Dykumų lenktynėse „Abu Dhabi Desert Challenge“, kartu su lietuvių Vaidoto Žalos ir Sauliaus Jurgelėno ekipažu dalyvavo ir dar daugiau nei 100 lenktynininkų. Vienas jų – vokietis Stephanas Schottas. Jis su šturmanau Andreasu Schulzu čia varžėsi MINI automobiliu ir bendroje įskaitoje iškovojo penktą vietą.
Atrodytų, kad vokiečių duetas – tik vienas iš daugelio varžybų ekipažų, tačiau tereikia vos keliais žodiais persimesti su Stephanu Schottu ir tuomet supranti, kad laikas imti rašiklį ir vokiečio mintis bei jo karjeros istoriją guldyti į popierių.
1952-aisiais gimęs Stephanas Schottas dykumų lenktynėse dalyvauja neturėdamas ambicingų tikslų. Turtingas vokietis čia važiuoja pailsėti ir tiesiog gerai praleisti laiką. Brangiam gamykliniam MINI automobiliui lėšų nestokojantis lenktynininkas šiemet vykusiame Dakaro ralyje finišavo 19-oje vietoje ir kaip jis pats sako, ten taip pat važiavo atsipalaiduoti.
„Abu Dhabi Desert Challenge“ apdovanojimų ceremonijos metu penktosios vietos taurę atsiėmęs vokietis sutiko pasidalinti mintimis apie savo karjerą su GAZAS.LT skaitytojais.
– Stephanai, kada ir kaip prasidėjo Jūsų karjera dykumų lenktynėse?
– Tai labai linksma istorija. Pabandysiu ją papasakoti trumpai. Kai buvau studentas, kartą teko vairuoti seną „Volkswagen“ Saharos dykumoje, tiesiog važinėtis. Tai buvo prieš trisdešimt ar keturiasdešimt metų. Tuomet pirmą kartą susižavėjau Dakaro maratone dalyvaujančiais lenktynininkais. Tada maniau, kad jie kvaili, jie bepročiai. Buvo sunku suvokti, kuo ta dykuma juos traukia. Labai norėjau nors kartą pats pabandyti sudalyvauti ir išsiaškinti, kodėl dykumų lenktynės žavi žmones, bet tada neturėjau pakankamai pinigų, kad sau galėčiau tai leisti.
Vėliau, baigęs studijas, įkūriau savo įmonę, kuri palaipsniui išaugo į didelę kompaniją. Kai verslas pradėjo nešti nemažas pajamas, pagalvojau – metas išbandyti dykumų lenktynes. Pirmosios mano varžybos ir buvo „Abu Dhabi Desert Challenge“. Tuomet užėmiau keturioliktą vietą. Tada ir prasidėjo „problemos“. Dykuma mane įtraukė ir nepaleidžia iki šiol. Nuo tos dienos įsigijau nuosavą „Mitsubishi“. Juo pradėjau aktyviau dalyvauti dykumų lenktynėse. Du kartus važiavau Dakaro dykumų maratone.
Nuo to laiko užsikrėčiau dykumų lenktynių liga ir dalyvauju varžybose iki šiol. Aš nesu profesionalas. Aš tiesiog mėgėjas, kuriam vairavimas smėlynuose teikia begalinį malonumą. Negaliu čia varžytis su profesionaliais sportininkais, kuriems lenktynės yra darbas. Viską darau savo malonumui. Aišku, malonu pasiekti aukštą rezultatą, bet man svarbiausia mėgautis ir finišuoti.
Vėliau susibendravome su „X-Raid“ komanda. Iš jos pažinojau keletą vyrukų. Jie man pasiūlė išbandyti BMW automobilį dykumų lenktynėse. Automobilis važiavo pasakiškai, todėl atsisakiau savo senojo „Mitsubishi“ ir persėdau į BMW. Iš pradžių į X5, vėliau – į X3 modelį.
– Ar daug išlaidų reikalauja toks pomėgis?
– Aš nenorėčiau kalbėti apie kainas, nes jei mano žmona perskaitys šį straipsnį, ji mane nužudys (juokiasi).
– Dykuma kupina pavojų lenktynininkams. Ar šeima nerimauja dėl tokio jūsų pomėgio?
– Taip, mano žmona labai dėl manęs jaudinasi. Kartais lenktynės būna žiaurios ir žiniasklaida praneša apie sužeistus, žuvusius sportininkus. Šiemet juk taip pat žuvo motociklininkas, buvo sužaloti ar krūvio neatlaikė dar per dešimt dalyvių. Žinoma, mums, važiuojantiems automobiliais, pavojų šiek tiek mažiau, nei motociklininkams ar keturračių vairuotojams, tačiau taip pat rizikuojame. Žmona dėl to jaudinasi, nors žino, kad jei aš kažką darau, visada stengiuosi padaryti maksimaliai saugiai ir teisingai.
– Galbūt kada nors siūlėte savo žmonai užimti šturmano kėdę ir pramogauti dviese?
– Ne, niekada jai to nesiūliau. Pagalvokite, jeigu ji bijo jau tuomet, kai sėdi šalia manęs važiuojant greitkeliu, tai ką jau bekalbėti apie lenktynes dykumoje. Žmona buvo atvykusi į keletą lenktynių, buvo kartu su manimi dykumoje, bet jos smėlynai nesužavėjo. Ji toliau dėl manęs jaudinasi ir laiko mane bepročiu. Taigi, šį vakarą čia aš esu laisvas (juokiasi).
– Kokios lenktynės ar jų momentas Jums paliko didžiausią įspūdį?
– Manau, kad man labiausiai įsiminė mano pirmasis Dakaras, kuriame važiavau savo senuoju „Mitsubishi“. Tai buvo labai sunkus išbandymas. Važiavome praktiškai be miego. Per naktis bivuake laiką leisdavome dirbadami prie savo automobilio. Atrodėme kaip paršiukai, nes nebuvo laiko net palysti po dušu. Aišku, kiekvienose lenktynėse patiri kažką, kas užsifiksuoja ir išlieka ilgam, tačiau tos pirmosios lenktynės man paliko didžiausius ir neišdildomus prisiminimus.
– Kaip vertinate šių metų rezultatą „Abu Dhabi Desert Challenge“ varžybose?
– Šiais metais esu labai laimingas dėl to, ką pasiekėme. Aišku, galėjome būti aukštesnėje pozicijoje, tačiau taip po finišo dažniausiai šneka visi. Varžybų pradžioje padariau klaidą, nes važiavau tarsi miegodamas ir svajodamas. Įstrigome smėlyje, teko padirbėti kastuvais. Ten sugaišome apie aštuoniolika su puse minutės. Dabar, žvelgiant į rezultatus, galiu pasakyti, kad nuo trečios vietos prizininkų atsilikome trylika minučių. Štai kaip brangiai kainuoja minutės, sekundės.
Kaip visada, po varžybų galvojame, ką galėjome padaryti kitaip, kur pralaimėjome, o kur iškovojome sekundžių. Aišku, rezultatų analizė yra savotiška azarto pasėkmė. Imi kaltinti save, kad kažką padarei ne taip, bet vėliau supranti, kad pasiektas rezultatas – puikus, finišas – pasiektas, o laikas praleistas taip pat fantastiškai.
Manau, kad penkta vieta mums taip pat yra labai geras rezultatas, nes važiavau su naujuoju šturmanu, vokiečiu Andreasu Schulzu. Jis – labai patyręs ir tik jo dėka šį kartą galėjau važiuoti greičiau. Jis tikrai žino, ką daro ir nujaučia, kas laukia už vienos ar kitos kopos. Andresas labai geras draugas, mechanikas, navigatorius. Jis turi patirties, žino, kaip gali elgtis mašina, todėl jis numano, kur galima važiuoti greičiau, kur reikia sulėtinti. Manau, kad kitų metų Dakaro lenktynėse mes su Andreasu pasirodysime tikrai neblogai.
– Kodėl pasirinkote važiuoti MINI automobiliu?
– Jeigu atvirai, tai man nėra jokio skirtumo, kokiu automobiliu važiuoti. Ar tai MINI, ar koks kitas automobilis. Svarbiausia tai, kokios technologijos slypi automobilio viduje. Išorė gali būti bet kokia. MINI turi naujausius techninius sprendimus, tai labai gerai subalsansuotas automobilis. Tiesiog šiuolaikinės technikos stebuklas.Dyzelinis variklis labai galingas.
Iki tol važiavau BMW X3 automobiliu ir buvau labai patenkintas, bet komanda nusprendė atlikti keletą pakeitimų ir važiuoti MINI. Jei atvirai, iš techninės pusės automobiliai beveik identiški, todėl man nesvarbu, ar jis atrodo kaip MINI, ar kaip X3. Svarbiausia, kas slypi po kėbulu.
– Kiek laiko ketinate tęsti savo karjerą?
– Tikrai negaliu atsakyti. Važiuoju metai iš metų. Jaučiuosi gerai, mane tai žavi. Dabar turiu gerą komandą „X-Raid“. Ją tenkina mano rezultatas. Mane – jos aptarnavimas. Manau, kol finansinė mano padėtis leis mėgauti šiuo sportu, mane dykumoje dar matysite. Planų turiu dar mažiausiai dviems metams į priekį.
