Bet apie viską – nuo varžybų pradžios. Nes apie pasiruošimą iki jų tikslo rašyti nėra – jo tiesiog nebuvo.
Trečiadienis
Trečiadienio vakarą – „4x4 Perimetro“ dalyvių susirinkimas. Apžiūrim konkurentų automobilius, kurių salonuose prilipdyta po kelis didelius ekranus. Kai kurie priekyje turi primontuotus specialius tempimo lynus, vadinamus gervėmis. Kai kurie – bekelei pritaikytus amortizatorius bei spyruokles. Kiti – didesnę nei standartinę prošvaisą.
Keturių žiniasklaidos atstovų (Egidijus Babelis, „Keturi ratai“ žurnalistas ir fotografas; Mindaugas Plukys, „Nissan Nordic Europe“ komunikacijos vadovas Baltijos šalims, Algidras Venskus, fotografas ir Paulius Sviklas, 15min žurnalistas) ekipažo „Nissan Navara“ turi tik įrangą, kurią galima nusipirkti „Nissan“ salone. Tik padangos varžybų dieną buvo sumontuotos kitos, specialiai skirtos bekelei.
Bet pasitikėjimo savimi netrūksta. Kas čia tokio, gi pravažiuosim – „Navara“ prošvaisa 228 mm, padangos geros, vairuotojai ir šturmanai – ne naujokai automobilių sporte. O „4x4 Perimetras“ juk tėra pasivažinėjimas pasienio miško keliukais. Žinoma, kur gi ne.
Pirma abejonė atėjo dar prie vakarienės stalo, dalyviams dalinantis kitos dienos navigacijos ypatumais. Pasirodo, pusę maršruto teks įveikti vadovaujantis kelio knygomis (jose juodu ant balto surašytas kelių šimtų kilometrų maršrutas, žymint kiekvieną posūkį), o kitą pusę – navigatoriais. Organizatoriai visiems ekipažams persiuntė *.gpx failus, kuriuos reikia įsikelti į navigacijos prietaisą ir šis sužymi žemėlapyje vietas, pro kurias reikia pravažiuoti. Situacija kiek komplikuojasi, nes ekipažo technika – du nešiojamieji kompiuteriai ir keturi mobilieji telefonai. Tad žinojimas, kas yra kelio knyga, nepadės – čia privalu turėti tinkamą navigatorių.
Organizatorių rekomenduotos išsigelbėjimo programos neturintiems normalių navigatorių „Apple“ telefonams netinka, tad pusė ekipažo prietaisų tampa nereikalingi. Vienintelėje oficialioje „Android“ telefonams skirtoje programų parduotuvėje „Google Play“ jos taip pat nerasi – aplikacija egzistuoja tik interneto platybėse rastame tinklalapyje, kurį atsidarius siūloma ne tik atsisiųsti programą, bet ir pasididinti tam tikrą kūno vietą ar patobulinti kai kuriuos pojūčius kai kurių procesų metu. Na, ačiū, virusų nereikia.
Situaciją išgelbėjo konkurentai-kolegos, pasiūlę „Soviet Military Maps“ programą. Keistą pavadinimą turinti aplikacija, pasirodo, yra viena geriausių šiandien sukurtų žemėlapių programų. Ji ne tik legali, bet ir kainuoja tik keliolika eurų. Interneto ryšio Lietuvos pakraščiuose nerasime, tad žemėlapius reikia parsisiųsti iš anksto į telefoną, o čia susiduriame su nauja problema, vadinama gigabaitų trūkumu. Kitų programų sąskaita ją pavyko išspręsti.
Ketvirtadienis
6.00 val. – pirmo automobilio startas. Pamiegoti pavyko tris valandas, kadangi prieš pradedant varžybas teko ne tik siųstis žemėlapius į programėlę, bet ir apklijuoti automobilį – būtent ryte turėjome atlikti techninę komisiją. „Turit kirvį?“, - toks teisėjo klausimas nustebino, bet jam buvome pasiruošę – turėjome. Juk kirvis arba pjūklas techninės komisijos metu šiose varžybose būtinas ne mažiau nei veikiantys žibintai, vairas ar saugos diržai. Tą žinojome iš anksto, tačiau negalvojome, kad jis bus reikalingas taip stipriai.
O reikalingas jis buvo. Praėjus maždaug penkioms minutėms po starto Druskininkuose ir pavažiavus vos šimtą metrų miško keliu. Priekyje – nuvirtęs medis. Ką daryti?
Bekelėje patyrusiam už mūsų važiavusiam ekipažui klausimų nekilo – apvažiuoti. Tuo pačiu keliu sukame ir mes, tik keliskart atsargiau. „Navara“, nors ir turi aukštą 228 mm prošvaisą, nuo dugno pažeidimų miške yra apsaugota panašiai kaip pėsčiųjų perėjos – nuo nemirtingumo. Aukšti kelmai gali lengvai priversti pasivaikščioti iki artimiausios vietos, kurioje yra telefono ryšis, ir pasakoti pagalbos tarnyboms, kaip privažiuoti iki užstrigusio visureigio. Be to, „Navara“ yra ilgas automobilis – didžiausias tarp visų dalyvių. Kur kiti tarp medžių išlaviruoti gali, mums tai – iššūkis.
Bet kirvis padėjo. Vienam mosuojant aštriabriauniu, vienam rodant, kaip išlaviruoti keliu tarp kelmų, trečiam vairuojant, o ketvirtam fotografuojant, nusigavome iki turistų nelankomų Lietuvos vietų – Baltarusijos pasienio. Kodėl žmonių čia nėra? Nes norint atsidurti pačiame pasienyje, reikalingas Valstybės sienos apsaugos departamento leidimas. „4x4 Perimetro“ dalyviai juos turi, tad turistine prasme tai yra įdomus potyris.
Beje, pasieniečius „Nissan Navara“ domino labiausiai – nors jie buvo įspėti, kad lipdukais apklijuotų visureigių stabdyti nereikia, keturis kartus teko pasakoti, ką čia veikiame. Keista, nes kitų visureigių jie nestabdė, nors juokais visada prašėme, kad pasieniečiai pašnekintų ir važiuojančius už mūsų.
Įpusėjus ketvirtadieniui, supratome, kad verta paskubėti. Per devynias valandas nuo starto Druskininkuose reikėjo atsidurti Senojo Rambyno stovyklavietėje. Normaliais keliais važiuojant čia – trijų valandų maršrutas, tačiau pasienio miško keliais trukome gerokai ilgiau. Plius sustojimai fotosesijoms, pavalgymams, degalų pylimams ir pan. – pirmo etapo pirmą dalį praturistavome.
Privažiavus Lenkijos sieną ir nusprendus paskubėti, pasivyti prarasto laiko nepavyko – į stovyklą pavėlavome keliolika minučių. Tai reiškia, kad pirmo etapo (iš šešių) rezultatas – neįskaitytas. Prisifotografavom.
Skubėjimas čia irgi sąlyginis. Leistino greičio viršyti griežtai negalima (už netyčinį viršijimą buvome griežtai nubausti kitame etape), o miško keliukais, pagal KET, galima lėkti 70 km/val. Tačiau logika, kad sveikas automobilis finiše geriau nei prakirsta padanga ar sulūžęs amortizatorius varžybų viduryje, reiškia, kad kai kuriose vietose teko šliaužti 20 km/val.
Ketvirtadienio vakaras
Po rytinio prabudimo – smagi vakarinė dalis. Techniškus ir atidumo reikalaujančius miško keliukus pakeitė žemaitiški žvyrkeliai ir viso „4x4 Perimetro“ uoga tapęs karinis poligonas greta Klaipėdos – smagesnę vietą visureigių bandymams regėti teko tik Afrikos pietuose.
Šarvuočių išvažinėtas birus smėlis, po lietaus likusios gilios balos ir dažni keleivių reikalavimai vairuotojui „tu tik neatleisk gazo, nes įklimpsim“ suteikė begalę adrenalino visiems ekipažo nariams.
Šis ruožas tuo pačiu atsakė į mano klausimą, „kodėl čia nedalyvauja žmonės su paprastais visureigiais?“. Nes rėminės konstrukcijos „Nissan Navara“ su 228 mm prošvaisa ir bekelei skirtomis padangomis turbūt yra paprasčiausias automobilis, kuris galėtų čia dalyvauti. Žmonės, nesvajokit apie „4x4 Perimetro“ įveikimą su BMW X5 ar „Toyota RAV4“ – šiems daugelis medžiais užverstų miško kelių taptų neišbrendamu iššūkiu, ką jau kalbėti apie tokias vietas kaip karinis poligonas.
Kita vertus, tai – galimas iššūkis kitų metų maratonui. „Nissan Navara“ neužklimpo nei karto. Galbūt koks „Jeep Renegade“ irgi taip galėtų?
Ketvirtadienį finišą prie Ašvos malūno pasiekėme laiku. Kaip paaiškėjo vėliau, gavome baudą už greičio viršijimą – matyt, pražiopsojome kažkurio miestelio pradžią. Naujokų klaidos.
Penktadienio rytas
Penktadienio varžybos visiems prasidėjo 3 ryto, tačiau mes startavome valanda anksčiau – negalėjome apleisti savo pradinės misijos, fotografavimo, tad turėjome pirmi atsidurti Akmenės kalcito kasykloje ir įamžinti ten važiavusius visureigius. Maždaug trys valandos miego ir vėl – į trasą.
Naktį važiavimas Žemaitijos žvyrkeliais, tarp dirbamos žemės laukų ir miškų, yra fenomenalus. Per valandą pamatėme turbūt visus Lietuvoje gyvenančius laukinius žvėris išskyrus briedį ir šerną. Kiškius ar stirnas sunku ir suskaičiuoti – jų akys žiba pakelėse kiekviename kilometre. Gyvūnijos rojus, ne kitaip, nes kitą naktį važiuojant Rytų Lietuvoje to paties jau nebuvo.
Kelias nuo Ašvos Malūno iki Juodupės – palei Latvijos sieną. Ganėtinai tvarkingi žvyrkeliai, kartais pasitaikantys gražūs kaimeliai bei Sosnovskio barščių tuneliai – netoli Joniškio yra tokių vietų, kur šių nuodingų augalų kiekis kvadratiniame pakelės metre skaičiuojamas dešimtimis, o jų aukštis – didesnis nei žmogaus.
Jeigu pamirštume kalcito kasyklas, tai ši atkarpa yra bene nuobodžiausia visame „Perimetre“. Ilgi, platūs žvyrkeliai, posūkiai tiesiąsias neretai keičia kas dešimt kilometrų, o šturmanas turi laiko ne tik skaityti kelio knygą, bet ir fotografuoti kelią ar snūstelti. Miego trūkumas jaučiasi vis labiau – net ir suoliukas, kuris pikape vadinamas užpakaline sėdyne, tampa puikia vieta poilsiui.
Penktadienio vakaras
Nuo Juodupės iki Sarių nugarmėjome laiku ir be didesnių nuotykių. Fotografavimą trumpam pamiršome, tačiau pokalbių su pasieniečiais ar vietos gyventojais – ne. Pasivažinėjome „300 lakes rally“ greičio ruožais, pamatėme Stelmužės ąžuolą, pasikeikėme dėl duobėtų žvyrkelių ir finišavome dar nespėjus sutemti. Vėlgi, nevėlavome – į organizatorių nustatytą laiko normą „netilpome“ tik pirmo etapo metu.
Nuvažiavome į parduotuvę, papildėme automobilio baką degalais, pavalgėme, nusimaudėme ežere ir... Atėjo 23 valanda. O startas – šeštadienį, keliolika minučių po vidurnakčio. Ką gi, pamiegam pusvalandį ir į startą. Poilsiui čia laiko nedaug.
Šeštadienio rytas
Tai buvo turbūt sunkiausia viso maratono dalis. Priežastys kelios: mažai poilsio, naktis, itin sudėtinga navigacija (paklydome tris kartus) ir labai lėti, duobėti Rytų Lietuvos miško keliai. Ne veltui laiko šiai užduočiai įveikti – 9 su puse valandos.
Po visų paklydimų šiaip ne taip nuklydome iki finišo, pakeliui ne kartą stebėdamiesi vietomis, kuriose gali gyventi žmonės. Atrodo, važiuoji dideliu pikapu kelis kilometrus siauru miško keliuku, o ten - trys sodybos su „VW Passat“ ar „Audi 80“ kiemuose. Arba dar sunkiau privažiuojamoje vietoje – ne seniau nei prieš dešimt metų statyta kelis pastatus turintis sodyba su prabangiais visureigiais kieme. Ir nei jokios gyvasties, nei vandens telkinio aplinkui.
Šeštadienio vakaras
Penkto etapo finišą pasiekę prie Norviliškių pilies, turėjome dar porą valandų užkąsti atsistojus. 50 valandų prasėdėjus sulenktomis kojomis, pradedi vertinti kiekvieną akimirką stovint, o galimybę pagulėti lovoje galima išmainyti į labai didelę sumą pinigų.
Tuo pačiu – pakilti į lemiamą šturmą. Arba – viltis pasiekti finišą etape, kuris buvo skirtas ne mėgėjams. Jau įpusėję supratome, kad per laiko limitą, 7 su puse valandos, viso maršruto apvažiuoti nespėsime. Už važiavimą ne pagal kelio knygą skiriamos baudos, bet jau geriau gauti jas, nei rizikuoti pavėluoti į finišą.
Finiše pasirodėme su daina, kuri tapo „Nissan Navara“ ekipažo „4x4 Perimetro“ himnu – Sauliaus Prūsaičio „Vasara 2016“. Trečią dieną trankantis žvyrkeliais ir kvėpuojant dulkėmis trijų kvadratinių metrų plote keturiese, švarus oras ir pliažas skamba kaip labai motyvuojantis užtaisas skubėti finišo link.
Reziumė – „4x4 Perimetre“ dalyvauti ir jame finišuoti gali bet kas. Tik reikia gero visureigio (buvome turbūt vieninteliai, kurie nesusidūrė su techninėmis problemomis), patikimų ekipažo narių, šiek tiek ištvermės ir sugebėjimo tris paras apsieiti be normalaus dušo bei miegojimo lovoje. Tai turistinės klasės ekipažo, užėmusio 5-ą vietą (iš 8-ių), patarimai – „Extreme“ dalyviai, tikiu, pasiruošimą varžyboms apibūdintų kitaip.
