir buvo „Panama papers“ ar „Paradise papers“ pirmtakas.

Manau, jis buvo idealistas, kuriuo sumaniai pasinaudojo tie, kam idealizmas visiškai svetimas ir kurie savo paslaptis gali slėpti, jei reikia, atjungdami visą šalį nuo interneto.Taip buvo su Eriku Snowdenu, taip įvyko ir su J.Assange'u. Jis tapo ginklu, galimybe įtakoti politinius procesus tokiose valstybėse kaip JAV.

Tad į J.Assange'ą žiūriu kaip į tragišką asmenybę nuėjusią kelią nuo laivo žodžio herojaus iki ginklo didžiausių laisvo žodžių oponentų rankose.

Sovietinio režimo nusikaltimų istorinė atmintis turėtų tapti neatskiriamu Europos Sąjungos istorinio identiteto dalimi, kaip, kad ES dalimi tapo šio režimo nusikaltimus patyrusi Lietuva, kitos šalys.

Visi totalitariniai režimai, tarp jų ir sovietinis, turi sulaukti tinkamo tarptautinio įvertinimo.

Tai, kad Europos žmogaus teisių teismas patvirtino Lietuvos teismų sprendimą pripažinusį sovietų represijas prieš partizanus genocidu, sustiprino Lietuvos teismų priimtus sprendimus konkrečioje byloje. Jis taip pat sukūrė tarptautinį teisinį precedentą, kuriuo galima remtis, siekiant šio režimo nusikaltimų teisinio vertinimo tarptautiniu mastu.

Seimo narių skaičiaus mažinimo vajus yra labiau žalingas, nei naudingas valstybei. Tai rodo ir paprasta kaštų ir naudos analizė. Tikslas mažinti biurokratinį aparatą – geras, bet būdas jam siekti pasirinktas dėl vaizdo, o ne sprendžiant problemą. Galim skaičiuoti įvairiai, tačiau sutaupyti mažinant Seimo narių kiekį pavyks tiek, kad vienam Lietuvos gyventojui per metus teks centai. Ir nesvarbu – 10, 15 ar 20 centų. Tai yra menka suma, žiūrint tiek valstybės, tiek naudos kiekvienam piliečiui mastu.

Argumentas, kad konkuruojant dėl 101 vietos bus išrinkti geresni, sumanesni ir protingesni, yra truputį juokingas. Jei neišrenkame 141 Seimo nario, kad būtume patenkinti, tai kodėl manome, kad štai 101 tai jau tikrai rasime? O pavojus, kad parlamento darbo kokybė, sumažinus narių skaičių, suprastės, yra realus. Mažiau parlamentarų reiškia mažiau nuomonių, mažiau diskusijų ir didesnes galimybes, kad sprendimai bus priimami ne visuomenės intereso, o atskirų interesų grupių labui.

Apmaudu, kad šis svarbus, Konstituciją keisti įpareigojantis, klausimas keliamas, prisidengiant demografiniais pokyčiais bei tik dabar – rinkimų fone. Žvelgiant į Seimo reitingus, nesunku suvokti, kad idėja sumažinti parlamento narių skaičių sulauks palaikymo, tačiau tai labiau panašu į politinę dėlionę pasitelkiant rinkėjų apmaudą, o ne valstybinį požiūrį. Balsuosiu prieš Seimo narių skaičiaus mažinimą.

Esu skiepytas mokykloje visais tuo metu prieinamais skiepais. Tymų skiepo dar neatnaujinau, tačiau matydamas kaip plinta liga Lietuvoje ir Europoje, svarstau galimybę tai padaryti. Keista girdėti, kad kažkam kyla klausimų dėl būtinybės skiepytis, o vakcinos apauga mitais tinkančiais galbūt pokalbiuose prie laužo akmens amžiuje, bet tikrai ne kai kurių aukštas pareigas valstybėje užimančių asmenų pareiškimuose. Gaila, kad skiepų klausimas  buvo paliktas savieigai ir dabar turime su modernia valstybe nederančią situaciją, keliančią nereikalingas rizikas visuomenės narių sveikatai. Manau, kad visi turime skirti daugiau pastangų, kad neplistų ne tik tymai, bet ir klaidingi įsitikinimai apie skiepus apskritai.