VYTENIS POVILAS ANDRIUKAITIS

Manau, kad šiandien teismams trūksta viešumo ir skaidrumo. Nėra praktikos aiškinti visuomenei, kodėl priimami vieni ar kiti sprendimai. Kai visuomenės supratimas apie vykstančius teisinius procesus yra menkas, atsiranda daug vietos interpretacijai, situacijos imamos vertinti tik per „balta/juoda“ prizmę.

Žinoma, teisė – sudėtingas dalykas, yra daug komplikuotų bylų, bet tai nereiškia, kad nereikia pateikti informacijos apie jas.

Tenka apgailestauti, kad nėra specializuotų teismų korupcinėms byloms nagrinėti. Reikėtų suformuoti atskiras teisėjų kolegijas, kurios nagrinėtų tik korupcines bylas. Šių bylų išnagrinėjimui turėtų būti nustatyti aiškūs terminai. Dabar korupcinės bylos nagrinėjamos metų metus, vilkinamos. Tai labai menkina teismų autoritetą.

Reikalinga aiški teisėjų vertinimo sistema, būtina teisėjų rotacija, svarbu įdiegti kitus demokratinius elementus. Efektyvumas ir skaidrumas – du svarbiausi teismų veiklos principai, kurie privalo būti užtikrinti; taip pat būtina įvertinti kitų ES šalių teismų patirtis, atsižvelgti į jas.

Būtina užkirsti kelią piktnaudžiavimui tokių institucijų kaip STT galiomis, taip pat piktnaudžiavimui pažymomis. Be to, tokios institucijos kaip STT ar prokuratūra taip pat turėtų būti kontroliuojamos. Kartas nuo karto turėtų būti atliekamas ir jų veiklos teisinis įvertinimas.

Žinoma. Švęsti gegužės 1-ąją Lietuvoje turi visi. Pirmiausia dėl to, kad tai – žmogaus teisių diena ir tarptautinė darbo šventė. Antra, gegužės 1-ąją dar 1896 metais raštu išreikštas pagrindinis politinis „neprigulmingos Lietuvos“ siekis. Tai yra Lietuvos Nepriklausomybės idėjos gimimo diena! Socialdemokratas Andrius Domaševičius 1896-ųjų gegužės 1-ąją sukūrė programą – „neprigulmybės reikalavimą”. 1918 m. vasario 16 d. „neprigulmystės“ idėja pavirto kūnu. Kas gali būti prieš?  Trečia, gegužės 1 d. mes įstojome į Europos Sąjungą – tai irgi reikia švęsti. Ketvirta, gegužės 1-oji – diena, kai mes galime su pasididžiavimu pasakyti: tai yra ir Europos Sąjungos didžiausia šventė.

J. Assange'as turi būti vertinamas kompleksiškai. Čia negali būti nei juoda, nei balta. Jei aš daviau Hipokrato priesaiką, turiu išsaugoti ligonio diagnozę ir paslaptį. Jei sulaužyčiau Hipokrato priesaiką, tai kaip mane vertintumėte? Arba jeigu duočiau Hipokrato priesaiką, tačiau atsisakyčiau ligonį gydyti dėl politinių įsitikinimų?

J. Assange'as davė priesaiką laikytis paslapties, dirbo tarnybose. Jis galėjo pamatyti žmogaus teisių pažeidimų, taip. Matydamas, kad yra žmogaus teisių pažeidimai arba netinkamai naudojamos operatyvinės veiklos galios, jis nutarė, kad gali netylėti ir tas paslaptis atskleisti. Bet tuo pačiu jis puikiai suprato, kad rizikavo priesaikos sulaužymu. Negana to, atskleisdamas nusikaltimus, jis pastatė į pavojų kitų žmonių gyvybes. Šie žmonės vėliau galėjo būti nužudyti.

J. Assange'o vertinimas nėra „juoda-balta“ skalės klausimas. Tie kurie mano, kad jis yra herojus ir tiek, kad jis yra nusikaltėlis, supaprastina reikalus. Jo veikloje yra veiksmų, kurie gali būti vertinami kaip nesusitaikymas su dangstomais nusikaltimais ir šalia yra situacija, kuomet jis sukelia pavojų žmonių gyvybėms ir pats sulaužo priesaiką.

Norint visa tai išsiaiškinti galioja senas patarimas: reikia sverti pliusus ir minusus. Vertinti proporcingumo ir teisingumo kriterijais. Ir kurios svarstyklės čia nusvertų? Jeigu jis darė nusikaltimą, jam reikia pritaikyti sankcijas, tačiau laikytis proporcingumo principo. Jeigu jis darė, net ir pažeisdamas priesaiką, teisingą darbą, jam turi būti taikomas teisingumo kriterijus.

Abiem atvejais nėra taip paprasta atsakyti į tuos klausimus. Juolab, kad galime tik stebėti, kaip jis save pristatė visuomenei, kaip jis slapstėsi Ekvadoro ambasadoje, su kuo ir kaip jis selektyviai bendravo. Reikia pasakyti ir tai, kad, norėdamas likti nešališku ir tikru žmogaus teisių gynėju, deja, jis turėjo politinio angažuotumo, kas labai susilpnino jo, kaip kovotojo prieš blogį, įvaizdį.

Komunizmą ir komunizmo nusikaltimus įvertinti nėra paprasta. Mes  mėgstame paprastumą, nes taip mums lengviau viską suvokti, tačiau šis klausimas yra sudėtingas ir kompleksinis. Visų pirma, reikia apibrėžti apie kokius nusikaltimus kalbame. Stalino, Čaušesku ar Mao režimų nusikaltimai įvykdyti skirtingais laikotarpiais.

Pasaulinis komunistinis judėjimas tuos, kurie atsakydami į šį klausimą paprasčiausiai pasirenka tarp baltos ir juodos spalvų, pastato į keblią padėtį. Kas galėtų pasmerkti Italų aktyvistą, komunistų partijos lyderį Antonio Gramsci, kuris žuvo kalėjime? Arba mesti akmenį į Altiero Spinelli, kuris parašė Ventoteno manifestą, padėjo pamatus Europos Sąjungos kūrimui ir kurio vardu šiandien pavadintas vienas iš pagrindinių Europos Parlamento pastatų? Šiame pastate šiandien dirba įvairių politinių šeimų atstovai iš visų ES šalių narių ir niekas, bent jau mano žiniomis, neprašo pakeisti šio pastato pavadinimo. Tad prieš atsakinėjant į tokius klausimus, reikia turėti intelektualinio orumo ir sąžiningumo, įvertinti jų sudėtingumą.

Tarybų Sąjungos komunistų partijos raidoje matau sudėtingus istorijos etapus: nusikaltimai, kuriuos vykdė Stalino represinis aparatas labai skiriasi nuo Gorbačiovo laikų pertvarkos ir reformos. Stalinizmo nusikaltimai turi būti kruopščiai teisiškai ir istoriškai išnagrinėti ir įvertinti. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas pripažino, kad partizaninis laikotarpis baigėsi 1953 metais.

Tad vertinkime laikotarpį nuo 1940 iki 1953 m., nes tai yra stalininio režimo laikotarpis. Socialdemokratai yra įvertinę Sniečkų ir jo individualią atsakomybę, nes jo parašai rasti ant dokumentų susijusių su gyventojų trėmimu. Širvys buvo komunistų partijos narys, bet jis taip pat buvo šešioliktosios divizijos kareivis. Tokių situacijų akivaizdoje, negaliu duoti paprasto atsakymo ir vertinimo.

Panašiai yra ir su nacių ir sovietų nusikaltimų tolygaus vertinimo problema. Ji taip pat yra labai kompleksinė ir sudėtinga. Kaip vertinti sąjungininkų, Ruzvelto ir Čerčilio, susitikimą Teherane ir vėliau Jaltoje ir sandorio su nusikaltėliu Stalinu sudarymą? Matome, kad kuo daugiau į mišką tuo daugiau medžių…

Esu juokavęs: jeigu Seimo narių skaičių sumažintume iki vieno, tada iš tiesų beveik ir išspręstume visas problemas. Seimo narį būtų ir lengviau atšaukti, ir vėl keisti. Ir atpirkimo ožys būtų vienas.

Vertinant rimtai, toks siūlymas Seimo darbo kokybės nepagerins, iš to nebus jokios naudos. Galima sakyti, kad šis referendumas yra fikcija, vien priedanga tam, kad būtų privilioti rinkėjai Prezidento ir Europos Parlamento rinkimams. Veidmainystė.

Argumentų – daugybė.

Pirma, Seimo narių skaičiaus mažinimas turi būti susietas su žmonių, kuriuos parlamento narys atstovauja, skaičiumi. Vienmandatėje rinktas Seimo narys atstovauja 30-40 tūkst. žmonių. Ir vis tiek skamba argumentas, kad parlamento nariai neatstovauja žmonių. Jei Seimo narių skaičius būtų sumažintas, ką reikės daryti? Plėsti rinkėjų ratą vienmandatėse apygardose. Nes kito kelio nėra. Apygardų vis tiek yra tiek pat, rinkėjų – taip pat.  Galima sumažinti apygardų skaičių ir padidinti žmonių jose skaičių. Ar nuo to pagerės atstovavimas? Tame nėra jokios logikos.

Antra, nejaugi manoma, kad sumažinus Seimo narių skaičių būtų išrinkti tik tie parlamento nariai, kurie dirba? Vėl bus tas pats. Turėsime 30-40 proc. aktyvių žmonių Seime, o kiti bus pasyvūs. Statistika rodo, kad Seimo rinkimuose išrenkama ir iki 70 proc. naujų Seimo narių. Ir kiek po to jų perrenkami? Pasirodo, kad dažniausiai lieka tie, kurie yra aktyviausi, gabiausi, kurie sudaro frakcijų, Seimo branduolius. Todėl susidaro įspūdis, kad renkami vis tie patys. Kas šiandien atsimena Arūno Valinsko Tautos prisikėlimo partiją? Ar apsisaugosite nuo to sumažindami Seimo narių skaičių?

Trečia, norint sumažinti Seimo narių skaičių reikia perkvalifikuoti visas proporcijas Seime priimant konstitucines pataisas ir konstitucinius įstatymus. Ką daryti su Konstitucijoje nustatytais mechanizmais, kuriuos norint priimti reikia tam tikro skaičius Seimo narių? Yra nustatytos kvotos (Konstitucijos pataisoms reikia 2/3 visų Seimo narių balsų, nes jos yra susijusios su Tautos atstovavimu). Jeigu mažinamas Seimo narių skaičius, ar jie bus pajėgūs atstovauti atstovaujamąją demokratiją taip, kaip numatyta subalansuotoje proporcijoje?

Ketvirta, ką reikės daryti su Seimo Statuto pakeitimais? Seimo statutas – konstitucinis įstatymas ir jį reikės būtinai keisti. Keitimas ir visos procedūros užims labai daug laiko (visos proporcijos atstovavimo komitetuose, frakcijose t. t.) Tai bus didžiulis darbas, kurį reikės padaryti. Jei jis nebus atliktas ir paliks galioti senas normas, tai Seimo priimti įstatymai bus nelegitimūs – nebus teisinio tikrumo.

Penkta, ar tai iš tiesų leis sutaupyti lėšų? Tai, kad tai nepakeis renkamo Seimo kokybės, jau aišku. Kad nebus jokių finansinių sutaupymų, irgi akivaizdu. Bus be galo daug beprasmio darbo, bus užkrautas Statuto keitimas. Ir tas keitimas – vardan keitimo.

Šešta, ar iš tiesų dėl konstitucinių Seimo proporcijų keitimo žmonės apsispręsti leista sąžiningai? Norint į šį klausimą atsakyti, kiekvienas Lietuvos pilietis turi būti informuotas. Kiekvienas pilietis turi gauti visus atsakymus. Referendumas – tai ne rinkimai. Referendumas yra piliečio pilietinės valios išraiška, Konstituciniai dalykai.

Reikėtų atskiro referendumo dėl Seimo narių skaičiaus mažinimo. Taip pat – kad būtų pateiktas pagrindimas, skaičiavimai, poveikio analizė, paaiškinimai ir pasiūlyta, kokie įstatymų ir kitų teisės aktų pakeitimai turi būti atlikti. Rinkėjas turi būti sąmoningai apsisprendęs. Priešingu atveju, bus kaip su „Brexit“.

Kasmet skiepijuosi nuo gripo, taip pat nuo tų susirgimų, kur antikūniai laikosi trumpą laiką, taigi vis atnaujinu skiepą. Revakcinavausi nuo tymų, vakcinavausi nuo hepatito. Esu vakcinavęsis nuo tropinių ligų, nes teko vykti į Afriką – buvau Ebolos viruso židiny.

Kaip komisaras, vakcinuojuosi viešai ir skatinu ministrus tai daryti drauge. Su Lenkijos ministru esame kartu vykę skiepytis, taip pat su kitais ministrais, kuomet atvykstu su vizitu. Savo pavyzdžiu reikia rodyti tai, ką darome ir kuo tikime.

Žinoma, žmones skatinčiau drąsiau skiepytis. Ir tam yra daugybė būdų.

Pirma, reikia vykdyti valstybės mastu labai aktyvią šviečiamąją kampaniją. Būtina pateikti aiškius ir išsamius atsakymus, išsklaidančius bet kokias abejones.

Pasipriešinimas vakcinacijai – labai sudėtingas fenomenas. Čia ne taip paprasta. Daugybė klaidinančios informacijos, daugybė baimių, daug iš pirmo žvilgsnio tarsi pagrįstų nuogąstavimų. Daug netiesos paskleista apie vakcinų gamybą, kad, girdi, jos pilnos priemaišų ir t. t. Tokios netikros informacijos dabar – pilna.

Liūdna, kad Lietuvoje nevyksta rimta šviečiamoji kampanija, kad niekas neanalizuoja, kaip veikia vakcinacijos priešininkai. Daugelis tų, kurie priešinasi skiepams – išsilavinę žmones, turintys žinių. Tačiau jie remiasi nepatikimais informacijos šaltiniais – YouTube skelbiamais filmukais, įrašais socialiniuose tinkluose, pseudomokslu ir t. t. Galiausiai prie viso to prideda savo pačių argumentus ir dar labiau save įtikina, kad jie teisūs.

Lietuvos Vyriausybė, Užkrečiamųjų ligų centras, Higienos institutas ir universitetai turėtų parengti kruopščią ir išsamią informacijos kampaniją apie vakcinaciją. Apie viską: ir apie vakcinų gydomąjį pobūdį, ir šalutinius efektus, ir apie saugumą, ir apie jų sudėtį. Jei tokios nacionalinės šviečiamosios kampanijos nėra, labai sunku nugalėti žmonių pasipriešinimą.

Antra, reikia pateikti Nacionalinės imunizacijos programos aiškų ir argumentuotą pagrindimą – kodėl joje numatytos būtent tokios vakcinacijos.

Trečia, reikia diskutuoti ir priimti sprendimus dėl socialiai pažeidžiamų grupių apsaugos ir skiepijimo prieinamumo. Jeigu matome, kad deramo vakcinacijos lygio pasiekti negalima – o tai yra 95 proc. – reikia svarstyti apie privalomą vakcinaciją, kuri apsaugotų žmones. Ypač vaikus, nes jų sveikata, gyvybė – valstybės atsakomybė. Suluošinti vaikai ar jų netektys – tai būtų sukrečiantis įvykis. To sau leisti negalime, o tymų protrūkis į Lietuvą gali atsibelsti bet kada.

Ketvirta, būtina rodyti asmeninį pavyzdį. Pavyzdžiui, Europoje medikai, sveikatos srityje dirbantys profesionalai, susibūrė į koaliciją, kad burtų žmones ir keltų pasitikėjimą vakcinacijos nauda.