Daugiau naujienų apie Dakarą rasite čia
Važiavo melsdamiesi
Vaidotui Žalai ir Sauliui Jurgelėnui penktasis greičio ruožas išbandymų negailėjo. Į jį komanda leidosi turėdama tik vieną atsarginį ratą, todėl, kaip patys pilotai pasakojo, stengėsi važiuoti itin atsargiai. Visgi šiame greičio ruože buvo ypač daug fešfešo, kuris klastingai paslepia aštrius akmenis ir uolas, todėl išsaugoti rato nepavyko, o finišą teko pasiekti su senu, sulankstytu ratu, kuris anot pilotų, laikėsi „ant garbės žodžio“. Važiavimą dar labiau apsunkino smėlio audra, o važiuoti paskui sunkvežimius, anot sportininkų, yra arti tragedijos. Mat per jų sukeliamą dulkių debesį kelio kartais visai nesimato ir iš paskos važiuojantys sportininkai turi tiesiog sustoti.
Atvykę į finišą „Agrorodeo“ komandos pilotai neslėpė džiaugsmo ir dėl maratono pabaigos ir dėl šeštadienį laukiančios poilsio dienos. O ir rezultatas, atsižvelgiant į turėtus išbandymus, nėra blogas – 23 vieta.
„Pagaliau finiše! Dar viena ilga diena. Nuotykių netrūksta – greičio ruožą baigėm neturėdami nei vieno sveiko atsarginio rato. Dykumoje pakliuvom į smėlio audrą – matomumas buvo visiškas nulis. Visą dieną buvo daug dulkių, o startuoti paskui sunkvežimius – ne pati geriausia patirtis. Neapsakomai džiugu užbaigti dieną ir atiduoti kamanę reabilitacijai į mechanikų rankas“, – penkto greičio ruožo finiše pasakojo V.Žala.
Diena, kurią atsimins dar ilgai
Apie itin sudėtingą dieną kalbėjo ir „General Financing teal Pitlane“ komanda. Jie, kaip ir V.Žala, teigė, kad smėlio audra ir dar labiau matomumą apsunkinantys sunkvežimiai šį greičio ruožą pavertė tokiu, kurį pilotai prisimins dar ilgai.
„Ilgiausias greičio ruožas baigėsi, vidurys Dakaro pasiektas ir aš labai noriu į dušą, – pasakojo B.Vanagas. – Realiai labai sunkus greičio ruožas su daugybe galimybių pramušti ratus. Daug „fesh–fesh“ dulkių, daug vietų, kurios pamoko, jeigu bandai nukirsti kampą – patenki į smėlio gniaužtus. Antroje dalyje patekome į smėlio audrą, tai kaip ežiukai rūke – matosi vos daugiau, nei per kapoto ilgį, sunku orientuotis. Dabar sužinojome, jog ta dalis buvo teisėjų nuimta, tačiau mes bet kokiu atveju ją įveikėme judėdami su lyderių grupe“, – po finišo kalbėjo pilotas.
Komandos navigatorius taip pat tvirtino, kad diena buvo sunki, o negana to, netikslumų būta ir organizatorių parengtoje kelio knygoje.
„Kelio knygoje buvo ne tai kad klaidų, bet labai daug dviprasmiškų vietų, kur gali skirtingai suprasti“, – aiškino Sebastianas Rozwadowskis.
Visgi nors ir po itin sunkios dienos, pilotai parodė, kad tempo neprarado ir finišavo 14-oje vietoje, o bendroje įskaitoje po penkių etapų – 10-oje.
Nesibaigiantys gedimai ir finišas naktyje
Jei kitos komandos gali kalbėti apie prakirstas padangas ir sunkumus smėlyje, tai Antanas Juknevičius ir Darius Vaičiulis prie viso to gali pridėti ir visą nesėkmių maratoną. Vis dar po antro greičio ruožo atsiradęs automobilio variklio kaitimas pilotus kankina ketvirtą dieną.
Pirmoji maratono diena nebuvo tokia karšta, todėl nors ir sunkiai, tačiau finišą pasiekę pilotai džiaugėsi jos pabaiga ir baiminosi, kad laukia antros maratoninės dienos metu. O ko baimintis tikrai buvo. Vos startavę dėl kaistančio variklio A.Juknevičius ir D.Vaičiulis iškart buvo priversti važiuoti su sustojimais. Viskas dar labiau pablogėjo pasiekus pirmąsias kopas – didesnes apkrovas gaunantis variklis kaisti pradėjo dar labiau, todėl komanda buvo priversta stoti kas penkis kilometrus. Lyg to būtų negana, kiek vėliau, neatlaikiusi aukštos temperatūros, trūko viena aušinimo sistemos žarna, o tai „CRAFT bearings“ komandai kainavo dar daugiau brangaus laiko.
„Apie 7 val. Lietuvos laiku pasiekėm finišą po beveik 15 val. trasoj. Paskutinis kopų masyvas buvo savižudiškas, bet negalvojom apie jokias alternatyvas. Susikooperavom su „Kamaz Master“ komanda ir vešime su jais šlifuoti variklio galvas. Poilsio diena jau seniai taip nesidžiaugiau“, – po finišo feisbuke skelbė A.Juknevičius.
Motociklininkai nenustoja stebinti
Įstabų rezultatą šiame greičio ruože parodė sudėtingiausioje motociklininkų klasėje besivaržantis Balys Bardauskas. „Original by Motul“ arba dar „kamikadzių“ klase vadinamoje įskaitoje lietuvis užėmė 7-ąją poziciją. Motociklininkas taip pat neslėpė, kad važiuoti buvo itin sunku, o smėlio audra tikrai situacijos nepalengvino, tačiau jis, kaip ir kiti lietuviai, džiaugėsi įpusėjusiu Dakaru ir šeštadienį laukiančia poilsio diena. Bendroje motociklininkų įskaitoje B.Bardauskas užėmė 54-ąją vietą.
Ketvirtame greičio ruože įspūdingą rezultatą parodęs Arūnas Gelažninkas, penktojo greičio ruožo metu stengėsi važiuoti atsargiau. Mat pirmos maratoninės dienos metu, lietuvis paskutinius greičio ruožo 50 kilometrų važiavo be galinių stabdžių – krisdamas į uolas sulankstė motociklo galinį stabdžių diską. Vis dėlto ši diena, anot sportininko buvo dar sunkesnė.
„Ši diena buvo sunkiausia, buvo daug akmenų, tačiau važiavau ramiai, vieno draugo, olando, motociklas buvo sugedęs, tai sustojau jam padėti ir kokias penkias minutes praradau. Dar tiek pat laiko sugaišau, nes buvau pasiklydęs. Visgi sunkiausia buvo pabaigoje: prasidėjo kopos į kurias kartais užkildavau tik iš šešto karto, taip pat buvau nukritęs, nulaužiau vairo apsaugą. Bet buvo labai sunku fiziškai. Kai motociklas įstringa, turi jį pats ištraukti iš smėlio, tačiau savo pozicija esu patenkintas, o rytoj poilsio diena, tai pailsėsiu ir viskas bus gerai“, – po finišo pasakojo A.Gelažninkas.
Po nesėkmės šovė į priekį
Nepaisant visų šio etapo iššūkių, automobilių įskaitoje fantastišką tempą visą dieną demonstravo Sebastienas Loebas. Ketvirtadienį jis prarado daugybę laiko, sunaudojo visus atsarginius ratus ir į finišą atvažiavo ant trijų, tačiau tai nesumažino jo entuziazmo penktadienį – antrąją maratoninio etapo dieną jis važiavo kaip iš natų ir daugiau nei 10 minučių aplenkė antroje vietoje likusį Nasserą Al-Attiyah.
Bendroje automobilių įskaitoje lyderio poziciją išlaikė N. Al-Attiyah, antras liko Stephane‘as Peterhanselis, trečias – Nani Roma. S. Loebas pakilo į penktąją poziciją.
Sunkvežimių įskaitoje pirmauja Eduardas Nikolajevas su „Kamaz“ iš Rusijos.
