Dakaro ralio istorija yra pilna ir triumfo, ir nelaimių. Kitaip ir būti negali, nes tai – sunkiausios bekelės ištvermės lenktynės pasaulyje. 1986 ir 1988 metai buvo juodžiausi Dakaro ralio istorijoje jau vien dėl tragiškų mirčių skaičiaus. 1999 metais Dakaro dalyviai išgyveno ginkluotą apiplėšimą. 1988 metais Dakaro ralio lyderio automobilis buvo tiesiog pavogtas. Galiausiai, nepamirškime, kad Dakaro ralis jau nebekeliauja į Dakaro miestą dėl terorizmo grėsmės.
Žmonių ir gamtos keliami pavojai drąsuolių Dakaro ralio dalyvių negąsdino. Kasmet norinčiųjų lenktyniauti iki Senegalo sostinės daugėjo nuo pat pradžių. Pirmajame Dakaro ralyje 1979 metais startavo 182 ekipažai (80 visureigių, 90 motociklų ir 12 sunkvežimių), 1985-aisiais – jau 555 (365 visureigių, 135 motociklų ir 55 sunkvežimiai). Kol kas nepralenktas rekordas pasiektas 1988 metais, kai į Dakaro ralį leidosi net 603 ekipažai.
Tačiau tokie skaičiai nebuvo išlaikyti. 1993-ųjų Dakaro ralis dalyvių skaičiumi buvo mažiausias per visą renginio istoriją. Tais metais Dakaro ralis sugrįžo į savo originalų maršrutą Paryžius-Dakaras (1992 metais buvo lenktyniaujama iki Keiptauno), bet prie starto linijos stojo tik 153 dalyviai – 65 visureigiai, 46 motociklai ir 42 sunkvežimiai. Buvo pasiektas ir dar vienas antirekordas – po 8 877 kilometrų lenktynių, iš kurių 4 476 sudarė greičio ruožai, finišavo tik 67 ekipažai. Tai yra mažiausias finišavusiųjų skaičius per visą Dakaro ralio istoriją.
Dalyvių skaičiaus kritimas buvo stebimas kurį laiką, bet 1992-ųjų Dakaro ralyje dalyvių dar buvo 332.
