Fiambala yra tapusi tradicine Dakaro ralio Argentinoje vieta, nes čia sportininkai kaskart apsistoja prieš persikeldami į Čilę, tad miestelis ar, tiksliau, kaimelis šios dienos laukia su dideliu džiaugsmu. Jie netgi pastatė paminklą Dakaro raliui. Bet iki jo dar reikia atvykti.
Taigi mus jau 5 dieną iš eilės pažadina šildomų motociklų garsas ir tai įvyksta lygiai 5 val. ryto. Organizmas jau pats pradeda priprasti prie tokio režimo. Taigi palinkim Gintui sėkmės ir judame savo Dakaro maršrutu į Fiambalą, kur vyksime į greičio ruožą bei mojuosime Lietuvos trispalve Gintui. Mūsų vėliava susilaukia labai daug dėmesio ir daugelis žiūrovų klausinėja, kokia tai šalis. Kas keisčiausia, nemažai argentiniečių žino tą „Lituania” (taip ispaniškai skamba Lietuvos pavadinimas), tik dauguma ne dėl mūsų auto ar moto sportų pasiekimų, o dėl krepšinio.
Keliaujame Fiambalos link, kur mus vėl lydi įspūdingas kraštovaizdis bei Dakaro sirgalių minios. Aplinkui nuostabūs kalnai, kelias driekiasi motocikliniais terminais „bangomis”, t.y. daug staigių pakilimų ir nusileidimų, padaryti lyg kelio baseinai, skirti pavasarį patvinstančiam vandeniui prabėgti iš vienos kelio pusės į kitą.
Pasiekiame Fiambalą ir pasijuntame lyg laiko mašina persikėlę mažiausiai trisdešimčia metų atgal – skurdas, be galo seni ir vargani automobiliai, parduotuvė, kur kasos aparatas ar net įprasta skaičiavimo mašinėlė yra neįsivaizduojami dalykai – viskas skaičiuojama ranka ant popieriaus lapo, kaip mokykloje. Pašonėje žmonės statosi namą iš upės molio. Nejučia pagalvoji, kaip visgi gerai mes gyvename savo Lietuvėlėje. Tačiau visi žmonės šiame skurdžiame kaimelyje šypsosi, visa šeima suvažiuoja pažiūrėti Dakaro ralio, o gavę net ir paprasčiausią Dakaro lipduką dovanų, šokinėja iš džiaugsmo ne tik vaikai, bet ir tėvai. Supranti, kad laimei visai nereikia daug…
Grįžtam prie Dakaro. Greičio ruože stebimės, kad važiuoja tik automobiliai. Iš pradžių galvojame, kad pagrindinė priežastis ta, jog automobilių trasa turėjo būti trumpesnė nei motociklų, tačiau vietiniai pasako, kad motociklams šiandien „manjana“ ir kad greičio ruožas buvo atšauktas. Skubame į bivuac‘ą, kuriame išsiaiškiname, kad dalis motociklų trasos buvo sutrumpinta dėl oro sąlygų. Tad kas belieka, su nekantrumu laukiame Ginto.
Finišuoja Ginto komandos vadovas Franco Pico, tačiau Ginto rezultatų nematome net pirmajame „checkpoint‘e“.
Franco sako, kad šiandien sudėtingas ruožas, o jam yra kur kas sunkiau, nes italas prieš porą dienų griuvo ir susilaužė šonkaulį. Tačiau užsispyręs Dakaro vilkas tęsia kovą. Na ir štai, pagaliau, Ginto rezultatas CP1, tačiau jis net 3 valandomis prastesnis už Franco. Išvada – kažkas negerai, kažkas nutiko. Visgi matome, kad ir kiti motociklininkai ilgai užtrunka trasoje. Galiausiai Gintas finišuoja ir papasakoja, kokia pilna įspūdžių jam buvo ši diena.
Visų pirma, mechanikams buvo pasakyta pakeisti motociklo sankabą, tačiau jie silpnai kalba angliškai, todėl Ginto jie nesuprato ir tai nebuvo padaryta. Tad nepravažiavus net pusės greičio ruožo, Gintas pajuto, kad motociklo sankaba sudegė. Ne kur kitur, o kopose, kur apie +40 laipsnių karščio. Motociklas įkaitęs, pačiam nežmoniškai karšta. Gintas įspėjo organizatorius apie tai, kad teks jam kurį laiką pastovėti – nepaklausęs Franco, Gintas pasiėmė su savimi naujus sankabos diskus, tad galėjo remontą atlikti vidury dykumos. Tačiau tai reikalauja labai daug fizinių pastangų dėl alinančio karščio.
Įprastinis 15 minučių remontas užtruko ilgiau nei valandą. Atsukus porą varžtų, teko slėptis nuo saulės ir pasiilsėti. Variklis atviras, keičiama sankaba, o čia pralėkė sportininkas iš Kinijos. Gintas vos spėjo jį sustabdyti, kad tas nesukeltų dulkių ir jos nepatektų į variklį. Paprašius ramiai pravažiuoti, kinietis vis vien nesuprato ir suko „rankeną“ iki galo… Visgi sankaba buvo pakeista, galima buvo judėti toliau. Po kiek laiko pasivijęs sportininkas parodė Gintui, kad iš motociklo laša tepalas. Pasirodo, kad keičiant sankabą buvo pažeista tarpinė. Vėl teko ardyti motociklą… Padėjo Dakaro pagrindinio rėmėjo sportininkams įteiktas rinkinukas remontui, jį pasitelkus buvo užsandarinta pralaidi vieta.
Judam toliau. Priekyje laukia perkaitęs Husabergas, kuriam Gintas davė vandens. Kretingiškis ir vėl padeda savo konkurentams – įstrigusį ištraukia, perkaitusiam duoda vandens, ir taip eikvoja brangias savo jėgas. Priešaky „fesh fesh‘as“ (smėlio pudra, po kuria yra kietos provėžos, kuriomis neįmanoma važiuoti tiesiai), Gintui puikiai sekasi jį įveikti, tačiau priekyje strigę sportininkai užtvėrė visus išvažiavimus, tad tenka prigulti ant šono ir traukti motociklą iš smėlio.
Galiausiai Gintas įveikia greičio ruožą, kur prarado daug brangaus laiko, tačiau lietuvio tikslas – finišas. Grįžtant į bivuac‘ą lietuvaitį užklumpa smarki liūtis, kiaurai permirkus, kūną apima šaltis. Tačiau viskas tvarkoje, grįžtama į stovyklą. Dienos finišas pasiektas. Mechanikai keičia tepalą, o Gintas stebi, kiek jo išbėgs, ir jei daug tepalo bus išbėgę dėl nesandarumo, teks keisti motociklo variklį. Visgi, viskas tvarkoje. Vėl seka visi įprastiniai procesai, kuriuos apsunkina siaučianti smėlio audra. Vėjas nešioja palapines, be priežiūros paliktus daiktus. Be motociklinių akinių neįmanoma nieko matyti, nes smėlis lenda į akis, nosį ir visas kitas ertmes. Bet čia Dakaras, čia – sunkiausias Pasaulyje ralio maratonas ir būtent dėl to vien pasiektas finišas šiose varžybose jau yra įspūdinga pergalė.
